Nr. 2017/3 (339)

Lapkritį prasidėsiančios „Scanoramos“ rengėjai rašo: „Kraštutinio individualizmo laikais pasaulis išties neretai susitraukia iki mobiliojo telefono ekrano. (…) kaip įtikinamai rodo daugelis artėjančio festivalio filmų, būtent žmogiškojo ryšio nebuvimas šiandien ir tampa didžiausia problema.“

Festivalio retrospektyvos skirtos dviem didiesiems savo laiko humanistams: Luchino Visconti ir Michaeliui Haneke’i. Abu jie savaip kelia moralinių principų nykimo ir humanizmo stokos klausimus.

Živilė Pipinytė rašo, jog „Visconti neatsiejamas nuo XX amžiaus – audringų revoliucijų̨, totalitarinių režimų, maištų ir masinių žmogžudysčių laikų. Jis skausmingai išgyveno vienos didingiausių iliuzijų̨ – didžiosios kultūros utopijos žlugimą.“

XVII Lenkų filmų festivalyje ne vienas filmas taip pat gilinsis į blogio prigimtį, santykį su savo sąžine ir išoriniu pasauliu. O retrospektyva bus skirta pernai mirusiai aktorei Danutai Szaflarskai. Jai buvo 102 metai. Tai žmogus, kuris tapo viso amžiaus, jo neramumų, nužmogėjimo ir permainų liudininku, tad nenuostabu, kad viso gyvenimo patirtį, brandą ir išmintį ji perkėlė į vaidmenis. Lenkų teatro ir kino režisierius Grzegorzas Jarzyna taip atsiliepė apie aktorę: „Ji – įkvepiantis pavyzdys ne tik darbe, bet ir gyvenime. (…) Būdamas šalia suvokiu, kad mūsų, kaip atrodė, didžiosios problemos iš tikrųjų yra smulkmenos.“

„Nepatogus kinas“ kasmet siūlo išlįsti iš savo jaukaus pasaulio kokono ir bent kiek pasidomėti, kas vyksta už jo ribų. Festivalio retrospektyva skirta režisieriui Rithy Panhui. Iš arčiau su juo siūlo susipažinti Narius Kairys. Dar vaikystėje Panhą ir jo šeimą palietė Raudonųjų khmerų siautėjimas Kambodžoje, o žaizdos negyja iki šiol. Anot režisieriaus, būtent kino kūrimas sulaiko jo kumščius kišenėse.

Literatūra leidžia peržengti trivialaus pasaulio slenkstį, o perskaičius gerą tekstą, pavienius sakinius ar net frazes aplanko jausmas, kad kalba – kol kas geriausias žmonijos išradimas, kuris padeda dalytis jausmais, suvokti kitą. Neatsitiktinai šio numerio tema skirta literatūrai ir kinui, jų santykiui.

Tad kartu su rudens festivaliais ir „Kinu“ siūlome leistis į prarasto humanizmo paieškas, juk, kaip teigia tos pačios „Scanoramos“ organizatoriai, „kino patirtis tuo ir ypatinga, kad net beprotiškos skubos laikais jis sugeba kelioms valandoms prikaustyti dėmesį ir priversti susimąstyti apie tai, kas svarbiausia.“

Kinas