„Kino pavasario“ filmai, kuriuos verta pamatyti
Kritikai rekomenduoja
Kritikai rekomenduoja
Neringa Kažukauskaitė
Sugrįžimas į Reimsą. Fragmentai („Retour à Reims (Fragments)“, rež. Jean-Gabriel Périot, 2021)
Iš archyvinės medžiagos sukurtas dokumentinis filmas pagal žinomo prancūzų filosofo ir sociologo Didier Eribono to paties pavadinimo autobiografinę knygą apie vaikystę darbininkiškoje aplinkoje. Svarstantiems, kaip ir kodėl Prancūzijoje kilo „geltonųjų liemenių“ judėjimas, šis filmas padės rasti atsakymą.
Anetė („Annette“, rež. Leos Carax, 2021)
Kiekvienas šio režisieriaus filmas laukiamas kaip įvykis – nesvarbu, ar nuviliantis, ar palaikantis žavėjimąsi jo kinu.
Mažytė mama („Petite maman“, rež. Céline Sciamma, 2021)
Traukia šios režisierės filmų jautrumas, neįtikėtinai derantis su negailestingu tiesumu.
Jos vardas Prancūzija („France“, rež. Bruno Dumont, 2021)
Šio šėliojančio metafiziko filmai, kuriuose keistai susimaišo ir juodas humoras, ir satyra paprastai visada įkvepia.
Likimas ir fantazijos („Gûzen to sôzô“, rež. Ryûsuke Hamaguchi, 2021)
Vienas įdomiausių šiuolaikinių japonų režisierių, sugebantis gyvenimo, santykių sudėtingumą atskleisti mažai kalbėdamas apie save, nesistengdamas ko nors reprezentuoti ir išaiškinti, įpiršti, kaip viskas turi būti.
Izolda Keidošiūtė
Šiemet „Kino pavasario“ programa kaip niekada įdomi ir turininga. Tikrai pasižiūrėsiu daug daugiau nei penkis filmus, ir gal tie neparekomenduoti man patiks labiau. Kol kas pasirinkau vieną iš neseniai atrastų režisierių, vieną filmą – iš kelių mėgstamiausių kūrėjų, du iš šalies, kurios kiną labai mėgstu, o iš nebanalios retrospektyvos galima buvo pasiūlyti viską.
Vestuvės („Wesele“, rež. Wojciech Smarzowski, 2021)
Lenkų režisieriui Wojciechui Smarzowskiui visai nusispjauti į „Eurimage“, tarptautinius festivalius – jam rūpi, ar jo filmai patiks lenkams. Iš esmės jis kuria vis tą patį filmą. Keičiasi tik temos, bet tie patys aktoriai kalba apie tėvynainių giliai slepiamas istorines nuodėmes, apie tas pačias lenkų ydas: ksenofobiją, girtuoklystę, apsileidimą, įžūlumą. O visa tai labai tinka ir mums. Režisierius toliau įtikinėja, kad nėra gėrio ir blogio, yra tik mažesnis ar didesnis blogis. Gal žmonės pagaliau tai suvoks ir susidoros su blogiu bei pykčiu savyje? Režisierius atkakliai stengiasi lenkus, o kartu ir mus, šiek tiek pataisyti. „Vestuvės“ – tai asociacijos su ankstesniu Smarzowskio to paties pavadinimo filmu ir klasikine Stanisławo Wyspiańskio drama. Šitaip Smarzowskis iš naujo sako lenkams, kad viskas kartojasi. Tautos praeityje nemaža šiukšlių, kurias bandome sušluoti į kamputį, tačiau atgaila ateis tik tada, kai jų visai atsikratysime.
Likimas ir fantazijos („Gûzen to sôzô“, rež. Ryûsuke Hamaguchi, 2021)
Japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi „Drive My Car“ – įdomiausias pernai matytas filmas. Režisierius kuria be galo individualius ir labai talpius mikropasaulius, versdamas atidžiai stebėti žmones ir įsijausti į jų problemas, kurios iš pradžių atrodo banalios. Kai viskas aplink kinta ir nieko nėra stabilaus, labai svarbu išklausyti šalia esantį. Režisieriaus kinas subtilus, ypatingos auros, kur telpa viskas: mūsų jausmai, įsimylėjimai, mūsų savivoka, asmeninės tapatybės paieškos. „Kino pavasaris“ siūlo pasižiūrėti ankstesnį režisieriaus filmą „Likimas ir fantazijos“. Tai trys novelės, kurias jungia atsitiktinių susitikimų ir neatsitiktinių sutapimų tema. Kas tie „atsitiktiniai sutapimai“? Net pilname vienišių Tokijuje rasime meilės ir draugystės prasmę. Ideali filmo konstrukcija įkvepia tolesniam gyvenimui; matyt, ir vėl klausysimės ilgų, meditacinių, be galo prasmingų pokalbių.
Anetė („Annette“, rež. Leos Carax, 2021)
Leos Caraxo filmus įsimylėjau iš pirmo karto. Labai retai, vos ne kartą per dešimtmetį po filmą sukuriantis režisierius mane buvo nuvylęs vos sykį, tačiau, tikiuosi, tai nebepasikartos. Prieš aštuonerius metus atsiimdamas Los Andželo kino kritikų premiją už geriausią filmą užsienio kalba („Šventieji motorai“), Caraxas kiek šaipėsi: „Aš visą gyvenimą kuriu filmus užsienio kalba. Filmai užsienio kalba kuriami visame pasaulyje, išskyrus, žinoma, Ameriką“. Ir staiga, lyg atsiminęs esąs pusiau amerikietis (pagal mamą), Leos pirmą kartą sukuria miuziklą anglų kalba. Filmo siužetą ir muziką įkvepia amerikiečių grupė „Sparks“, o pagrindinį vaidmenį atlieka bene įdomiausias amerikiečių aktorius Adamas Driveris. Pagaliau už šį filmą jis gauna pirmą rimtą kino apdovanojimą per nelabai sėkmingą savo karjerą – prizą už režisūrą Kanų kino festivalyje. Be abejo, „Anetę“ būtina pasižiūrėti.
Postas („Il Posto“, rež. Ermanno Olmi, 1961)
Ermanno Olmi filmą pasirinkau todėl, kad šis be galo įdomus režisierius vis dar kiek užgožtas savo genialių tėvynainių. O jis per savo ilgą karjerą sukūrė daugiau nei 40 ilgo metražo filmų ir beveik tiek pat trumpametražių. Kadaise Vilniuje net buvo surengta jo retrospektyva. Užtenka paminėti jo „Legendą apie šventąjį girtuoklį“ („La leggenda del santo bevitore“, 1988), kad suvoktum, jog šio režisieriaus kūryboje būta šedevrų. „Postas“ (kadaise dar SSRS jis buvo rodomas pavadinimu „Vakuojanti vieta“) yra antrasis Olmi filmas, kuriame gausu autobiografinių motyvų. Iki gyvenimo pabaigos režisieriui gan artima išliko neorealizmo tematika, tačiau socialines problemas pamažu keitė moraliniai, etiniai ir religiniai apmąstymai. Šiame filme pasakojama apie nepatyrusio, drovaus jaunuolio pirmuosius žingsnius mieste, darbo paieškas, pirmąją meilę, vienatvę ir nerealias svajones. Labai paprastas, prasmingas ir kuklus tuomet dar būsimo klasiko filmas.
Balkoninis filmas („Film balkonowy“, rež. Paweł Łoziński, 2021)
Pawełas Łozińskis pratęsė dar Krzysztofo Kieślowskio „Kalbančiose galvose“ pradėtas, vėliau režisieriaus tėvo Marcelio Łozińskio „Visaip gali atsitikti“ tradicijas, kur buvo kalbinami atsitiktiniai žmonės. Ir iš tų atsakymų gimė ištisi traktatai, bandantys atskleisti, kas yra gyvenimas, kokia jo prasmė, koks pasaulis mus supa. Režisierius praleido daugiau nei dvejus metus savo buto balkone ir padarė daugiau nei tūkstantį interviu. Łozińskio pašnekovai – pavargę ir atsipalaidavę, pilni džiaugsmo ar nusivylimo, tik pradedantys gyventi ar jau galvojantys apie mirtį, įsimylėję ar vieniši, pratariantys vos vieną žodį ar beriantys visą tiradą. Jie tampa savotiška žmogaus gyvenimo, emocijų, patirčių, išgyvenimų įvairovės metafora. Tai dar vienas labai veiksmingas būdas susivokti aplinkiniame pasaulyje.
Gina Kimantaitė
Dainos lapei (rež. Kristijonas Vildžiūnas, 2021)
Kaskart labai laukiu Kristijono Vildžiūno naujo filmo, o šis, atrodo, turėtų tik dar labiau „užauginti“ susižavėjimą mėgstamo lietuvių režisieriaus kūryba.
Suterštas rojus („Paradis sale“, rež. Bertrand Mandico, 2021)
Nekantrauju išvysti, į kokią hipnozę prancūzų režisierius Bertrand’as Mandico gali įtraukti jau nebe trumpo ar vidutinio, o ilgo metražo eksperimente.
Neptūno šerkšnas („Neptune Frost“, rež. Anisia Uzeyman, Saul Williams, 2021)
Spėju, šis filmas galėtų tapti hibridinės mokslinės fantastikos favoritu, nes jame susipina ne tik žanrai ir vizualinė bei garsinė magija, bet ir ypač aštrios, dėmesio reikalaujančios temos.
Memoria (rež. Apichatpong Weerasethakul, 2021)
Norisi susipažinti su nepriklausomo tailandiečių režisieriaus kūryba, išgirsti ir pajusti tą trenksmą, kuris pažadino išskirtinio talento aktorės Tildos Swinton veikėją.
„Sparks“ broliai („The Sparks Brothers“, rež. Edgar Wright, 2021)
Dokumentinis muzikinis filmas apie „tavo mėgstamiausios grupės mėgstamiausią grupę“, įtraukiančiai ir pasirodant patiems ekscentriškiesiems Maelų broliams... Užteko tiek, kad taptų vienu laukiamiausių!
Gediminas Kukta
Kitomis aplinkybėmis būčiau sakęs, kad šalia per metus gausiai apdovanotų ir išgirtų filmų visada norisi pamatyti ir debiutuojančių režisierių darbų, nes būtent jie formuos tą ateities kino veidą. Bet dabar, kai pasaulis, vieno portugalų poeto Paulo Teixeros eilėraščio žodžiais tariant, yra „tarsi kamuolys, nuriedėjęs nuo Dievo rankų“, ir ateitis dar labiau miglota nei buvo iki šiol, priešingai, norisi ieškoti atramų ir atsigręžti į laiko patikrintas pavardes. Tiek klasikus, tiek šiandien vis dar kuriančius pripažintus autorius, iš kurių bent numanai, ko tikėtis.
Todėl mielai nueisiu vėl pažiūrėti Ermanno Olmi „Posto“ („Il Posto“, 1961), dar nematytų vengrų režisieriaus ir Bélos Tarro bendražygio György Fehéro „Sutemų“ („Szürkület“, 1990), mano taip mėgstamos Chantal Akerman „Amerikos istorijų: maistas, šeima ir filosofija“ („Histoires d’Amérique: Food, Family and Philosophy“, 1989). Bus įdomu išvysti nors ir tradicinį, bet vis tiek meistro brito Terenco Davieso „Palaiminimą“ („Benediction“, 2021), vėl pasinerti į sapniškas būsenas Apichatpongo Weerasethakulo dramoje „Memoria“ (2021). Būtinai dideliame ekrane, su geriausiu garsu.
Santa Lingevičiūtė
Pirmoji karvė („First Cow“, rež. Kelly Reichardt, 2019)
Nesinori, kad skambėtų seksistiškai, tačiau tokį jautrų žvilgsnį ne tik į žmogų, bet ir į gyvūną ar kiekvieną gamtoje augančią žolelę, gebančią išmaitinti žmogų, gali turėti tik režisierė moteris. Tą jautrumą Reichardt jau demonstravo ankstesniuose filmuose, pavyzdžiui, filme „Tikros moterys“ („Certain Women“, 2019). Tai istorija ne tik apie dviejų iš pažiūros labai skirtingų vyrų draugystę, pagarbą vienas kitam, bet ir pagarbą karvei, kuri XIX a. 3-iajame dešimtmetyje Oregone buvo tikras stebuklas. Šio šiaurinio vesterno herojai nesiblaško su ginklais prerijose, nešaudo į visas puses, jie – Didžiosios istorijos anonimai. Puikiai Reichardt kūrybą, o ir šį filmą apibūdina rusų kino kritikės Alisos Tajožnajos sakinys: „Jos režisūrinis metodas – pirmenybę teikti ramiam režimui, kukliems dialogams, kantrybės reikalaujančiam humorui ir daug oro, kad personažai galėtų gyventi, judėti ir kvėpuoti taip, kaip žmonės gyvena mažomis mažo gyvenimo akimirkomis.“ Po filmo užsimaniau paskaityti Williamą Blake’ą.
Likimas ir fantazijos („Gûzen to sôzô“, rež. Ryûsuke Hamaguchi, 2021)
Kartais net ir žiūrint trumpametražį filmą norisi, kad jis kuo greičiau baigtųsi, nes atrodo be galo ištęstas. Šis japonų režisierius kuria ilgesnius nei tradicinės trukmės (90 min.) filmus, bet juos žiūrėdama pabaigos nelaukiu. Šis filmas – baisiai geros literatūros kūrinys ekrane. Trijų filmo novelių leitmotyvas – atsitiktinumai, galintys padaryti įtakos likimui. O gal tai ir yra likimas? Atsitiktinumai, o ne žaidimas šachmatais?
Arbūzė („The Watermelon Woman“, rež. Cheryl Dunye, 1996)
Oficialioje kino istorijoje labai mažai vietos skiriama juodaodžių kinui, o jeigu dar esi queer kūrėja? Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje ir vėliau kino ekranuose ir judėjimuose ryškesni tapo juodaodžiai vyrai, viršų ėmė ir meinstryminė (baltaodžių) queer bendruomenė. Vadinamoji black queerness iki šiol daugelio kino tyrinėtojų yra sulyginama su paraštiniais užrašais. Apie tai rašė ir garsi afroamerikiečių poetė, rašytoja, mąstytoja Audre Lorde. „Arbūzė“ yra bene pirmasis pilnametražis filmas, jungiantis jau prieš tai egzistavusių juodaodžių filmų ir lesbiečių filmų naratyvus. Kartu šiame filme gręžiamasi ir į ankstesnę kino istoriją, į klasikinį Holivudą, kuriame juodaodėms aktorėms atitekdavo „mamyčių“ („mammy“) vaidmenys. Galbūt po filmo kils noras pasidomėti, ką apskritai JAV reiškė žargonas „watermelon wo/man“.
Balkoninis filmas („Film balkonowy“, rež. Paweł Łoziński, 2021)
Kai pasakiau Živilei Pipinytei, kaip sužavėjo šis filmas, ji man atsakė, kad geram dokumentininkui neužtenka išmanyti kino amatą, kai kuriems režisieriams tiesiog duotas talentas pamatyti ir išgirsti žmogų, arba neduotas. Pawełas Łozińskis tą talentą turi, ir dar kokį. Galbūt jis paveldimas, bet tikiu, kad tam daug įtakos daro ir bendras žmogaus išprusimas bei apsiskaitymas (visose srityse).
Jos vardas Prancūzija („France“, rež. Bruno Dumont, 2021)
Nesugebu objektyviai vertinti Bruno Dumont’o kūrybos, juo labiau aktorės Léa Seydoux, kurios veido išraiškos ir žvilgsnis primena Monicos Vitti: „Jos žvilgsnis ties niekuo neužsilaiko, tačiau žvelgia į tolimas paslaptis. Tai žvilgsnis žmogaus, kuris ieško ir negali rasti, kur baigti savo skrydį“, – taip apie Vitti sakė Michelangelo Antonioni, o aš tą patį galvojau žiūrėdama į Seydoux Dumont’o filme.
Živilė Pipinytė
Mokytojas Bachmannas ir jo klasė („Herr Bachmann und seine Klasse“, rež. Maria Speth, 2021).
Marios Speth filmas – tai per tris valandas trunkantis dokumentinis pasakojimas, nufilmuotas vienoje Vokietijos provincijos mokykloje. Bet laikas prabėga nepastebimai, nes tai ne tik susitikimas su ypatingu mokytoju, bet ir žvilgsnis į šiuolaikinę vokiečių visuomenę, primenantis Fredericko Wisemano filmus-tyrimus. Ponas Bachmannas gali pasirodyti keistuolis: jis niekad nenusiima spalvingų kepuraičių, dažnai per pamokas dainuoja kartu su mokiniais. Klausytis ir stebėti, kaip jis moko skirtingų tautybių paauglius ne tik suprasti vokiškus žodžius, bet ir mąstyti, o kartu suvokti vokiečių kultūros bei istorijos ypatumus, – vienas malonumas. Juolab kad kai kurie Bachmanno mokiniai prieš pusmetį dar visai nekalbėjo vokiškai. Kartu filmas – lyg himnas nykstančiam mūsų akyse mokytojo pašaukimui.
Anetė („Annette“, rež. Leos Carax, 2021)
Ilgai (net septynerius metus) lauktas Leos Caraxo filmas – tragiškas ir iš dalies autobiografiškas pasakojimas apie dainininkės (Marion Cotillard) ir komiko (Adam Driver) meilę. Rodydamas gyvenimo prozą ir mirtį režisierius pasitelkia klasikinio Holivudo konvencijas, tarp jų melodramą, miuziklą. Tačiau pirmiausia „Anetė“ – konceptualus filmas, kupinas didelių jausmų, ir tai šių dienų kine jau retenybė.
Sugrįžimas į Reimsą. Fragmentai („Retour à Reims (Fragments)“, rež. Jean-Gabriel Périot, 2021)
Prancūzų filosofo Didier Eribono knyga „Sugrįžimas į Reimsą“ tapo vienu didžiausių mano asmeninių pandemijos metų atradimų. Eribonas gimė darbininkų šeimoje, jo tėvas nepriėmė sūnaus homoseksualumo. Jaunystėje nutraukęs ryšius su šeima, Eribonas nusprendė bet kokia kaina gyventi kitaip, bet net ir tapęs pasaulyje pripažintu mokslininku gėdijosi savo kilmės, patirto skurdo. Tėvo mirtis privertė grįžti į vaikystės miestą. Susitikimai sukėlė daug klausimų apie tai, kodėl jo artimieji balsuoja už dešiniuosius, kokius barjerus turi nugalėti vaikai iš žemo socialinio sluoksnio šeimų? Knyga ne kartą buvo perkelta į teatro sceną, o dokumentininkas Jeanas-Gabrielis Périot pagal ją sukūrė filmą. Asmeninė patirtis leido Eribonui ir Périot parodyti jaudinantį prancūzų darbininkų klasės portretą, susidedantį iš archyvinių dokumentinių bei vaidybinių filmų kadrų ir Adèle Haenel skaitomo Eribono teksto. Lietuvoje toks dėmesys darbininkų klasei, ko gero, dvelkia egzotika.
Balkoninis filmas („Film balkonowy“, rež. Paweł Łoziński, 2021)
Stovėdamas savo namų Varšuvoje balkone Pawełas Łozińskis klausinėjo praeivių, ar nesutiktų būti jo filmo herojais. Vieni dvejojo, kiti nuoširdžiai atsakinėjo į klausimus, treti patys norėjo bendrauti. Klausimai paprasti: kaip sekasi ar kas naujo, bet Łozińskis sugeba skirtingų žmonių atsakymus paversti filosofiniu filmu apie gyvenimo prasmę. Apie paslaptį, kurią savyje nešiojasi ne vienas. Filmavimas prasidėjo 2018 m. balandį ir su pertraukomis truko iki pandemijos pradžios. Iš dviejų tūkstančių pokalbių filme liko aštuoniasdešimt. Pasak Łozińskio, „Balkoninis filmas“ yra „apie artumą, gimstantį dėl kameros. Filmas yra ne tam, kad kažką iš žmonių išspaustum ir juos paliktum. Man tai – pretekstas trumpam pabūti kartu su kitu žmogumi.“
Likimas ir fantazijos („Gûzen to sôzô“, rež. Ryûsuke Hamaguchi, 2021)
Kameriškas Ryûsuke Hamaguchi filmas susideda iš trijų novelių. Jų herojai – vieniši žmonės, regis, beveik visiškai susitaikę su savo tikrove, bet kiekvienos novelės išeities taškas yra atsitiktinumas, pasukantis veikėjų likimus visai kita linkme. Pirmosios novelės herojė grįždama namo kartu su drauge automobilyje kalbasi apie jos naują draugą ir supranta, kad tai buvęs jos mylimasis. Antrosios herojė ištekėjusi moteris bando suvilioti literatūros profesorių, kabinete aukštojoje mokykloje balsu skaitydama erotiškiausią jo knygos fragmentą. Trečioji novelė – lyg himnas moterų solidarumui. Režisierius įsižiūri ir įsiklauso į melancholiškas filmo herojes, bet kartu leidžia joms pažvelgti į savo gyvenimą iš kitos perspektyvos, taip padrąsindamas ir filmo žiūrovus.
Mantė Valiūnaitė
Memoria (rež. Apichatpong Weerasethakul, 2021)
Apichatpongas Weerasethakulas – vienas mylimiausių režisierių, tad jo naujojo filmo „Memoria“ laukiu jau nuo režisieriaus vizito Lietuvoje 2018 m., kai jis trumpai užsiminė apie filmavimus Kolumbijoje. Neskubėjimas, įsižiūrėjimas ir įsiklausymas persmelkia visų Weerasethakulo filmų formą, o dėmesingumas istorijos ir atminties ryšiui atskleidžia giliausias žmonių patirtis. Toks susikaupimas šiuo metu atrodo labai reikalingas, tad tikiuosi, kad „Memoria“ įkvėps.
Super Natural (rež. Jorge Jácome, 2021)
Debiutinis portugalų režisieriaus Jorge Jácome filmas žada suartinti žmogų su jo aplinka ir kitomis gyvybės formomis. Prisimindama jo trumpametražius filmus „Gėlės“ (2017) ir „Past Perfect“ (2019), kurie man labai patiko, nekantrauju pamatyti ir ilgametražį šio kūrėjo filmą, nes bent jau trumpuosiuose filmuose formos ir turinio dermė buvo neįtikėtinai taikli ir svarbi. Įdomu, kokiomis išraiškos priemonėmis Jácome’as bandys peržengti žmogiškosios patirties ribas ir priartinti kitą.
Likimas ir fantazijos („Gûzen to sôzô“, rež. Ryûsuke Hamaguchi, 2021)
Ryûsuke Hamaguchi novelių filmą mačiau pernai, bet iki šiol jis manęs nepalieka. Tikslus ir išradingas kiekvienos dalies scenarijus perteikia žmogaus vaizduotės galią, taip pat sutrikimą, kai tai, kas įsivaizduojama, ima painiotis su tikrove. Paskutinė dalis tiesiog nuostabi – primenanti, kad ir nepažįstamas žmogus gali padėti atrakinti tai, kas buvo labai ilgai paslėpta, ir suteikti taip išsiilgto artumo.
Amerikos istorijos: maistas, šeima ir filosofija („Histoires d’Amérique: Food, Family and Philosophy“, rež. Chantal Akerman, 1989)
Labai mėgstu Chantal Akerman kūrybą, o šio filmo nesu mačiusi. Prisimenu, koks svarbus man buvo jos filmas „Laiškai į namus“ („Letters Home“, 1986), kai dar studijavau Londone, nes įkvėpė iš naujo permąstyti, kas yra namai, santykį su jais. Norisi ir vėl pasinerti į šios režisierės kūrybą, pasisemti įkvėpimo ir išminties.
Pirmoji karvė („First Cow“, rež. Kelly Reichardt, 2019)
Dar vienas filmas, kurį žiūrėsiu antrą kartą, ir labai norisi parekomenduoti jį kitiems. Ir ankstesniuose, ir šiame filme Kelly Reichardt sugeba šviesiai kalbėti apie sudėtingus žmogaus ir jo gyvenamos aplinkos bei joje vykstančių pokyčių ryšius. Šįsyk ji sukuria labai šiltą ir šviesų pasakojimą apie draugystę, kuri vienintelė, regis, gali įkvėpti žmogų, kai viskas aplink temsta ir skęsta chaose.
Linas Vildžiūnas
Šiemetinio „Kino pavasario“ pasirinkta žmonijos bendrumo problematika atrodo labai sveikintina, ypač prasidėjus brutaliai Putino didžiarusiško šovinizmo agresijai prieš ukrainiečių tautą. Taip festivalis tampa ne vien kino, bet ir visuomeniniu, politiniu reiškiniu. Jis siūlo daug dėmesio vertų filmų ir, turint galvoje ribotas fizines žiūrovo galimybes, pasirinkti ne taip jau paprasta. Tad pirmiausia žiūrėsiu tuos filmus, kurių humanistinė ištarmė ir kūrėjų meistrystė nekelia abejonių ir kurie siūlo kolektyvinį paprasto žmogaus portretą.
Lenkų dokumentininkas Pawełas Łozińskis savo filmus kuria ilgai ir kruopščiai, dažnai fiksuodamas artimiausią aplinką. Jo namo Varšuvoje kieme ir aplinkinėse gatvėse buvo sukurti puikūs dokumentai „Tokia istorija“ („Taka historia“, 1999) ir „Seserys“ („Siostry“, 1999), o naujajam „Balkoniniam filmui“ („Film balkonowy“, 2021) jis keletą metų šnekino praeivius po savo buto balkonu. Šnekino apie viską, kitaip tariant, apie gyvenimą. Įdomu, ar naujasis Łozińskio filmas turi sąsajų su Krzysztofo Kieślowskio „Kalbančiomis galvomis“ („Gadające głowy“, 1980)? Juk Łozińskis yra dirbęs jo asistentu.
Kaip Niujorko žydų bendruomenės likimus atskleidė, deja, jau mirusi viena iš feministinio kino pradininkių žydų kilmės belgų režisierė Chantal Akerman 1989 m. filme „Amerikos istorijos: maistas, šeima ir filosofija“ („Histoires d’Amérique: Food, Family and Philosophy“)? Koks tas jos pasakojimas – asmeniškas, švelnus, aitrus, geliantis?
Ką naujo, po prancūzų dokumentininko Nicolas Philibert’o studijos apie mokytojo darbą kaip pašaukimą „Būti ir turėti“ („Être et avoir“, 2002) ir Laurent’o Cantet „Tarp sienų“ („Entre les murs“, 2008), mums žada labai aktuali auklėjimo tema vokiečių režisierės Marios Speth filme „Mokytojas Bachmannas ir jo klasė“ („Herr Bachmann und seine Klasse“, 2021)? Truputį gąsdina pusketvirtos valandos metražas, bet gal tai kaip tik filmo privalumas.
Labai traukia trumpametražių filmų programa, kurioje ir Tsai Ming-liangas, ir Radu Jude, ir Apichatpongas Weerasethakulas. O kaip pastarajam pavyko įsilieti į kitą kultūrą filmu „Memoria“ (2021) su Tilda Swinton? Juk tai anaiptol nėra lengva. Bet Abbaso Kiarostami ir Hirokazu Kore-edos pavyzdžiai rodo, kad įmanoma, netgi suteikiant filmui įstabų žvilgsnio iš šalies privalumą.
Negalėsiu apeiti ir visad stebinančio Leos Caraxo „Anetės“ („Annette“, 2021). Ar Nadavo Lapido, nors jo „Sinonimai“ („Synonymes“, 2019) man yra viskuo atstumiantis filmas. Įdomu, kaip vystosi jo asmeninė kova su Izraelio viešąja nuomone? Ir, žinoma, laukiu mūsiškio Venecijos laureato – Lauryno Bareišos „Piligrimų“ (2021).
Greta Vilnelė
Piligrimai (rež. Laurynas Bareiša, 2021)
Pirmas Lauryno Bareišos pilnametražis filmas „Piligrimai“ puikiai pažįstamą Lietuvos provincijos kraštovaizdį prikelia antram gyvenimui. Regis, siužetas tikrai bus įtraukiantis.
Jos vardas Prancūzija („France“, rež. Bruno Dumont, 2021)
Bruno Dumont’as moka pasakoti išskirtines istorijas, o žiūrėjimo malonumą garantuos Lèa Seydoux žavesys.
Likimas ir fantazijos („Gûzen to sôzô“, rež. Ryûsuke Hamaguchi, 2021)
Tai ne tik filmas, bet ir apsakymai, manifestai, eilėraščiai. Istorijos ir atpažįstamos, ir neįtikėtinai unikalios.
Kur dingo Ana Frank? („Where Is Anne Frank“, rež. Ari Folman, 2021)
Nenumanau, kas dabartiniame kontekste gali būti aktualiau nei animacinis filmas apie garsiąją žydę mergaitę, rašiusią dienoraštį slėptuvėje per Holokaustą. Tegu šis filmas neprasprūsta pro akis, ypač jei turite vaikų ir nežinote, kaip su jais kalbėti apie karą. Tai gali tapti puikiu įvadu.
Kontaktas („Chute“, rež. Nora Longatti, 2021)
Tai trumpametražis filmas apie dinamišką nepažįstamų žmonių santykį. Užburia veikėjos plastika, primenanti šiuolaikinio šokio choreografiją.
Ilona Vitkauskaitė
Šių metų „Kino pavasario“ programa atrodo išties solidžiai, ypač po nykokos „Scanoramos“. Deja, tikrovė ir vėl aplošė kiną – dabar visi stebime protu sunkiai suvokiamą realybės šou. Tad šių metų rekomendacijų sąrašas trumpas, jame ilgai laukti meistrų filmai, kaip sakoma, must see.
Balkoninis filmas („Film balkonowy“, rež. Paweł Łoziński, 2021)
Argi ne puiki idėja kurti filmą iš savo balkono? Ypač jei to imasi toks režisierius kaip Pawełas Łozińskis, turintis retą talentą prakalbinti žmones.
Pirmoji karvė („First Cow“, rež. Kelly Reichardt, 2019)
Filmas, pelnęs ne vieną apdovanojimą, regis, jau spėjo apkeliauti visą pasaulį ir nugulti ne vienoje namų kino platformoje. Bet, kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada. Tuo labiau kad Kelly Reichardt – reto subtilumo režisierė.
Jos vardas Prancūzija („France“, rež. Bruno Dumont, 2021)
Visada įdomu pamatyti naują Bruno Dumont’o filmą ir sužinoti, kokiu keliu nusprendė pasukti šis nuolatos stebinantis ir save perkuriantis režisierius.
Plastikinė semiotika („Plastic Semiotic“, rež. Radu Jude, 2021)
Socialinė žaislų semiotika pagal Radu Jude. Kaip sako pats režisierius ir scenarijaus autorius: „XIX a. Čechovas ir Flaubert’as naudojo aplinkui girdėtas klišes, kad perteiktų žmogaus gyvenimo esmę (abiejų autorių nuomone, kvailumas, suprantamas plačiąja prasme, vaidino svarbų vaidmenį). Nuo to laiko į mūsų visuomenę įsiveržė didžiulis kitos rūšies klišių rinkinys – žaislai. Taigi įsivaizdavau filmą, kuriame mūsų gyvenimo esmė pasakojama ne tik žodžiais, bet ir nekaltų žaislų vaizdais.“
Vestuvės („Wesele“, rež. Wojciech Smarzowski, 2021)
Kaip ir su Bruno Dumont’u, visada įdomu, kokį visuomenės šašą nuspręs krapštyti lenkų provokatorius Wojciechas Smarzowskis. Šįkart, regis, tai ir mums nesvetimi demonai – provincializmas, ksenofobija, Kito baimė ir egoizmas.
