Pėdsakai kino salėje
Tikiuosi, kad tai, ką galima pamatyti Žalneravičiūtės telefone, išliks istorijai ir gal kada nors taps filmu apie tai, kaip šiuolaikiniai lietuviai bendrauja su kino istorija. Anot Žalneravičiūtės, ypač smalsūs Kauno, Šiaulių žiūrovai. Pastarieji aktyviai lankėsi ir naktį. Parodą lydi paskaitos, ekskursijos po buvusius miestų kino teatrus bei 1936 m. Lenkijoje kurtas Józefo Lejteso filmas „Barbora Radvilaitė“, kuriame vaidino tarpukario kino žvaigždė Jadwiga Smosarska.
Lietuviai negali pasigirti senais kino teatrais, kino kultūra ir jos puoselėjimu. Iki šiol neįkurta ne vienus metus vyriausybės dokumentuose matoma Nacionalinė filmoteka, seni lietuviški filmai vis dar sunkiai prieinami kiekvienam norinčiam, nors jų restauravimui skiriami dideli pinigai, kino edukacija stringa, o ir filmai dažnai naudojami tik kaip knygos ar istorinio įvykio iliustracija. Bet visais laikais situaciją gelbsti entuziastai, sugebantys įrodyti, kad kino teatras – svarbi vieta žmogui augti, bręsti ir būti. Dažnai jie dar prisimena, koks svarbus buvo didmiesčių ir mažųjų miestelių architektūros bei kultūros akcentas – kino teatras. Paroda konteineryje rodo, kas jau nesugrąžinamai prarasta. Didžiuosiuose miestuose kino teatrus pakeitę prekybos centrų multipleksai tik darko erdvę, ir net visais požiūriais tobuloje Vilniaus Paupio „Pasakoje“ sutiksi pigiu ėdesiu apsikrovusių žiūrovų.
Pavasarį sekiau, tikiuosi, finalinį prancūzų kovos už nepriklausomo kino teatro „La Clef“ Paryžiaus Lotynų kvartale išsaugojimą. Jis buvo uždarytas 2018 metais. „La Clef“ garsėjo tuo, kad suteikdavo antrą šansą iš repertuaro iškritusiems, retiems arba angažuotiems filmams. 2019 m. pasmerktą parduoti ir nugriauti kino teatrą nusprendė okupuoti kino entuziastų kolektyvas. „La Clef Revival“ okupacija truko dvejus su puse metų. Vien per pirmuosius buvo surengta daugiau kaip 300 peržiūrų, sulaukta šimto svečių, „La Clef“ nuolat palaikė ne tik kinematografininkai ir kino žiūrovai, bet ir politikai. Bet 2023-iųjų kovą gynėjai buvo išstumti. Tą pačią dieną grupė, planavusi naujas statybas kino teatro vietoje, atšaukė savo siūlymą pirkti „La Clef“. Balandžio 26 d. gynėjų komitetas paskelbė, kad pasirašė su savininkais kino teatro pirkimo sutartį, atnaujino lėšų rinkimą ir pažadėjo atidaryti kino teatrą 2024-ųjų sausį. Planuojama rodyti nepriklausomų kūrėjų filmus, sukurti erdvę nepriklausomai kūrybai, įsteigti scenarijų rašymo dirbtuves, atidaryti kavinę. Lėšos renkamos, rėmėjai jau įmokėjo per pusę milijono eurų, gauta banko paskola, visuomenė taip pat surinko kelis šimtus tūkstančių. Bet dar liko surinkti nemenką sumą: iš pradžių 800 kvadratinių metrų kino teatras buvo įvertintas 4,2 milijono eurų, bet pavyko nusiderėti iki 2,9 milijono, tačiau su sąlyga, kad likusi suma bus sumokėta per šešis mėnesius, iki spalio 26 dienos. Tarp kino teatro gynėjų ir finansuotojų yra režisieriai bei aktoriai Mathieu Amalricas, Olivier Assayasas, Robinas Campillo, Leos Caraxas, Alainas Cavalier, Agnès Jaoui ir net Martinas Scorsese, parašęs atvirą laišką paryžiečiams, kuriame pabrėžia, kad kino teatrams vis sunkiau išgyventi. Laiške Scorsese rašo: „Manėme, kad kino menas sulauks bent minimalios pagarbos. Bet dabar jis nuolat išjuokiamas iš visų pusių, o filmų žiūrėjimo platformose visi filmai pažeminti iki „turinio“ – tai žodis, kurio nuoširdžiai nekenčiu.“ Scorsese primena: „Kiekviena salė yra svarbi, kiekvienoje salėje liko pėdsakas žmonių, kurie ten susirinko kartu pasižiūrėti nebylaus Lubitschiaus, klasikinio Souleymane’o Cissé arba naujausių Paulo Thomaso Andersono ar Alice Rohrwacher filmų.“
Ant okupuoto „La Clef“ sienos buvo galima perskaityti Jeano-Luco Godard’o laiško prancūzų sinematekos steigėjui Henri Langlois fragmentą: „Mane guodžia žinojimas, kad visada kur nors pasaulyje yra vieta, kur, tarkime, sustojęs Tokijuje, triukšmas vėl prasideda Niujorke, Maskvoje, Paryžiuje, Karakase. Visada girdėti šis truputį monotoniškas, bet nenuilstantis triukšmas. Tai filmą rodančio projektoriaus garsas. Mūsų pareiga, kad tas triukšmas niekad nenutiltų.“
Prisimenu raminantį projektoriaus gaudesį, prisimenu, kur pirmąkart žiūrėjau Michelangelo Antonioni, Kiros Muratovos filmus, – tų Klaipėdos, Palangos ir Kretingos kino teatrų seniai nebėra. Didelių ir mažų, apleistų ir puošnių, prišnerkštų šiugždančiais saldainių popierėliais kino teatrų, kuriuose praleidau ne vienus – ir gal net, kaip tada atrodė, gražiausius – gyvenimo metus, sąrašas būtų labai ilgas. Jie buvo pilni išnykusių garsų ir iš ekrano nuslydusių šešėlių, prisiminimų apie ašaras ir slaptus bučinius. Tai sklandė tamsoje kaip dabar spragėsių kvapas.
