Skamba gražiai
Elenos Kairytės pilnametražio debiuto – dokumentinio filmo „Roberta“ (Lietuva, 2023) – reklaminė kampanija įspūdinga. Mano pašto dėžutę pasiekę pokalbiai su režisiere, filmo heroje, spaudos pranešimas apie nacionalinę premjerą „Kablio“ klube, ko gero, sudaro tik dalį visų parengtų tekstų. Kai pasižiūri „Robertą“, pranešimai skamba lyg apie kitą filmą. Taip, tai stebimosios dokumentikos pavyzdys – režisierė stebėjo savo heroję bene penkerius metus. Bet stebėjimo išvados, švelniai tariant, menkos. Galiu suprasti, kuo Roberta sugebėjo patraukti režisierės dėmesį – tai daugybės miesto kultūros apraiškų persmelktas margas paukštis. Roberta skrajoja po pasaulį, turi gerai parištą liežuvį, susiduria su įvairiomis, dažniausiai pačios išprovokuotomis problemomis, moka rengtis ir gali būti atvira (ypač jei pavartoja alkoholio). Per tuos metus, kai ji bendravo su režisiere, keitėsi jos šukuosenos ir tatuiruotės, gyvenamosios ir darbo vietos, pildėsi bei tobulėjo žodynas, bet pati Roberta nepasikeitė, todėl filmui įpusėjus stebėti ją tampa nebeįdomu, net kai mergina pasiryžta pagaliau žengti konkretų žingsnį ir įgyti vidurinį išsilavinimą. Kita vertus, režisierę, matyt, sudomino galimybė parodyti lietuvių dokumentinio kino „neaprašytą“ personažą, tik Robertos refleksijos apie jos kartą, būsenas ir depresijas ar svajonės apie laimingą gyvenimą paprasčiausiai banalios, mintys prisigraibytos iš populiarių „žmonių“ žurnalų, kur apstu psichologų, koučerių ir kitokių gyvenimo būdo žynių patarimų.
Kalbėdama apie filmą herojė (spaudos pranešime) taip pat pasitelkia pseudomokslinę naujakalbę: „Žinai, man jis yra apie savotišką asmeninį augimą. Ir apie tai, kaip metams bėgant keičiasi suvokimas apie tuos pačius dalykus. Matydama filme užfiksuotas savo reakcijas ar pasisakymus aš žinau, kokiose būsenose tuomet buvau. Per tuos penkis metus turėjau tikrai labai baisių laikotarpių, buvo didžiulių depresijos epizodų. Todėl man šis filmas yra ir apie sugebėjimą išbūti su savimi, kad ir kaip sunku tau bebūtų. Bet žmonėms tai greičiausiai nesimatys, nes filme aš šypsausi.“
Spaudos pranešimas teigia: „Pagrindinei Elenos Kairytės filmo herojei Robertai reikia nedaug – ji tenori gyventi ramiai, bet nenuobodžiauti. Šios dvi priešpriešos ją dažnai nuveda į destrukciją. Stebint Robertą vis naujame jos gyvenimo etape, išryškėja jos kartą neretai lydintis finansinio ir dvasinio nestabilumo, neužtikrintumo, nuolatinės kaitos jausmas.“ Sociologijos profesorė Katarzyna Waniek yra rašiusi, kad šiuolaikiniam žmogui pagrindinė problema ta, kad „neįmanoma atskirti, kas iš tikrųjų yra „geras gyvenimas“, nuo to, kas yra jo simuliakras“. Filmo bėda, regis, ta, kad režisierei nesvarbu, kas yra Roberta, ir kas jos simuliakras, jos poza. Todėl Robertos kalbos, veiksmai ir negali tapti analizės ar apibendrinimo, kurio siekia stebimosios dokumentikos autoriai, objektu.
Pati nustebau, kad po „Robertos“ peržiūros prisiminiau rašinėlį apie naujųjų laikų Veroniką. Iš pirmo žvilgsnio asociacija keista, juk Roberta – jokia atsilikusios bendruomenės atstumtoji ar klerikalų ir kunigų auka. Ji pati moka manipuliuoti savo aplinka. Tiesiog Kairytė remiasi senais trafaretais. Lietuvių literatūra ir sovietinė ideologija nepailsdamos kūrė paprasto, žmogaus iš liaudies mitą. Esą jis gali būti prasčiokas, menkai išsilavinęs, ribotas, bet užtat toks dvasiškas, pilnas empatijos ir tradicinių vertybių. Gyvenime tokių pavyzdžių beveik neteko sutikti. Bet, man regis, Kairytė įkrito į panašią duobę, kurią vis dėlto siečiau ne su praeitimi, o su jau ištikusia Apšvietos amžiaus pabaiga, kai žinios, kritiškas požiūris į pasaulį, apskritai, mokslinis požiūris nebetenka vertės. Mokslo vietą užėmė įvairaus plauko ekspertai, nuomonės formuotojai, įžymybės, ezoteriniai žaidimai, savęs paieškos ir kitokie gyvenimo malonumai. Žinoma, tai naujoji konjunktūra, bet ji niekuo nesiskiria nuo tos, kuri skatino aprašyti laimingą Vienuolio Veronikos likimą. Ji beprasmiška, kaip kad kelias dienas vis persekiojanti vienos LRT laidos apie virtuvę anonso herojės frazė: „Laimė yra vidinis santykis su savimi“. Sutikite: visiška nesąmonė, bet skamba gražiai.
