Neblėstanti ištikimybė kinui
„Il Cinema Ritrovato“ Bolonijoje
„Il Cinema Ritrovato“ Bolonijoje
Tradicinėse programose „Laiko mašina“, „Erdvės mašina“ ir „Sinefilų rojus“ – skirtingų stilių, skirtingų laikotarpių ir šalių filmai. Programoje „Laiko mašina“, kaip visuomet, buvo rodomi ir šimto metų senumo filmai, vienas jų – Ericho von Stroheimo „Paikos žmonos“ („Foolish Wives“, 1922), demonstruotas Didžiojoje aikštėje su gyvu įgarsinimu. Festivalio kataloge rašoma, kad von Stroheimas buvo vienas labiausiai cenzūruojamų kino režisierių ir pabrėžiamas filmo „Paikos žmonos“ epiškumas. Programoje „Laiko mašina“ rodyti ir Victorino-Hippolyte’o Jasset filmai bei dokumentika.
Man šiame festivalyje įdomiausia keliauti erdve, pamatyti filmus iš šalių, kurios mažiau matomos įprastuose kino renginiuose, o ypač Lietuvoje. Sudėtingos temos buvo nagrinėjamos programoje „Pasakyti tiesą! Žvilgsnis į Jugoslavijos kiną“. Minos Radović sudarytoje programoje parodyti svarbiausi pokario filmai ir Naujojo Jugoslavijos kino režisierių darbai, pavyzdžiui, Dušano Makavejevo debiutinis filmas „Žmogus nėra paukštis“ („Čovek nije tica“, 1965). Vienas didžiausių atradimų buvo slovėnų režisieriaus France’o Štiglico filmas „Devintas ratas“ („Deveti krug“, 1960), pasakojantis apie Holokaustą. Šiame filme pirmą kartą Jugoslavijos kine buvo parodytos koncentracijos stovyklos. Siužetinė linija labai paveiki – jauna mergina, kurios tėvai išvežti, per atsitiktinumą lieka šeimos draugų namuose ir tam, kad būtų išgelbėta, ištekinama už tos šeimos sūnaus. Pragmatiniais sumetimais sudaryta santuoka pamažėle virsta tikra meile tarp dviejų jaunų žmonių karo sumaištyje. Scenarijaus autorė Zora Dirnbach – viena nedaugelio to meto Jugoslavijos kino moterų kūrėjų – scenarijų rašė remdamasi savo patirtimi. Įtemptas siužetas, įtaigi aktorių vaidyba ir tvirta režisūra stipriai paveikia emociškai, be to, tai drąsus žvilgsnis į savo šalies istoriją, nedangstant jos patogiais slapukavimais.
„Cinemalibero“ – tęstinė festivalio programa, kurios sudarytojos Cecillia Cenciarelli ir Elena Correra pristato kūrinius iš mažai pažįstamų kraštų. Kataloge sudarytojos cituoja garsų suomių kuratorių Peterį von Baghą: „Kino istorija yra keista ir nepažinta žemė“ – ir pristato Suomijos kino šedevru laikomą keturių dalių televizijos serialą, režisieriaus Miko Niskaneno „Aštuoni mirtini šūviai“ („Kahdeksan Surmanluotia“, 1972).
Su Bélos Tarro „Šėtonišku tango“ lyginamas kūrinys, labai vertintas von Bagho ir Aki Kaurismäki, pasakoja vienos Suomijos kaimo šeimos istoriją. Filmo dramatinė ašis – iš alkoholizmo niekaip negalintis išsivaduoti tėvas, kurį suvaidino pats režisierius. Jo gėrimas po truputį ardo šeimos gerovę, o jis pats vis labiau agresyvėja ir, regis, praranda paskutinius savikontrolės likučius. Tragiška filmo istorija pasakojama retrospektyviai, žiūrovas jau pradžioje žino, kas yra tie aštuoni mirtini šūviai, bet sekti siužetą dėl įtaigios režisūros ir vaidybos labai įdomu.
Šioje programoje parodytas poetiškas filmas iš Indijos „Cirko palapinė“ („Thamp“, 1978). Režisieriaus Aravindano Govindano kūrinyje fragmentiškai stebimas cirko trupės atvykimas į mažą kaimelį, pasiruošimas pasirodymams, kai kurios jo scenos ir arenos užkulisiai. Įsiminė filmo poetiškumas, kameros rakursai, monologai, užpildantys filmą stipriomis emocijomis. Du cirko artistai pasakoja apie savo praeitį, jų gyvenimo istorijos tarsi kuria bendrą cirko artistų portretą – žiūrime į jų veidus, kūnais atliekamus triukus ir nujaučiame jų žmogiškus likimus, žiūrovai kviečiami patys užpildyti šios nebaigtos mozaikos fragmentus.
„Sinefilų rojus“ sudarytas iš tradicinės programos „Sugrąžinta ir restauruota“ ir kelių retrospektyvų. Šiais metais jos buvo skirtos aktoriams Sophiai Loren ir Peteriui Lorre bei režisieriams Hugo Fregonese ir Peteriui Weisse’ui. Šalia vyraujančių žanrų festivalis skiria vis daugiau dėmesio alternatyviai kino kalbai, tai liudija ne tik Weisse’ui skirta retrospektyva, bet ir „Super8“, 9,5 mm ir 16 mm juostomis sukurtų filmų programa. Be tokioms juostoms įprastų trumpų formatų, parodytas ir ilgametražis, kultiniu laikomas queer punk filmas iš Austrijos „Degančios ausys“ („Rote Ohren fetzen durch Asche“, 1991, rež. Ursula Pürrer, Dietmar Schipek ir Ashley Hans Sheirl), „Super8“ juostoje kuriantis tikrą spalvų, kostiumų, muzikos puotą mėgstantiems tokią estetiką. Šioje programoje pristatyti ir trumpametražiai režisierių moterų kurti filmai. Dėmesio moterų kūrybai šių metų festivalyje tikrai netrūko.
Sophiai Loren skirtoje retrospektyvoje pavyko pamatyti du filmus – Alessandro Blasetti „Gaila, kad ji nesąžininga“ („Peccato che sia una canaglia“, 1954) ir Vittorio de Sicos „Čiočarė“ („La Ciociara“, 1960). Pastarasis pernai buvo rodytas de Sicai skirtoje „Scanoramos“ retrospektyvoje. Už šį vaidmenį Loren buvo apdovanota geriausios aktorės prizu Kanų kino festivalyje ir pelnė „Oskarą“. Blasetti filme Loren debiutuoja greta Marcello Mastroianni ir Vittorio de Sicos. Aktorių trio sukuria neįtikėtinai smagią filmo atmosferą, išskirtinė jų dinamika suteikia šiam „rožinio neorealizmo“ filmui gyvos energijos. Loren vaidina užkietėjusio vagišiaus dukterį, stiprią ir nepriklausomą moterį, kuri gali atsispirti kiekvienam vyrui. Jos veržli vaidyba, greitakalbe beriami neatremiami argumentai dialoguose su geraširdžiu taksi vairuotoju (pirmas komedinis Mastroianni vaidmuo) ir tėvu (de Sica) pripildo filmą sodraus humoro.
Programoje „Sugrąžinta ir restauruota“ pristatytas mažai rodytas suomių režisierės Tuijos-Maijos Niskanen filmas „Atsisveikinimas“ („Avskedet“, 1982), Karlovi Varų festivalyje apdovanotas už geriausią debiutą. Niskanen karjera prasidėjo ir baigėsi televizijoje, didžiajam ekranui ji sukūrė tik du filmus – „Atsisveikinimas“ ir „Didžioji iliuzija“ („Grand Illusion“, 1985). Išskirtinai moterų kūrėjų filmas (scenarijaus autorės Eija-Elina Bergholm ir Vivica Bandler) įsižiūri į mažos mergaitės pasaulį, kuriame ji nepatiria nei tėvo, nei motinos meilės, o šilumą randa auklės glėbyje. Minimaliomis, kruopščiai apgalvotomis priemonėmis filme sukuriama šalta prabangių namų Helsinkyje atmosfera Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Stebimas mergaitės brendimas, jos seksualinės orientacijos įsisąmoninimas, tėvo nepritarimas ir jau suaugusios merginos pasipriešinimas. Pagrindinė veikėja sugeba atsispirti ir ima dirbti teatre. Niskanen „Atsisveikinimas“ – įsimintinas filmas, drąsiai kalbantis apie tapatybės atradimą ir santykius šeimoje.
Vienas didžiausių festivalio atradimų buvo Didžiojoje aikštėje parodytas paskutinis nebylus prancūzų filmas „Į naktį“ („Dans la nuit“, 1929), kurį režisavo žymus aktorius Charles’is Vanelis. Vienintelis režisūrinis aktoriaus darbas išsiskiria precizišku netikėtu kadravimu, tiksliu montažo ritmu. Pats režisierius šį filmą vadino „drama dirbančiųjų klasės aplinkoje“ ir skyrė jį savo tėvui. Pasakojimas prasideda vedybomis, rodoma jaunavedžių meilės istorija, bet nelaimingas atsitikimas darbe sugriauna idilę ir meta iššūkį įsimylėjėliams. Pabaigoje, po daugybės įvykių, žiūrovų laukia netikėtumas. „Į naktį“ ilgai buvo užmirštas ir tik dabar prikeltas naujam gyvenimui.
Šiais metais įprastas kino sales ir atviras erdves papildė dar vienas kino teatras „Europa“, kuriame ir prasidėjo festivalis „Il Cinema Ritrovato“. Kiekviena salė festivalyje turi savo kuratorinę temą. Šiame kino teatre vakarais buvo rodomi kultiniai žanriniai filmai, pavyzdžiui, Dario Argento siaubo filmas „Tenebrae“ (1982) ar mokslinės fantastikos hitas „Įsibrovėliai iš Marso“ („Invaders from Mars“, rež. William Cameron Menzies, 1953). Publikos dėmesio susilaukė restauruotas kultinis porno filmas „Gili gerklė“ („Deep Throat“, 1972). Seansą pristatę režisieriaus Gerardo Damiano duktė ir sūnus sakė, kad jų tikslas buvo atgaivinti filmą tokiu pavidalu, kokį jį buvo sumanęs tėvas. Festivalio kataloge užsiminta apie negailestingą pagrindinės aktorės Lindos Lovelace vyro elgesį, nes būtent jis privertė ją filmuotis šiame filme.
„Il Cinema Ritrovato“ nepaliauja rūpintis kino istorija ir prisideda prie jos perrašymo, rodydamas primirštus ar retus filmus. Žavi festivalio bendradarbiavimas su įvairiomis organizacijomis, kurios taip pat rūpinasi filmų išsaugojimu. Bendromis pastangomis gimsta tikra kino šventė.
