Rūpi klausimai, o ne atsakymai

Dabar pasaulyje nenuslūgsta susidomėjimo televizijos serialais banga. Jūs taip pat esate prisidėjusi prie kelių sukūrimo. Kaip paaiškintumėt serialų sėkmę – šiuolaikinio kino išsisėmimu ar serialo teikiamomis galimybėmis, o gal tai lemia žiūrovų poreikiai?

Pastaraisiais metais serialai jau nebėra antrarūšis produktas, išsitrynė aiški riba tarp elitinio meno ir vadinamojo „muilo“. Serialai visame pasaulyje tapo labai kokybiški ir geba konkuruoti su didžiuoju kinu, tad, žinoma, vaidybinio kino režisieriams pasidarė įdomu padirbėti su šia romano forma. Nepasakyčiau, kad Rusijai labai sektųsi su HBO kanalu, bet vis dėlto pagrindiniai prodiuseriai bando prisikviesti gerus scenaristus ir režisierius (ne „chaltūrščikus“), kurie gali sukurti, nors ir brangiai, kažką ir žiūroviško, ir autorinio gerąja prasme. Prisimenu, kad dar prieš penkerius ar dešimt metų kino režisieriams buvo gėda kurti serialą ar reklamą, visi kalbėjo, kad tai – savęs naikinimas. Dabar situacija pasikeitė ir aš dėl to džiaugiuosi, bet yra ir kita medalio pusė. Kuriant serialus vis dėlto neduodama laiko įsigilinti į medžiagą, ypač perfilmavimą – viskas daroma paskubomis, nes tiesiog spaudžia laikas. Ne visada gali ką nors perdaryti, permąstyti, perfilmuoti, tai priklauso išskirtinai nuo gamintojo ir jo norų.

Bet aš nefilmuoju užsakymų, režisavau du serialus: „Mokyklą“ kartu su režisiere Valerija Gai-Germanika ir perdirbinį „Raudonos apyrankės“. Abu kartus buvau įsimylėjusi medžiagą, žinojau, kad galiu padaryti gerai. Bet po „Raudonų apyrankių“ nusprendžiau pristabdyti darbą su serialais, geriau rašysiu ar darysiu ką nors kita, nes serialai atpratina įdėmiai, lėtai ir atidžiai stebėti. Serialuose viskas vyksta labai greitai ir nėra laiko mąstyti. Suprantu, kad šia prasme esu „stabdys“, negaliu greitai, visada visus nuviliu: suplanuotos penkios scenos, nufilmuotos dvi, saulė nusileido – viso gero. Šia prasme aš labai nepatogus žmogus serialų gamybai.

Netrukus baigsite savo antrąjį filmą. Kokius uždavinius sau kėlėte?

Sunkius, iki dabar nesuprantu, ar sugebėjau juos įgyvendinti. Viena vertus, siužetu ir aktorių vaidyba norėjau pasiekti tikroviškumo įspūdį, kita vertus, iškėliau sau uždavinį sukurti tam tikrą metafizinį paveikslą ir šiek tiek pasukti į žanrą – tokį lengvą magiškąjį realizmą. Norėjau sukurti realumo, herojaus subjektyvumo ir metafizikos sintezę, kai žmonės tiesiog kalbasi kaip gyvenime, o tau gimsta dar kažkokia trečia mintis. Kadangi to aš iki šiol nė karto nedariau ir gal jau šimtąjį kartą žiūriu savo filmą, visai praradau jautrumą ir negaliu suprasti, pavyko ar ne. Matyt, laikas parodys, ir grįžusi prie šio filmo galėsiu išanalizuoti tokį pasirinkimą.

Pernai pasirodė Jūsų apsakymų knyga. Ar neužtenka kino?

Tai labai keista istorija. Kai laukiausi ir dar nebuvo pasirodęs mano filmas, pajutau stiprų poreikį rašyti. Netikiu mistika, bet man tiesiog „liejosi“. Rašiau labai greitai ir negalvodama, mane „nešė“. Negalvojau apie knygą, nežinojau, kur tai reikės dėti, kartą pasidalijau vienu apsakymu „Facebook“ paskyroje, gavau daugybę komentarų, tada įkėliau antrą, po to trečią, ir tada į mane kreipėsi bičiuliai iš žurnalo „Seans“, prašydami leidimo apsakymus publikuoti. Abejojau, bet sutikau. Rašiau toliau, tikrai negalvojau apie knygą. Po dvejų metų man paskambino vyriausioji „Seans“ redaktorė Liubov Arkus ir pasisiūlė išleisti mano apsakymų knygą. Vėl pradėjau abejoti, ar to reikia. Apsakymų buvo mažai, bet ji neatlyžo. Mano planuose knygos nebuvo, neturiu aš ir literatūrinių ambicijų, niekada nelaikiau savęs rašytoja ar žmogumi, gebančiu rašyti tomus. Visada maniau, kad esu režisierė. Tai buvo Arkus iniciatyva, staiga sulaukusi sėkmės knygų mugėje, vėliau kažką parašė kritikai. Dabar Arkus man nuolat skambina ir, pavyzdžiui, sako: „Ar žinai, kad tave į „longlistą“ įtraukė?“ Visada nustembu, nes tikrai neseku knygos kelio, užsiimu kitais darbais, o Arkus man ką nors praneša.

Kaip dirbate su kitais režisieriais? Ar dalyvaujate filmavimo, aktorių atrankos procesuose?

Jeigu režisieriui to reikia, taip, jeigu jam to nereikia – ne. Manau, kad šia prasme esu supratinga, nes pati režisuoju. Jeigu kuris nors scenarijaus autorius pradėtų man aiškinti, kaip jis įsivaizduoja filmą, jis turėtų būti pašalintas iš proceso. Kai kuriu savo filmus, esu vienvaldė. Kai kuriu su kuo nors kitu, pavyzdžiui, Borisu Chlebnikovu, Aleksejumi Fedorčenka ar Oksana Byčkova, kai rašau jiems, visada pasitraukiu iš proceso, jei suprantu, kad toliau režisierius turi eiti pats. Dažnai būna, kad režisierius abejoja ir skambina man tiesiog sužinoti, ką manau apie vieną ar kitą aktorių, ir jei suprantu, kad jis jam patinka, aš taktiškai stengiuosi nesugadinti jo pojūčio, nepakenkti. Juk režisierius atsako už filmą, jis ilgai su juo bus. Aš parašiau ir išvažiavau ilsėtis, o jis su filmu gyvens dar dvejus metus. Dėl to visada stengiuosi apsaugoti režisierius nuo savo griežtų ar kritiškų pasisakymų. Bet jeigu jis man paskambins ir pasakys, kad esu reikalinga filmavimo aikštelėje, atvažiuosiu ir padėsiu. Dažnai dirbu su savo draugais ir labai jaudinuosi, nes noriu, kad jie būtų užtikrinti tuo, ką daro, kad jiems viskas pavyktų, ir dėl to viską galiu padaryti.

Kaip vertinate filmo „Aritmija“ sėkmę?

Nei aš, nei Borisas nesitikėjome sėkmės. Kai parašėme kai kurių scenų dialogus, Borisas paklausė: „Na, ir kam to reikia?“ Atsakiau, kad nežinau. Jis parodė savo prodiuseriui, su kuriuo anksčiau dirbo, o tas paklausė, kur „razina“? Nežinojau, ką atsakyti, kokia dar „razina“? Nežinojome, kur eiti, į kokį prodiuserį kreiptis. Apniko baisios abejonės. O tada scenarijų paskaitė prodiuseriai Sergejus Seljanovas, Rubenas Dišdišianas ir panoro dirbti. Festivalyje „Kinotavr“, kur įvyko filmo premjera, mes labai jaudinomės, nežinojome, kaip žiūrovai priims filmą, pabėgome rūkyti į lauką. Mus pasivijo verkiantys žmonės, nustebome, nes tikrai nenuspėjome poveikio ir net negalėjome įsivaizduoti, kad žiūrovai išeis apsiverkę – tai mums buvo netikėta. Ir žiūrovų simpatijų nelaukėme. Kartą Borisas pasakė, kad jam net šiek tiek gėda dėl tokio mūsų filmo populiarumo, tarsi būtų sukūręs meinstryminį filmą. Tai pirmas jo filmas, kuris uždirbo pinigų, rinko pilnas sales. Man apie filmą tiesiog į feisbuką parašė keli šimtai žmonių. Nesuprantu, kaip tai veikia, neturiu logiškų paaiškinimų. Tiesiog kūrėme tai, kas mums patinka. Turbūt jeigu kuri apie save ir tave tai jaudina, tikėtina, kad sujaudins ir kažką kitą, ir gal net daug žmonių, ne penkis.

Kaip reaguojate į sąvoką „moterų kinas“?

Labai dažnai girdžiu šį klausimą ir niekada nežinau, kaip į jį atsakyti, nes viduje niekada neanalizavau kino iš lyties perspektyvos, tad mano mintys šykščios ir tiesmukos. Aš žinau, kad vyras gali kurti seilėtą „moterišką“ kiną, kuris atrodys kaip sukurtas moters. O moteris gali sukurti gana grubų kiną ir t. t. Todėl nedarau skirties, aš to nesuprantu – viskas priklauso nuo žmogaus, kuris tai daro. Pavyzdžiui, Mike’o Leigh filmai tokie jausmingi, o Kiros Muratovos... ir kaip tai sugretinti. Rusijoje dabar kino režisierių moterų bumas, ir visi manęs klausia, ar aš patiriu diskriminaciją. Aš niekada to nejaučiau. Visada buvau vertinama ne dėl lyties, o dėl gebėjimų, stipraus ar silpno teksto, – niekada nebuvo skirstymo į moteris ar vyrus. Isterikų vyrų tiek pat, kiek isterikių moterų, ir atvirkščiai.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi

Ieva Tumanovičiūtė, Ilona Vitkauskaitė