Nr. 2020/6 (357)

Pabandykime nors akimirką pamiršti pandemiją ir pasiklysti geruose filmuose. Vis dėlto šventės, o daugeliui turbūt baigiasi ilgiausi gyvenime metai. Tad bandydami laikytis tradicijų parengėme kalėdinę temą. Šįkart žurnalo autoriams teko pasukti galvas, kuriam režisieriui leistų režisuoti savo gyvenimą. Jų spalvingi atsakymai tik dar kartą patvirtina, kad dauguma mūsų turi nežabotą fantaziją, o iš pažiūros maži mūsų gyvenimai verti vienokio ar kitokio filmo: ar tai būtų trumpametražis su nuliniu biudžetu, ar blokbasteris, ar autorinis, ar net poetinė dokumentika su per miestą einančiu arkliu.

Tiesą pasakius, džiaugiamės, kad ir ne itin palankiomis sąlygomis pavyko parengti įdomų numerį. Štai Ramūnas Pronckus, regis, turi gana asmenišką santykį su režisieriumi Thomu Vinterbergu, ypač jo dogmiškuoju filmu „Šventė“. Pasak autoriaus, Vinterbergas yra daug Vinterbergų, tad kartais nežino, kuris iš jų pasirinks scenarijų ir imsis režisūros. Kartu optimistiškai ir pranašiškai skamba mintis, apibūdinanti režisieriaus kūrybą: „Kartais išsprūsta butelis alaus <...> ir sudūžta, ir nors tu viską sutvarkai, duženos lieka. Kad ir kas nutinka, gyvenimas tęsiasi, žmonės kvėpuoja, valgo, kuria filmus, šoka.“

Regis, lietuvių aktorius Aleksas Kazanavičius geba suvaidinti bet ką, tad ne veltui jį galėjote pamatyti šiais metais pasirodžiusiuose daug žadančių jaunų kūrėjų filmuose: „Nova Lituania“ ir „Izaokas“. Aktoriaus meistriškumą analizuoja Rimgailė Renevytė, rašanti, kad Kazanavičiaus buvimas kine – dvilypis paradoksas, nes vienas personažas būna paskendęs kitame.

Šiais metais mūsų pasaulį paliko daug nuostabių žmonių, ir ne vien tik dėl COVID-19. Vienas jų – Seanas Connery. Jam atsisveikinimą parašė Izolda Keidošiūtė, cituojanti vieną interviu, kuriame seras Thomas Seanas prasitarė, kad norėtų būti toks gražus senis kaip Hitchcockas ar Picasso. Negalima nesutikti su autore, kad jam tai pasisekė net geriau už juos.

Kino istorijose Živilė Pipinytė primena pamirštą seksualinės revoliucijos simbolį – Sylvia Kristel, o feljetone pristato vieną iš kovido aukų – gruzinų režisierių Aleksandrą Rechviašvilį. Pipinytės tekstai – be galo įdomios paskaitos, tad jei norite pagilinti savo žinias, juos skaityti būtina.

Rasa Paukštytė recenzuoja Rūtos Oginskaitės knygą „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“. Perskaitę tekstą, tikrai užsimanysite įsigyti ir knygą.

Šiame numeryje prisimename ne tik išėjusiuosius, bet ir švenčiame gyvenimą, tad Neringa Kažukauskaitė sveikina Jeaną-Lucą Godard’ą su 90-mečiu ir siūlo pasižiūrėti dešimt jo filmų.

„Na ir gyvenimas... na ir nuostabus pasivažinėjimas...“ – dainuojama Thomo Vinterbergo filme „Dar po vieną“. Gal iš tiesų per šias keistas šventes reikėtų palaikyti pusės promilės alkoholio kiekį kraujyje, kaip kad Madsas Mikkelsenas, viliojantis nuo šio numerio viršelio? Juk gyvenimas tęsiasi, mes kvėpuojame, valgome, kuriame, šokame...

Į sveikatą ir malonaus skaitymo!

Kinas