Nesibaigiantis kino ciklas

„Meistrų“ programoje šiemet daug žinomų vardų – iš tolimų kraštų ir iš kaimyninių šalių. Į „Kino pavasarį“ sugrįžta ironiškoji lenkų režisierė Małgorzata Szumowska. Kartu su Michału Englertu kurtame filme „Sniego daugiau nebus“ („Śniegu już nigdy nie będzie“) režisierė, kaip jai įprasta, nukreipia kritišką žvilgsnį į dabartinę Lenkijos visuomenę. Masažuotojas Ženia lankosi turtingųjų kvartale – vienoduose namuose gyvena iš pažiūros skirtingi personažai, tačiau kiekvieną jų kamuoja praeities vaiduokliai ar negebėjimas susikalbėti su savimi ir artimaisiais. Ženia – vienintelė jų viltis ir vaistas. Szumowska ir lenkų aktorių žvaigždynas negailestingai atsuka veidrodį, kuriame save išvys ne tik lenkai, bet ir lietuviai. Trumparegiški filmo personažai reprezentuoja eklektišką nūdienos pasaulėžiūrą, kurioje pinasi skirtingų kultūrų praktikos, domėjimasis populiariąja psichologija, socialinėse medijose propaguojamo tobulo gyvenimo siekis.

 

Visuomenės veidmainiškumas ir praeities šmėklos – šių metų Berlyno kino festivalio „Auksinį lokį“ pelniusio rumunų režisieriaus Radu Jude’s filmo „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“ („Babardeală cu bucluc sau pono balamuc“) dėmesio centre. Trys filmo dalys radikaliai skiriasi kino kalba – pirmojoje stebima pagrindinės veikėjos, mokytojos Emilijos, nervinga diena Bukarešto gatvėse po to, kai ji sužino, jog į internetą pateko vaizdai iš jos intymaus gyvenimo, antroje dalyje pateikiama galybė citatų, iliustruojančių politinės, istorinės, visuomeninės minties paradoksus, o trečioji tampa pagrindinės veikėjos viešu teismu dėl neleistino elgesio ir vaikams žalingos įtakos. Radu Jude – nuoseklus, ironiškas Rumunijos tikrovės kritikas, drąsus eksperimentatorius. Stebint, kas vyksta viešojoje erdvėje, kiek susipriešinimo čia susikaupę ir kaip greitai žmonės nulinčiuojami, šis filmas tampa neįtikėtinai aktualus ne tik Rumunijai ir daugeliui kitų Europos šalių, bet ir Lietuvai.

 

Taivanietis Tsai Ming-liangas filme „Dienos“ („Rizi“) kvies meditacijai apie žmogaus kūno trapumą ir vienatvę. Jautrų ir intymų filmą apie dviejų vienišų žmonių kasdienybę ir vieną susitikimą režisierių paskatino sukurti sunki ilgamečio draugo, aktoriaus Lee Kangshengo liga. Tsai Ming-liangas išgryninta forma leidžia kinui perteikti laiko tėkmę, žavi režisieriaus drąsa atgręžti kamerą į kasdienybę, su kuria visi esame susiję. Kritikų pasirinkime – du filmai iš Afrikos žemyno. Philippe’as Lacôte filme „Karalių naktis“ („La nuit des rois“) kuria magišką pasakojimą apie Dramblio Kaulo Krante esantį vienintelį kalinių valdomą kalėjimą „La MACA“. Lemtingą naktį naujokui čia tenka tapti pasakotoju – jei iki aušros jis sugebės tęsti pradėtą istoriją, išsaugos ne tik savo gyvybę, bet ir galios pusiausvyrą kalėjime.

 

Angolos režisieriaus Fradique filme „Oro kondicionieriai“ („Ar Condicionado“) taip pat netrūksta magiško realizmo – vieną dieną sostinėje Luandoje nuo sienų ima kristi oro kondicionieriai; pagrindinis veikėjas Matacedas žūtbūt privalo rasti veikiantį įrenginį perkaitusiam viršininkui. Ypatingas garso takelis, spalviniai sprendimai panardina į originaliai kuriamą filmo pasaulį. Meksikiečio Michelio Franco distopijoje „Nauja tvarka“ („Nuevo orden“) gilinamasi į valdžios manipuliacijas ir politinio perversmo galimybes šiandienos pasaulyje. Venecijos kino festivalio Didžiuoju žiuri prizu apdovanoto filmo kontroversijos sukėlė karštas diskusijas. Daugelyje pasaulio šalių siaučiant politiniams neramumams įsivaizduojamas perversmas Meksikoje daro šį filmą universalų ir neįtikėtinai aktualų.

 

„Kino pavasario“ publikai žinoma režisierė Jasmila Žbanić dar kartą nukels į Bosniją, į karo metus filme „Quo Vadis, Aida?“. Pagrindinė veikėja Aida dirba Srebrenicoje Jungtinių Tautų vertėja, ji mato, kaip miestelio gyventojus apsaugoti siekianti operacija po truputį žlunga. Ant plauko pakimba jai brangiausių žmonių – vyro ir dviejų sūnų – gyvybė. Moteris iš visų jėgų stengiasi išgelbėti artimuosius. Aktorės Jasnos Đuričić vaidyba ir įtemptas filmo siužetas ne tik neleidžia nė akimirkai atsikvėpti, bet ir verčia pajusti baimę dėl tarptautinių organizacijų neveiksnumo ir nuolatinės politinių įtampų grėsmės.

 

„Metų atradimuose“ yra du formaliai labai skirtingi Izraelio debiutai, – Oreno Gernerio „Afrika“ („Africa“) ir Dani Rosenbergo „Kino mirtis, mano tėvo taip pat“ („The Death of Cinema and My Father Too“), – kuriuos suartina abiejų režisierių santykis su tėvu. Abu remiasi asmenine patirtimi, kurdami filmus su savo šeimos nariais, tačiau pirmasis renkasi itin paprastą kino kalbą, dokumentiniam kinui artimą formą, o antrasis kuria kelių lygių pasakojimą, kuriame pinasi fikcija ir tikrovė.

 

Kompromisų nepripažįstančiam kinui „Metų atradimuose“ atstovauja net trys filmai iš Kanados. Tai žinomų nepriklausomų menininkų Denis Côté „Socialinė higiena“ („Hygiene sociale“), Bruce’o LaBruce’o „Šventasis Narcizas“ („Saint Narcisse“) ir ne mažiau radikalaus debiutanto Matthew Rankino „XX amžius“ („The Twentieth Century“), primenantis ilgametį šalies ministrą pirmininką tarpukariu ir Antrojo pasaulinio karo metais Williamą Lyoną Mackenzie Kingą. Filme nagrinėjami Edipo kompleksas ir politinės ambicijos, amžina gėrio ir blogio kova, skirtingų Kanados teritorijų ypatumai. Vizualinė filmo kalba primins ankstyvąjį vokiečių kino ekspresionizmą.

 

Programoje „Panorama“ kaip niekad daug filmų apie meilę. Dokumentiniame filme „Jei tai būtų meilė“ („Si c’était de l’amour“) apie Gisèlle Vienne šokio spektaklį „Minia“ žmonių santykiai persipina scenoje ir užkulisiuose. Apie kūno, judesio, ekstazės ribas kalbantis šokio spektaklis užtvindo filmą iš sulėtintų judesių sklindančia energija. Laosiečio Kiyé Simono Luango filme „Likit sveiki, pone Vongai“ („Goodbye Mister Wong“) susipina keletas likimų, politinis kontekstas – kolonijinė Laoso praeitis ir naujų jėgų artėjimas – tampa neatsiejamas nuo veikėjų pasirinkimų. Japono Kôji Fukados filme „Išrinktoji“ („The Real Thing“) meilės ir apsėdimo temos skleidžiasi kurioziškų įvykių grandinėje, įterpiant Japonijos visuomenės socialinius ir psichologinius ypatumus. „Panoramoje“ ir keletas vizualiai įspūdingų filmų iš Lotynų Amerikos. Brazilų Caetano Gotardo ir Marco Dutra filme „Visi mirusieji“ („Todos os Mortos“) kelių šeimų istorijomis apmąstoma vergovės tema. Pagrindinį Roterdamo kino festivalio prizą pelniusi argentinietės Anos Katz drama „Šuo, kuris negalėjo neloti“ („El perro que no calla“) yra distopinė socialinės nelygybės metafora pasaulį ištikus visuotinei katastrofai. Aktualus ir savalaikis filmas stebina savo lengvumu ir šviesiu žvilgsniu. Ciro Guerra sugrįžta su pirmuoju anglakalbiu filmu „Barbarų belaukiant“ („Waiting for the Barbarians“), kuriame neįvardytoje kolonizuotoje teritorijoje sumišo baimė, smurtas ir bandymas nepasiduoti beprotybei.

 

Konkursinę programą šiais metais virtualiai atidarys vienas ryškiausių 2020 m. debiutų – į Kanų nekonkursinę programą atrinktas Fanny Liatard ir Jérémy Trouilh’io filmas „Gagarinas“ („Gagarine“). Pasakojimas apie jaunuolį, kuris žūtbūt stengiasi išgelbėti savo gyvenamąjį daugiabučių kompleksą, pavadintą Gagarino vardu, jaudina nuoširdumu ir emocingumu. Dėl geriausio Europos debiuto prizo „Kino pavasaryje“ varžysis dešimt vaidybinių ir eksperimentinių filmų, – vyrauja asmeninės istorijos, kuriose ieškoma laisvės, autentiškumo, svarstomi moraliniai klausimai. Ryški stilių įvairovė liudija, kad jauni kino režisieriai suvokia kino, kaip ypač turtingos meno formos, galimybes. Norikos Sefos iš Kosovo „Veneros beieškant“ („Në kërkim të Venerës“) – išbaigtas, subtilus, klišių išvengiantis filmas, nors ir grindžiamas kine jau daug kartų matytomis Kosovo realijomis. Režisierei pavyksta sukurti autentišką pasakojimą apie paauglę Venerą, bundantį jos emocinį pasaulį ir smalsumą naujoms patirtims. Norvegės Itonje Søimer Guttormsen „Gritt“ – šviežias ir gyvybingas filmas apie menininkę, nepritampančią prie visuomenės normų, svajojančią sukurti didingą projektą, nors jos pačios gyvenimas vis labiau slysta iš rankų. Ką tik pasibaigusioje Berlinalėje už geriausią režisūrą apdovanotas Déneso Nagy debiutas „Natūrali šviesa“ („Természetes fény“) dalyvauja ir „Kino pavasario“ konkurse. Tai brandus žvilgsnis į žmogaus moralinius pasirinkimus vykstant karui. Ukrainietė Natalya Vorozhbit keturiomis skirtingomis filmo „Blogi keliai“ („Pohani dorogy“) istorijomis pasakoja apie įtampas Donbase. Ispanės Ainhoa Rodríguez „Akinantis blyksnis“ („Destello bravío“) neįprastai žvelgia į moterų padėtį patriarchalinėje visuomenėje atokiame miestelyje, paslaptingas filmas išsiskiria savo atmosfera, jame vaidina neprofesionalūs aktoriai. Eksperimentinis Nyderlandų videomenininko Timo Leyendekkerio filmas „Puota“ („Feast“) iš skirtingų perspektyvų interpretuoja Groningeno ŽIV bylą. Jacqueline Lentzou filme „Mėnulis, 66 klausimai“ („Selene 66 Questions“) šiuolaikiška, jaunatviška kino kalba sukuriamas keistumą ir natūralumą jungiantis pagrindinės veikėjos pasaulis. Prancūzijai konkurse atstovaus Peterio Dourountzis filmas „Niekšas“ („Vaurien“) apie žavingą, bet ne mažiau pavojingą vyrą. Režisierius šį filmą kūrė remdamasis daugelio metų darbu su socialinėje atskirtyje atsidūrusiais asmenimis. Patyrusios austrų montažo režisierės Evi Romen režisūrinis debiutas „Kodėl ne tu“ („Hochwald“) gvildena tapatybės, kaltės ir atsakomybės temas.

 

Konkurse dalyvauja ir lietuvių režisierius Tomas Smulkis. Ilgai lauktas jo debiutas „Žmonės, kuriuos pažįstam“ paliečia kolektyvinės atminties temą, plėtojamą keturiomis asmeninėmis istorijomis ir jungiamą neregimo, bet girdimo veikėjo linijos bei įsižiūrėjimo į Vilniaus miestą.

 

Autorines retrospektyvas šiemet pakeis teminė programa „Veikti ar / ir būti?“, išskaidyta į dvi dalis – pusė programos bus parodyta virtualiame festivalyje, kita lauks kino teatrų atsidarymo. Dokumentiniame Shirley Clark filme „Jasono Holliday portretas“ („Portrait of Jason“, 1967) šis naktinių klubų atlikėjas visą laiką matomas kadre ir priverstas dalintis savo gyvenimo detalėmis. Juodaodis 33 metų vyras, uždarbiavęs tai kaip namų tvarkytojas, tai kaip prostitutė, svajoja surengti pasirodymą naktiniame klube. Už kadro nuskambantys režisierės arba jos draugo klausimai vis labiau apsvaigusiam Holliday’ui šiurkštėja, reikalaujant pagaliau nusimesti visas kaukes ir kalbėti apie esmę – ko gi tikisi kūrėjai? Holliday’us nepaliauja vaidinti, kiekvienas klausimas išprovokuoja dar vieną naują pasirodymą: galbūt patyrus tiek smurto, agresijos ir iš artimųjų, ir iš visuomenės, nieko kito nelieka, tik vaidinti vis kitą vaidmenį atsitiktinumų nulemtame teatre?

 

Prancūzų klasiko Érico Rohmero filme „Žaliasis spindulys“ („Le rayon vert“, 1986) autentiškos egzistencijos paieškos skleidžiasi režisieriui būdingu lengvu, paprastu pasakojimu. Delfinos pastangos atostogauti taip, kaip jos aplinkos žmonės jai pataria, pagaliau priverčia jauną moterį pasiduoti ir priimti save tokią, kokia ji yra.

 

Šioje programoje bus parodyta keletas politiškų ir sukūrimo metu skandalingų filmų. Vienas jų – Rosos von Praunheim „Ne homoseksualas yra iškrypęs, o visuomenė, kurioje jis gyvena“ („Nich der Homosexuelle ist pervers, sondern die Situation, in der er lebt“, 1971), sukurtas tuo metu, kai Berlyne gėjų bendruomenė privalėjo slėpti savo seksualinę orientaciją. Hedonistiška savęs ieškojimo istorija pabaigoje išauga į aktyvistinį manifestą, skatinantį bendruomeniškumą ir vienijantį veikimą.

 

Kino teatruose žiūrovų lauks garsiausio Kubos režisieriaus Tomáso Gutiérrezo Alea filmas „Neguodžiantys atsiminimai“ („Memorias del Subdersarrollo“, 1968), Mauritanijos režisieriaus Medos Hondo filmas „O, saule“ („Soleil O“, 1967). Larisos Šepitko filmas „Pakilimas“ („Voschoždenije“, 1976) skatins įvertinti karo meto moralinių pasirinkimų kainą.

 

Apie šių metų sudėtingumą ir neapibrėžtumą kino kultūrai kalbėta jau ne kartą, tačiau programos sudarytojai tikisi, kad ir virtualus festivalio formatas padės ištrūkti iš karantino kasdienybės, suteiks galimybę legaliai pamatyti vertingų kino filmų, sukurtų dar prieš pandemiją ir jau jos metu. Temų, stilių įvairovė primins apie vaizduotės svarbą ir jos galią, padedant ieškoti atsakymų į mums visiems rūpimus klausimus.

 

Rengėjų inf.