Laiškai iš Berlyno (II)

Taip, „Forum Expanded“ paroda, kaip ir sakei, kompleksiška ir ilga. Neužsibuvau. Po skrydžio ta salėse tvyranti tamsa vertė galvoti tik apie vieną: miegą. Parodą greitai perbėgau ir pasižadėjau grįžti festivaliui baigiantis. Nemačiau ir tavo minėto „Waldheimo valso“ („Waldheims Walzer“). Kaip, beje, ir nė vieno Ruth Beckermann filmo, nors gerų žodžių apie „Išsvajotuosius“ girdžiu ne vien iš tavęs. Didelį įspūdį paliko Ingeborgos Bachmann „Malina“, tai, manau, verta neišleisti iš akiračio šio filmo. Pasitaisysiu.

Kaip ir tu, nesu Weso Andersono fanas. Kaip ir tau, animacinėje „Šunų saloje“ man kliuvo tas žvaigždynas. Pagaudavau save galvojantį – kuris šuo kalba Bryano Cranstono balsu? Ką įgarsina Billas Murray’us? Kam balsą paskolino Tilda Swinton ir Greta Gerwig? Taip, Andersonas iš tų režisierių, kuris kai neria į „medžiagą“, tai visa galva. Jo sukurtas išgalvotas Japonijos miestas Magasaki be šunų tikrai palieka įspūdį. Grynai estetiškai. Taip ir norėjosi sustabdyti vaizdą, atidžiau apžvelgti kadrų kompoziciją, pamatyti detales, pasigėrėti, kaip režisierius naudojasi japoniškos kultūros elementais, juos integruoja į savitą audinį.

Silpnesnis pasirodė pats siužetas. Pasakojimas apie šunį gelbėjantį berniuką man kiek priminė Kanuose rodytą Bong Joon-ho „Okja“. Tik pastarojoje autorius nusitaikė į juodus korporacijų darbelius, o Andersonas rodo pasaulį, kur gyvuoja totalitarizmas, propaganda ir manipuliavimas valdžia. Ir juk nesvarbu, ateities Japonijoje, dabarties JAV ar 100 metų švenčiančioje Lietuvoje – nuo politikų savivalės niekas neapsaugotas. O vienintelė išeitis, kaip rodo režisierius – priešintis! Ši išvada, esu įsitikinęs, politiškai Berlinalei tikrai patiks.

Savo ramybe gerai nuteikė paragvajiečio Marcelo Martinessi „Paveldėtojos“ („Las herederas“) iš konkurso. Pažiūrėjęs anonsą bijojau, kad bus socialinė drama. Nieko panašaus. Istorijos centre – dvi vyresnio amžiaus moterys. Pora. Kartu gyvena jau kelis dešimtmečius. Čikita ekstravertiška, o Čela – ramesnė. Nežinau, ar tik aš taip supratau, bet, man rodos, režisierius duoda užuominą, jog Čikita kadaise galėjo būti Čelos tarnaitė ir tik vėliau tapo gyvenimo drauge.

Žodžiu, dvi moterys klimpsta į skolas, todėl vieną po kito išparduoda brangius namų daiktus – senoviškus stalus, kėdes, pianiną. Bet to neužtenka – dėl skolų Čikita pasodinama į kalėjimą, o Čela lieka su naujai pasamdyta tarnaite dideliame ir vis tuštėjančiame name. Tačiau tai, kas galėjo atrodyti kaip niekada savarankiškai negyvenusios moters pražūtis, tampa jos išsilaisvinimu. Gąsdinančia, bet nauja pradžia. Man patiko, kaip aktorė taupiai vaidino. Kaip perteikė santykiuose užstrigusią moterį. Kaip parodė jos meilę senam namui, daiktams, prisiminimams. Jos orumą.

Iš pradžių pasirodė, kad režisierius „gros“ ant netradicinės orientacijos natos ir moterų santykius rodys kaip kažką neva egzotiško, bet, laimė, to nebuvo. Istorija universali. Visgi nemanau, kad „Paveldėtojos“ – stiprus kandidatas į „Auksinį lokį“. Lieka sidabras? Pažiūrėsim. Prognozes palikim bent jau festivaliui pasiekus vidurį.

Tikrai gerai, kad atkalbėjau tave nuo amerikiečių brolių Davido ir Nathano Zellnerių filmo „Mergaitė“ („Damsel“). Kankinausi. Samuelis (Robert Pattinson) su poniu ir kunigu apsimetusiu Parsonu (David Zellner) vyksta per laukinius Vakarus pas sužadėtinę Penelopę (Mia Wasikowska). Na, tokia vesterniška odisėja, kurią režisieriai pradeda netgi kažkaip koeniškai: intro su dviejų veikėjų pokalbiu. Šioje šalyje nėra vietos senukams stiliumi.

Laukinių Vakarų peizažai, žinoma, gražūs. Bet čia pat viską žemyn bloškia blanki režisūra ir dialogai, neva turėję būti juokingi. Supratau sumanymą žaisti vesterno žanro konvencijomis ir mūsų lūkesčiais, ironizuoti, bet neapleido jausmas, kad žiūriu žalią medžiagą. Kažką, kas, sakykim, po montažinės taps jei ne geru, tai bent ritmiškai labiau suveržtu filmu.

Gerai laiką praleidau Ruperto Everetto „Laimingajame prince“ („The Happy Prince“) apie Oscarą Wilde’ą. Patiko šviesa, spalvos, netgi savotiškas senamadiškumas. Galima atleisti net jį, kai matai iš didelės meilės ir pagarbos gimusį filmą. Everettui labai tinka būti Wilde’u. Neabejotinai, geriausias jo karjeros vaidmuo ir neblogas režisūrinis debiutas.

Kaip man patiko Hong Sang-soo „Žolė“ („Grass“)! Jis daro stebuklus. Filmas po filmo, rodos, stumdo tas pačias kaladėles (vyras, moteris, kavinė, alkoholis, pokalbis), bet tu žiūri į ekraną ir gera. Įtraukia. Laiko dėmesį. Prajuokina. Sujaudina. Šis autorius mane visada verčia pamąstyti – ko reikia, kad filmas įvyktų? Kur slypi režisieriaus paslaptis?

Atleisk, išsiplėčiau. Bėgu į filmą, o tu būtinai pažiūrėk Christiano Petzoldo „Tranzitą“ („Transit“). Man tai kol kas stipriausias konkurso filmas. 1944 m. parašyto Annos Seghers romano apie nacių okupuotą Prancūziją siužetą režisierius „užkloja“ ant šių laikų. Iš pradžių žiūrėjau įtariai, bet ilgainiui atsivėrė naujos prasmės, asociacijos. Filmą režisierius dedikavo prieš ketverius metus mirusiam ilgamečiam scenarijaus bendraautoriui, draugui, režisieriui Harunui Farocki. Jo kino dvasią pajutau ir „Tranzite“.

Labai lauksiu tavo įspūdžių!

Nepervark.

Gediminas