Kino pavasaris
Kovo 21 – balandžio 4 d.
VILNIUS, KAUNAS, KLAIPĖDA, ŠIAULIAI, PANEVĖŽYS, ALYTUS, MARIJAMPOLĖ, MAŽEIKIAI, JONAVA, UTENA, TELŠIAI, TAURAGĖ, VISAGINAS, GARGŽDAI, DRUSKININKAI, ANYKŠČIAI, VARĖNA, ŠAKIAI, BIRŠTONAS
Kovo 21 – balandžio 4 d.
VILNIUS, KAUNAS, KLAIPĖDA, ŠIAULIAI, PANEVĖŽYS, ALYTUS, MARIJAMPOLĖ, MAŽEIKIAI, JONAVA, UTENA, TELŠIAI, TAURAGĖ, VISAGINAS, GARGŽDAI, DRUSKININKAI, ANYKŠČIAI, VARĖNA, ŠAKIAI, BIRŠTONAS
Sulėtėti ir nustebti
Laiką visada savaip apmąsto ir juo varijuoja didieji šiuolaikiniai režisieriai. Vienas jų – sinefilų pamėgtas meksikietis Carlosas Reygadasas. Jo naujas filmas, kuris bus parodytas „Meistrų“ programoje, taip ir vadinasi – „Mūsų laikas“ („Nuestro tiempo“). Šį kartą „lėtojo kino“ atstovas pasakos apie kovinius bulius atokioje rančoje auginančius Chuaną ir Esterą, juos pats su žmona ir suvaidino. Kai Estera susižavi žirgų dresuotoju Filu, atvirus santykius propagavusią porą ištinka emocinė krizė. Filmo trukmė – beveik trys valandos, bet tai joks trūkumas. Reygadasas niekada neskuba ir mėgaujasi ilgais epizodais – žmogaus veido, gamtos eksponavimu. Pasak režisieriaus, šiandien mes įpratome iškart suprasti / iškoduoti filmus, bet pamiršome tiesiog žiūrėti: „Kinas yra kaip gyvenimas, kaip kažkas, kas pasirodo prieš tave tarsi peizažas, su kuriuo gali tapatintis arba jį stebėti taip, kaip gali ar nori.“
Lėtą laiko slinktį leis išgyventi ir filmas „Laukinė kriaušė“ („Ahlat Ağacı“, rež. Nuri Bilge Ceylan) apie jauną rašytoją Sinaną. Po studijų universitete jis grįžta į gimtąjį miestelį, tikėdamasis išleisti pirmąją savo knygą, tačiau sūnaus ambicijomis tapti rašytoju abejoja tėvas. Šiuolaikiniu kino filosofu vadinamo turkų režisieriaus filmas – tai istorija apie jaunatviško idealizmo susidūrimą su aplinka. Apie svajones ir tylų susitaikymą, kad jos nebūtinai išsipildys. Apie likimo neišvengiamumą ir gyvenimo prasmę. Ceylanas visada gvildeno universalias temas, preciziškai ir įžvalgiai. Toks ir naujas kūrinys – kupinas dialogų, literatūros citatų, ryškių rudens spalvų ir tiršto žiemos rūko.
Rašytoju nori tapti ir Pietų Korėjos meistro Lee Chang-dongo filmo „Degantis“ („Beoning“) veikėjas Jong-su, ieškantis keistomis aplinkybėmis dingusios merginos. Kanuose filmas tapo sensacija: kino kritikai jam skyrė aukščiausią įvertinimą, o štai žiuri nepažymėjo jokiu prizu. Tačiau ne „šakelės“ reiškia filmų kokybę. Po aštuonerių metų pertraukos režisierius grįžo į ekranus su filmu, kurio žanrą sunku apibrėžti – ir drama, ir detektyvas, ir trileris. Vaizdai kupini tik šiam autoriui būdingos poezijos, akimirkos grožio ir laiko pojūčio. Ir jokio baksnojimo pirštu, tik visiška paslaptis. „Šiuo filmu norėjau parodyti, kokia mistiška pati kino prigimtis“, – viename interviu sakė režisierius.
Paslaptingos dingusio darbininko istorijos neskubės narplioti Lokarno kino festivalyje apdovanotas jaunas režisierius iš Singapūro Yeo Siew Hua filme „Išgalvota žemė“ („A Land Imagined“). Siūlo galo joje ieško tarp sapno ir realybės klaidžiojantis detektyvas. Tai filmas apie nematomus žmones, beveik nepastebimai ateinančius ir išeinančius, paliekančius neaiškią žymę, kuri kažkam buvo visas gyvenimas.
Itin maloniu stabtelėjimu „Kritikų pasirinkimo“ programoje taps filmas iš Čilės „Per vėlu mirti jaunam“ („Tarde para motit joven“, rež. Dominga Sotomayor Castillo), Lokarno kino festivalyje įvertintas už geriausią režisūrą. Jo veiksmas vyksta prieš beveik tris dešimtmečius, iškart po Čilės diktatūros nuvertimo. Tai ant nenuspėjamos ateities slenksčio stovinčios šalies portretas. Artėjančių pokyčių nuojauta perteikiama per bundantį šešiolikmetės seksualumą, jos norą ištrūkti iš atsiskyrėlių hipių bendruomenės, kuriai priklauso tėvai. Tai įdėmus, taktiliškas kintančios realybės stebėjimas, atpažįstamas Lotynų Amerikos kino ritmas ir spalvos.
Neskubus, ateities lūkesčių persmelktas filmas „Tarp dviejų vandenų“ („Entre dos aguas“, rež. Isaki Lacuesta) pernai triumfavo San Sebastiano kino festivalyje. Panašiai kaip François Truffaut keliavo per laiką su aktoriumi Jeanu-Pierre’u Léaud, taip ir Lacuesta po dešimties metų grįžta prie tų pačių herojų – skurdžiame Ispanijos užkampyje gyvenančių dviejų brolių romų, vėl bandančių kabintis į gyvenimą ir susitaikyti su skaudžia praeitimi.
Apie nematomus žmones kalba ir prancūzų dokumentikos meistras Nicolas Philibert’as filme „Kiekviena akimirka“ („De chaque instant“), kuriame nėra jokios paslapties ar formos ieškojimų, o tema lyg ant delno: jauni žmonės mokosi medicinos slaugytojo profesijos. Režisierius kaip visada tarsi iš šalies stebi, fiksuoja jų emocijas – džiaugsmą, liūdesį, baimę, nusivylimą, nepasitikėjimą. Philibert’as rodo, kiek daug fizinių ir psichologinių jėgų reikalauja pasiruošimas slaugos darbui, kuris medicinos hierarchijoje, o ir mūsų sąmonėje, kažkodėl užima žemesnę vietą nei gydytojo. Šiuo filmu režisierius sakosi norėjęs grąžinti seselėms orumą.
Žiaurius „Cosa Nostra“ nusikaltimus kelis dešimtmečius nenuilstamai fiksavo fotografė Letizia Battaglia, tapusi britų dokumentinio kino kūrėjos Kim Longinotto filmo „Medžiojant mafiją“ („Shooting Mafia“) heroje. „Meistrų“ programoje pristatomas filmas – jaudinantis drąsios moters portretas ir kartu skausmingas kruviniausio šiuolaikinės Italijos laikotarpio metraštis.
Audringam 8-ajam dešimtmečiui Kolumbijoje, kai išsikerojo narkotikų verslas ir mafija, skirtas naujas „Kino pavasaryje“ rodyto „Gyvatės apkabinimo“ kūrėjų filmas „Vasaros paukščiai“ („Pájaros de verano“, rež. Cristina Gallego, Ciro Guerra). Nors vizualiai įspūdinga istorija grindžiama atpažįstamais žanriniais elementais, jiems daug svarbiau pateikti gilesnę situacijos analizę. Iš moters perspektyvos pasakojama istorija atskleidžia tragišką vajų genties žmonių, susigundžiusių turto ir gerovės iliuzija, likimą. Pasakojimas grįstas šimtais liudijimų, didžioji dalis aktorių ir kūrybinės grupės narių patys yra vajų palikuonys.
Žmogiškumo vertę dramoje „Gyvenimas aukštybėse“ („High Life“) su Robertu Pattinsonu ir Juliette Binoche apmąsto prancūzų režisierė Claire Denis. Filmas vainikuos šiai menininkei skirtą devynių filmų retrospektyvą. Mokslinės fantastikos žanrą naujame kūrinyje išbandanti, bet savo braižą išsaugojusi autorė pasakoja apie grupę nusikaltėlių, dalyvaujančių keistoje kosminėje misijoje.
Kita „Kino pavasario“ retrospektyva supažindins su dviem Senegalo režisieriaus Djibrilo Diopao Mambéty filmais „Touki Bouki“ (1973) ir „Hienos“ („Hyenas“, 1992), kurie įrašė kūrėją ne tik į Afrikos, bet ir į pasaulio kino žemėlapį.
Prie žmogiško intymumo ribų priartėja kontroversiškai vertinamas rumunų režisierės Adinos Pintilie filmas „Neliesk manęs“ („Touch Me Not“). Tai emocinė Lauros, Tomo ir Kristiano kelionė, kurioje bus peržengti nusistovėję įpročiai, savisaugos mechanizmai ir tabu. „Europos debiutų konkurso“ programoje filmas varžysis su dar 12 pretendentų, tarp kurių ir du lietuvių: Aistės Žegulytės dokumentinis filmas „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ ir Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“.
„Ką darysi, kai pasaulis degs?“ („What You Gonna Do When The World’s On Fire?“) – klausia Roberto Minervini dokumentinio filmo apie vis dar gajų rasizmą JAV Pietuose pavadinimas. Neskubėdamas sudėti taškų, palengva priartėdamas prie herojų bei įsiklausydamas, režisierius kuria įsimintinus portretus ir kartu nepatogų pastaraisiais metais galutinai susikompromitavusios šalies paveikslą.
Šiems laikams trūksta ne tik stabtelėjimo ir įsiklausymo, bet ir atsitraukimo, žvilgsnio iš šalies arba, kaip siūlo kanadiečių kūrėjai Jennifer Baichwal, Edwardas Burtynsky ir Nicholas de Pencier filme „Antropocenas“ („Anthropocene“), iš aukštai. Būtent iš paukščio skrydžio atsiveria žmonijos veiklos geologinei Žemės raidai padariniai. Godfrey Reggio „Qatsi“ trilogijos pavyzdžiu sekantis filmas įtaigiai iliustruoja mokslinę antropoceno sąvoką ir priverčia žmones bent mažumėlę susimąstyti.
Nė akimirkai nesustojant, neįsiklausant, neatsitraukiant perdegama. Austrų filmas „Žemė po mano kojomis“ („Der Boden unter den Füßen”, rež. Marie Kreutzer) rodo žmones, kurių gyvenime nebeliko jausmų, tik darbas ir pedantiška rutina. Be naudos čia nebus pajudintas nė pirštas. Tačiau šis gyvenimo principas, kaip ir filme „Tonis Erdmanas“, ima griūti, kai į pagrindinės herojės duris pasibeldžia ją užauginusi psichiškai nesveika sesuo.
Neatsitiktinai šeimos ir darbo konfliktas jaudina Antoine’ą Russbachą, režisierių iš vienos turtingiausių Europos šalių – Šveicarijos. Filmo „Tie, kurie dirba“ („Ceux qui travaillent“) pagrindinis herojus vieną dieną atleidžiamas už padarytą klaidą. Kaip būti toliau, kai darbas užėmė bene svarbiausią tavo gyvenimo dalį? Kaip neprarasti savivertės? Nors herojui iš pradžių tai tampa tragedija, degimas yra derlinga žemė naujiems daigams, naujoms vertybėms.
9 salė: 35 mm, 3D ir serialas
Kur ir kokios yra kino žanrų bei kino, kaip medijos, ribos? Kaip jos keičiasi (ar keičiasi?), kai vis labiau įsigali skaitmena, kai mažėja kino teatrų, demonstruojančių filmus iš 35 mm juostos, ką jau kalbėti apie retesnius formatus? Ir apskritai – ar beverta kelti panašius klausimus? Gal viskas yra tiesiog vaizdai, kurie kalba arba ne?
Atsakymų į šiuos klausimus festivalis ir žiūrovai ieškos specialioje erdvėje – kino teatro „Forum Cinemas Vingis“ 9 salėje. Tai vienintelė kino teatro salė, kur vis dar galima išvysti filmus, nufilmuotus ant 35 mm juostos. Į ją organizatoriai kvies prisiminti kino praeitį ir pamatyti drąsiausius bei originaliausius šių dienų eksperimentus. Žiūrovų laukia abi festivalio retrospektyvos, eksperimentinio kino peržiūros.
9-oje salėje bus parodyta hipnotiška „Ilga dienos kelionė į naktį“ („Di qiu zui hou de ye wan“, rež. Gan Bi) su vienu kadru nufilmuota valandos trukmės 3D scena, vienas įdomiausių praėjusių metų dokumentinių filmų „Johnas McEnroe: tobulumo imperijoje“ („L’empire de la perfection“, rež. Julien Faraut), naujausi Radu Jude, Beno Riverso filmai, ekstaziška kanadiečių menininko Jeremy Shaw „Kvantifikacijos trilogija“, animacijos sensacija pernai tapęs „Tas nuostabus pyragas!“ („Ce magni que gâteau!“, rež. Emma De Swaef, Marc James Roels) ir šypsenas keliantis Bruno Dumont’o miniserialas „Kenkenas ir ateiviai“ („Coincoin et les z’inhumains“).
Rengėjų inf.
