Lietuviškų komedijų žiūrėjimo taisyklės

„Trys milijonai eurų“, rež. Tadas Vidmantas, 2017
„Trys milijonai eurų“, rež. Tadas Vidmantas, 2017

Pasižiūrėjusi kelias iš eilės lietuviškas komedijas, prisiminiau 1938 m. kino žurnale „Cinema“ paskelbtus Vittorio Mussolini (diktatoriaus sūnus tada buvo kino žurnalistas, scenaristas, oficialus italų kino globėjas) dešimt nurodymų, kaip žiūrėti nacionalinius filmus. Pavyzdžiui, trečiasis skelbė, kad žiūrovai neturi teisės išeiti iš itališko filmo, net jei jis nepatinka. Dar kitas sakė, kad itališkų filmų žiūrėjimas yra kiekvieno italo patriotinė pareiga. Gerą pusdienį kapsčiausi internete, bet teksto originalo taip ir nepavyko rasti, todėl įtariu, kad nurodymai galėjo būti pokštas. Juolab kad Mussolini tada bendradarbiavo su Roberto Rossellini ir kitais būsimais neorealizmo kūrėjais, o istorikai apie jį dažnai atsiliepia gerai. Bet sumanymas kurti nacionalinio kino žiūrėjimo taisykles turėtų sudominti mūsų kultūros politikus. Pabandysiu jiems padėti.

1. Kiekvieną lietuvišką komediją bent kartą privalo pasižiūrėti kiekvienas Lietuvos pilietis. Juolab kad prodiuseriai ir kino teatrų savininkai tokius filmus išleidžia per pačias didžiausias šventes. Pavyzdžiui, per šias Kalėdas mūsų laukia naujas pasimatymas su Kęstučio Gudavičiaus filmo „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“ veikėjais – visiškais idiotais. Pasižiūrėjęs į juos, kiekvienas pasijus protingas ir taps laimingesnis.

2. Lietuviškos komedijos teigiamai veikia tautos savivertę. Jų personažai neturi jokių kompleksų, jų nekankina kaltės jausmas, jie neturi gėdingos sovietinės praeities. Jie nuolat ką nors vartoja, džiaugiasi gyvenimu, daug kalba apie seksą ir dulkinasi kaip triušiai. Tai ypač svarbu, norint pagerinti tautos demografinius rodiklius.

3. Dauguma lietuviškų komedijų personažų yra lietuviai. Lenkai, rusai ir kitokie svetimšaliai rodomi taip, kad žiūrovas didžiuotųsi, jog yra lietuvis.

4. Kiekviename lietuviškos komedijos epizode kas nors reklamuojama ir taip pavydėtinai nuosekliai ugdomas lietuvio vartotojo jausmas. Pavyzdžiui, Simono Aškelavičiaus komedijoje „Poilsiautojai: pavydo žaidynės“ reklamuojamas „Lietuvos paštas“, įvairūs maisto produktai, Palangos, Šventosios, Nidos viešbučiai bei poilsiavietės, kurortų atrakcionai ir daugybė kitų kiekvienam naudingų dalykų. Reklamuojamos prekės ir paslaugos dažniausiai yra lietuviškos ir tai prisideda prie nacionalinės ekonomikos augimo.

5. Lietuviškos komedijos, pavyzdžiui, Tado Vidmanto „Trys milijonai eurų“, taip gražiai rodo pajūrio kurortus, Vilniaus viešbučius bei SPA, tautinį kaimą (kur net trobų stogai yra auksiniai) ir kitokius lietuviško peizažo ypatumus, kad kiekvienas lietuvis, vykdamas į užsienį, turi dovanų pasiimti nors vieną nacionalinę komediją (kažkodėl užsienio kino platintojai nesupranta, kokie tai nuostabūs filmai). Kai turizmu Lietuvoje užsiima reklamos „profesionalai“, kiekvienas susipratęs lietuvis gali įnešti savo indėlį.

6. Lietuviškos komedijos turi būti privalomos per lytinio auklėjimo pamokas, kad padėtų jaunajai kartai išsaugoti tradicinį senolių požiūrį į moterį kaip į sekso objektą ir pigią darbo jėgą.

7. Lietuvių komedijos skatina šiuolaikines lietuves suvokti, kokios jos yra savanaudės, akiplėšos ir pamišusios dėl materialinių gėrybių. Komedijos padės joms geriau suprasti poetišką lietuvio vyro sielą. Todėl kino teatrai turi rengti specialius filmo kūrėjų ir feminisčių susitikimus.

8. Lietuviškas komedijas būtina žiūrėti visiems, norintiems tapti interjerų dizaineriais, stilistais, kirpėjais ir kitokiais grožio specialistais, nes filmuose grožio koncentracija itin aukšta. Ypač gražūs tokiuose filmuose apatiniai moterų drabužėliai (geriausiai juos demonstruoja Ineta Stasiulytė) ir dainininkas Rytis Cicinas. Kaip žinoma, grožis – geriausias gydytojas, ir šią terapinę funkciją lietuviškos komedijos atlieka puikiai.

9. Lietuviškas komedijas privalo žiūrėti lietuviai politikai. Iš kur dar jie sužinos, ko reikia tautai, kas jai patinka ir koks jos patriotizmo lygis. Taip pat filmai turi ir kitą politikams (ypač provincialams) naudingą funkciją – juose gali pamatyti Vilniaus garsenybes, kurių draugystė visada naudinga.

10. Greit sukuriamos, pigiai kainuojančios ir lengvai virškinamos lietuviškos komedijos – pagrindinis galingosios lietuvių kino industrijos variklis. Kuo jų bus daugiau, tuo labiau klestės nacionalinis kinas. Todėl žiūrėkime ir tikėkimės, kad kada nors jos dar taps ir iš tikro juokingos.