Laiškai iš Kanų: antras

Pritariu tau dėl Kirillo Serebrennikovo filmo „Vasara“. Šis ir Paweło Pawlikowskio „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“) – kol kas mano favoritai. Labai įsiminė nesudramatintas filmo „Vasara“ tonas. Įdomus ir filmo pasakotojas, tarsi šių laikų „pižonas“, skeptiškai įkalbinėjantis veikėjus veikti vienaip ar kitaip, o žiūrovams komentuojantis, kas iš tiesų įvyko, o kas galbūt vyksta jų galvose. Po pirmos animuotos scenos pamaniau, kad filmo kalba bei ritmas bus perdėm eklektiški ir padriki, bet visi muzikiniai intarpai pasiteisino ir leido filmui išlikti energingam ir vientisam. Maiko Naumenkos ir Natašos santykiai puikiai dera 9-ojo dešimtmečio kontekste – kai neįmanoma gyventi laisvai, atvirumas tarp dviejų žmonių yra svarbiausia vertybė, palaikanti meilę. Filmas tikrai nostalgiškas, bet atskleidžiantis ir dabartinės Rusijos konstruojamus idealus bei cenzūros priemones.

Pawlikowskis tęsia su „Ida“ pradėtą savo šalies istorijos tyrinėjimą po Antrojo pasaulinio karo. Sekami du įsimylėjėliai (1949–1964 m.) nuo kaimelio Lenkijoje iki Paryžiaus. Filmą režisierius dedikuoja savo tėvams. Kol kas tai stipriausiai paveikęs filmas, kuriame taikliai kritikuojamas konformizmas. Režisierius įdomiai komentuoja folkloro, kaip tuomet leistino saviraiškos būdo, transformacijas, įtinkančias komunistinei ideologijai. Labai patiko Joannos Kulig ir Tomaszo Koto duetas. Pawlikowskis kartu su Lukaszu Żalu ir toliau kuria preciziškas kadro kompozicijas: kaip ir „Idoje“, kiekvienas kadras apmąstytas iki menkiausios detalės, nieko perteklinio, visko tiek, kiek reikia.

Jia Zhangke taip pat į „Auksinę palmės šakelę“ pretenduojančiame filme „Pelenai yra balčiausi“ („Jiang hu er nv“) dar kartą įrodo režisūrinį meistriškumą. Filmo centre – gangsterio merginos Kiao likimas. Ji išgelbėja mylimąjį Biną ir paaukoja penkerius gyvenimo metus kalėjimui. Iš jo išleistos moters niekas nelaukia. Neįtikėtinai stiprios išsiskyrimo viešbutyje ir pasivažinėjimo stadione scenos. Zhangke preciziškumas kuriant šias kelias mizanscenas neleidžia suabejoti Kiao ir Bino jausmais, kurių jie atvirai neišreiškia. Tik žiūrovui suteikta galimybė įspėti tikruosius Kiao jausmus. Sudėtingą moters dramą įkontekstina skurdžiai gyvenančios Kinijos visuomenės kasdienybė.

Programoje „Ypatingas žvilgsnis“ kol kas nepamačiau nieko, kas įsimintų ilgam. Ali Abbasi filmas „Pasienis“ („Gräns“) man pasirodė kaip labai paprastas būdas kalbėti apie „kitą“, kad ir kas jis būtų. Režisierius turbūt norėjo parodyti pabėgėlių ar emigrantų Švedijoje kasdienybę, žmonių, kuriems tenka prisitaikyti prie kito diktuojamų taisyklių, tapatybės praradimą, tačiau trolių metafora tampa perdėm abstrakti. Tiesa, filme tikrai yra įdomių scenų ir detalių, bet galbūt aš iš jo per daug tikėjausi.

Iš „Kritikų savaitės“ atmintyje tikrai išliks debiutas iš Portugalijos „Diamantino“ (rež. Gabriel Abrantes ir Daniel Schmidt) – tarp kičo ir satyros laviruojantis filmas apie turtingųjų kvailystes. Filme pasakojama apie garsų futbolininką Diamantino (aiškios nuorodos į Ronaldo) ir už futbolo aikštelės įsivaizduojamą pasaulį, kuriame jis mato švelnius šunelius, sklendžiančius kartu su juo rožinių debesų fone link dar vieno taiklaus įvarčio. Futbolininkas pats tampa pasakotoju ir dalijasi savo naiviais it vaiko jausmais bei mintimis. Filmas išties juokingas, tik dažnai perdėm tiesmukas.

Žinai, po filmo „Nuolankioji“ ir įvairių Sergejaus Loznicos pasisakymų bei interviu per jo premjerą Vilniuje buvo įdomu pamatyti „Donbasą“. Laukiau. Šis filmas, bent jau man, galutinai patvirtina kūrimo be jausmo teoriją. Filmas išties svarbus, nes perteikia svarbiausius, kaip tu ir sakei, kasdienybės aspektus vykstant karui. Galbūt groteskas yra vienintelė priemonė kalbėti apie politinius ir socialinius procesus, bet kai filme nebelieka tikrų žmonių, neįmanoma nieko pajausti. Ligoninėje vykstanti scena, kur susimokę gydytojas ir policininkas meluoja apie kriminalinę gydytojo veiklą kuriant deficitą, o šaldytuvai pilni dešros ir kitų gėrybių, – gana ištęsta, besikartojanti, kaip ir daugelis scenų. Įdomu, kad Loznica pasirinko teatrališkumą. Čia dera viskas: ir fake news, ir policininko spektaklis ligoninėje, ir kareivių atsakymai žurnalistui iš Vokietijos, bet pats filmas taip ir lieka konstruktu. Deja, Loznica man vis labiau darosi panašus į kino inžinierių, o ne režisierių.

Aš ką tik po Romaino Gavras premjeros! Manau, jis puikus gangsterinių ir komedijos žanrų žinovas. Scenarijus nenuspėjamas, aktorių vaidyba puiki, žavi ritmas ir energija. Ką tu manai? Ką dar spėjai pamatyti?

Labai laukiu Gasparo Noe ir Jafaro Panahi filmų. Viskas jau netrukus.

Linkiu tau atrasti laiko paplaukioti, nors vanduo ir atrodo šaltas.

Iki,

Mantė