Epas apie griūvančią blogio imperiją
Filmo pavadinimas ir pirmieji kadrai žada intelektualią provokuojančią patirtį, ypač Vakarų auditorijai, kuri filme pamatys kitokį SSRS paskutinįjį lyderį nei Vakarų žiniasklaidoje ar Vitalijaus Manskio ir Wernerio Herzogo dokumentikoje(1), kur Gorbačiovas yra pristatomas kaip demokratiškas, modernus vadovas, besilaikantis duoto žodžio ir palaikantis naujoves, taip pat išgirs kitokią nuomonę apie jo vykdytą politikos ir ūkio pertvarką bei valdymo stilių, nei pristatoma populiariuose vadovėliuose. Ši neįprasta perspektyva atsiranda, nes Sovietų imperijos griūties istorija konstruojama iš filmo herojaus šmaikščių komentarų ir liudijimų apie įvykius, kurių iniciatoriumi, dalyviu ir stebėtoju jis buvo, bei Lietuvos ir Latvijos nepriklausomų operatorių užfiksuotų unikalių įrodymų. Neatsitiktinai filmo pavadinime prie Vytauto Landsbergio pavardės atsiranda trumpinys „Mr.“, o filmo įvadiniuose kadruose matome Michailą Gorbačiovą, auklėjantį nesusipratėlį lietuvį, jį pavadinusį „ponu“ per 1990 metų sausio mėnesio vizitą Lietuvoje. Taip, nuo pat pasakojimo apie lietuvių tautos kelią į Nepriklausomybę pradžios žiūrovui subtiliai pasakoma, kas filme yra protagonistas, kas antagonistas, kokias vertybines, ideologines nuostatas šie filmo herojai gina nelygiavertėje (politiniu, ekonominiu, kariniu požiūriu) kovoje. Lietuvos žiūrovas Loznicos filme atpažins Baltijos dokumentininkų kronikose ir filmuose (Agnės Marcinkevičiūtės, Jurio Podnieko, Askoldo Saulīčio, Edmundo Zubavičiaus) dažną Gorbačiovo įvaizdį – arogantiško demagogo, žaidžiančio dvigubus politinius žaidimus, nepagarbiai bendraujančio su Baltijos tautų atstovais ir Rusijos disidentais SSRS Liaudies deputatų suvažiavimuose, meluojantį ir darantį politinį, ekonominį ir karinį spaudimą nepriklausomybės nuo Maskvos siekiančiai Lietuvos tautai. Tad filmu „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ Loznica atlieka svarbų darbą, įvesdamas naujas XX a. 9–10-ojo dešimtmečių ikoninių politinių įvykių ir asmenybių korekcijas į Vakarų dokumentinį diskursą apie Sovietų imperijos griūtį ir Šaltojo karo baigtį, taip papildydamas transnacionalinę atmintį naujais naratyvais.
Sergejus Loznica yra trisdešimties filmų (trumpametražių, dokumentinių, vaidybinių) autorius, kurių didžioji dalis buvo pristatyta prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose ir pelnė prizus. Savo filmuose jis provokuoja žiūrovus, dekonstruodamas Rusijos kine ir politikoje populiarius naratyvus ir asmenybes, iškeldamas viešumon svarbius, bet užmarštin nukeliavusius istorinės atminties klausimus, arba tiesiog kalba apie tai, kas jam, kaip piliečiui ir kūrėjui, yra svarbu ir įdomu. Režisierius nuolat stebina savo žiūrovus, pristatydamas naujo turinio ir formos pasakojimus, varijuojančius nuo minimalistinės stebimosios dokumentikos, sudėtingų archyvinių rebusų iki perteklinio vizualinio stiliaus dramų. Tad, žvelgiant į režisieriaus filmografiją, keturių valandų trukmės filmas, sumontuotas iš gausios archyvinės medžiagos apie dainuojančią lietuvių revoliuciją, jos lyderį Vytautą Landsbergį bei politinius Maskvos ir Vilniaus žaidimus besąlygiškai siekiant laimėti, gana natūraliai integruojasi į jo kūrybinių interesų lauką.
Šį filmą pagrįstai galima vadinti dokumentiniu epu dėl įspūdingos apimties ir kino formos bei svaraus pagrindinio filmo herojaus ir lietuvių tautos indėlio griaunant Sovietų Sąjungą, spartinant Šaltojo karo pabaigą ir plečiant demokratijos erdvę Europoje. Tai įspūdingi nuopelnai mažai šaliai ir jos tuometiniam lyderiui (muzikologui, profesoriui, politikui). Tad puiku, kad atsirado talentingas sudėtingų istorijų pasakotojas, papildęs dokumentinių juostų apie šio reikšmingo laikotarpio Rytų ir Vidurio Europos politikus ir valstybių vadovus – Michailą Gorbačiovą, Borisą Jelciną, Václavą Havelą, Lechą Wałęsą, Miklósą Némethą, sutuoktinius Nicolae ir Eleną Ceausescu, Martą Laarą ir kt. – sąrašą filmu apie Vytautą Landsbergį. Šios politinės asmenybės reprezentuoja skirtingas ideologijas bei politines kultūras ir asocijuojasi su revoliucijomis arba reformomis, vienaip ar kitaip susijusiomis su sovietinės imperijos žlugimu ir demokratijos pergale Rytų Europoje.
Akivaizdu, kad ryški ir įvairialypė Landsbergio asmenybė bei pasirinkta filmo problema buvo pernelyg turtinga įvykių ir sudėtingų politinių aplinkybių, kad ją būtų galima išplėtoti standartinės pusantros arba dviejų valandų trukmės dokumentiniame filme. Tai nepavyko nei Jonui Mekui, sukūrusiam beveik penkių valandų trukmės intriguojantį dokumentinį pasakojimą „Lietuva ir SSRS žlugimas“ („Lithuania and the Collapse of the USSR“, 2008) apie 9-ojo deš. pabaigoje prasidėjusią Sovietų imperijos agoniją ir Lietuvos nepriklausomybės siekius. Vytauto Landsbergio istorinis vaidmuo filme buvo taip pat išryškintas, bet pagrindiniai 1988–1991 m. Lietuvoje ir SSRS vykę įvykiai pristatyti iš JAV žiniasklaidos, auditorijos ir politikų perspektyvos. Sergejus Loznica į tuos pačius įvykius bando žiūrėti kitaip – „insaiderio“ akimis, nors niekada negyveno Lietuvoje. Kaip teigia pats režisierius, Lietuvoje jis nesijaučia „užsieniečiu“, tačiau užsienietis kartais gali pamatyti ir pasakyti tai, ko vietiniai negali(2).
Lietuvos žiūrovai tikrai pajus režisieriaus simpatijas filmo protagonistui ir tuometinės Lietuvos žmonėms, kurie filme rodomi kaip stulbinančiai drąsūs (bet neagresyvūs), išmintingi ir puikiai organizuoti, vieningi ir nuoseklūs siekdami esminių permainų. Loznica, bendraudamas su žiniasklaidos atstovais, netgi pajuokavo, kad filmą galima naudoti edukaciniais tikslais, kaip savotišką pamoką apie veiksmingus ir tinkamus būdus siekti nepriklausomybės(3) tiems, kurie dar vaduojasi iš kolonijinių ir panašių santvarkų. Turbūt nemažai dalykų pamokyti šis filmas galėtų ir dabartinės Lietuvos politikus bei piliečius, bet ne naujų revoliucijų ar pertvarkų prasme.
xxx
Filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ prodiusavo Uljana Kim („Studio Uljana Kim“, Lietuva) kartu su koprodiuseriais Sergejumi Loznica, Marija Choustova („Atoms&Void“, Nyderlandai). Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, „Current Time“ TV, Prahos pilietinė visuomenė, AB „Linas Agro Group“.
1 „Gorbačiovas. Po imperijos“ / „Gorbachev. After Empire“ (trilogijos Red Tsars. Presidents of Russia dalis), 2001. Rež. Vitalij Mansky (Rusija, „Vertov Studio“), 58 min.; „Herzogas / Gorbačiovas“ / „Meeting Gorbachev“, 2018. Rež.: Werner Herzog, André Singer (D. Britanija, „Spring Films“, Vokietija „Werner Herzog Filmproduktion“), 91 min.
2 Marta Balaga, „Sergei Loznitsa Discusses IDFA Winner ‘Mr. Landsbergis’ and the Liberation of Lithuania“, Variety, Nov 28, 2021. Interaktyvus: https://variety.com/2021/film/global/sergei-loznitsa-idfa-mr-landsbergis-1235120804/ (žiūrėta 2021-12-01)
3 „The Story of Mr. Landsbergis. Director Sergei Loznitsa talks to Geoffrey Macnab about his latest documentary“. SEE NL. Nov 22, 2021. Interaktyvus: https://see-nl. com/artikel/20211122-idfa-international-competition-mr-landsbergis (žiūrėta 2021- 12-03)
