Nr. 2020/4 (355)

Lietuvos kino raida ir menininkų kūrybinės biografijos pilnos nuotykių, kuriuose įsiamžino laikas, asmenybės, kontekstai. Kai kuriuos rašytinius šaltinius, dokumentus šiandien skaitome kaip intriguojantį romaną apie visuomenę ar detektyvinę istoriją. Laikraščiai, interviu, žurnalai, posėdžių protokolai išsaugojo leksiką, elgesio papročius, žodžiu, terpę, kurioje kūrė kino menininkai ir ne tik jie. Tekstai apie du šiųmečius jubiliatus – režisieriams Arūnui Žebriūnui ir Vytautui Žalakevičiui šįmet būtų suėję 90 – yra ne jubiliejiniai tostai, o bandymas prasibrauti į tą laiką, kai jiedu buvo kūrybinių įkvėpimų viršūnėse.

Jau ir patys esame Nepriklausomos Lietuvos kino istorijos dalyviai ir liudytojai. Tai, kas trisdešimt metų vyko prieš mūsų akis, kame dalyvavome patys, kasdien virsta istorija, o įvykių dalyviai – tos istorijos dalimi. „Lūžio kartos“ režisierius Audrius Stonys žurnale tarsi kviečia ne tik į kūrybos, bet ir į kino tyrinėjimų užkulisius. „Peizažas ir laikas“ – tai nedidelė šio vieno garsiausių pasaulyje mūsų režisieriaus ir tyrėjo išskirtinio būsimo mokslinio darbo dalis. Nemažai vietos skirta moterų kinui – išsamiai apie jo raidą pasakoja Renata Šukaitytė, o Santa Lingevičiūtė „klausosi“ intymių režisierės Giedrės Beinoriūtės kino pasakojimų – analizuoja jos filmus, įsižiūri į du jos kūrybos dešimtmečius. Įžanga į šiuolaikinio kino istorijos tekstus priklauso kultūros istorikei, kritikei Elenai Jasiūnaitei. Du tekstai skirti dabarčiai, jie įamžina savąjį laiką ir mums čia besikalbant tampa kultūros ir visuomenės istorijos ir minčių liudytojais. Tokia žurnalo struktūra – dar viena būsimo leidinio „Lietuvių kinas: filmai, asmenybės, kontekstai“ repeticija, kurią pavadinau „Senos ir naujos istorijos“. Kaip ir praėjusią vasarą, sugrįžtu į žurnalo redaktorės kėdę tik vienam numeriui, kuris yra lyg atvira pažintis su minėto leidinio kūrybos procesu, nedidele dalimi rengiamo leidinio tekstų. Įdomaus skaitymo!

 

Rasa