Nr. 2019/1 (346)

Kai paimsite į rankas pirmą šių metų numerį, įsijunkite Mieczysławo Wajnbergo muziką. Nieko apie jį nesate girdėję?.. O ar esate matę Michailo Kalatozovo filmą „Skrenda gervės“ ar bent jau kultinius rusų animatoriaus Fiodoro Chitruko Mikę Pūkuotuką ir „Bonifacijaus atostogas“? Būtent jiems Wajnbergas kūrė muziką. Šiais metais pasaulis mini kompozitoriaus gimimo šimtmetį, kurį pažymės koncertai, jo operų premjeros. „Kompozitoriaus palikimas didžiulis – simfonijos, operos, styginių kvartetai, sonatos, daugybė kūrinių. Apie jo kino kūrybą dažniausiai užsimenama keliais žodžiais, nors muziką kinui Wajnbergas rašė nuo 1948-ųjų“, – feljetone teigia Živilė Pipinytė. Ji Wajnbergą prisimena ne šiaip sau – kompozitorius kino kritikei siejasi ir su „Lietuvos kino“ likvidavimu. Ne visos juostos bus išsaugotos, tad Pipinytei su keliais kolegomis tenka sudarinėti gelbėtinų filmų sąrašus. Pasak jos, „kiti filmai bet kurioje šalyje, be abejo, atsidurtų nacionalinėje filmotekoje (kinotekoje, sinematekoje), nes pasaulis dabar kino juostos neišmeta.“ Lietuva, deja, tokios institucijos neturi. Neturi ir valstybinio požiūrio į šią problemą. Panašiai kaip Wajnbergas ar niekam nebereikalingos juostos, dulkančios „Lietuvos kine“, pamirštas ir didelę įtaką daugeliui kinematografijų padaręs Albert’o Lamorisse’o „Raudonas balionas“ (1956), kurio kadras puošia šio numerio viršelį. Daug dalykų kine atsiranda ne savaime, tad į praeitį atsigręžti ir ją prisiminti verta.

Reikia atsigręžti ir į skubančią dabartį. Kovo 21 d. prasidėsiantis „Kino pavasaris“ siūlo „sulėtėti ir nustebti“ – laiko dimensija savaip varijuoja žymiausi šių dienų režisieriai: Carlosas Reygadasas, Lee Chang-dongas, Claire Denis ir kiti. O jei laikote save melancholišku žmogumi, kaip Nuri Bilge Ceylanas, – paskaitykite interviu su juo ir nepraleiskite festivalyje jo naujojo filmo „Laukinė kriaušė“. Dar vienas laiku žaidžiantis režisierius – Gasparas Noé. Iš arčiau jį pristato Neringa Kažukauskaitė, teigianti, kad šis kūrėjas „gerai išmoko esminę kino savybę: perteikti praeinantį laiką ir dėlioti jį kaip nori“.

Kita išsamiai aptariama kino asmenybė – britų aktorius Gary Oldmanas, kurį straipsnio autorė Ilona Vitkauskaitė apibūdina kaip „darbininkų klasės herojų“, vis dėlto puikiai suvaidinusį ir iš senos aristokratų giminės kilusį ministrą pirmininką Winstoną Churchillį. Kritikė taip pat recenzuoja naują Raimundo Banionio filmą „Purpurinis rūkas“ ir prieina prie išvados, kad tai svarbus lūžis bandant apmąstyti trauminę šalies praeitį. Pasak autorės, „Banionio filmas yra savotiška jau pamirštos nacionalinio kino tradicijos, kuri istoriniu kinu bandė ne tiek agituoti, kiek kelti moralinius klausimus, reminiscencija“. Į praeitį gręžiamasi ir Eimanto Belicko filme „Tumo kodeksas“, o štai Donato Ulvydo „Ir visi jų vyrai“ – iškalbingas šiandien dominuojančio skurdaus mentaliteto pavyzdys...

Prarasto kino ieško Izoldos Keidošiūtės kalbinta garsi lenkų aktorė Grażyna Szapołowska, o neseniai mus palikęs Jonas Mekas visada išliks dvidešimt septynerių...

Kinas