Numatytas karantinas: filmai, netyčia nuspėję pandemiją

Karantino metu knietėjo (o gal ir buvo neišvengiama) kiekvieną naują filmą interpretuoti kaip labiau ar mažiau susijusį su pandemija. Turbūt dėl to du filmai – „Obuoliai“ ir „Rožinis debesis“ – sulaukė tokio rezonanso, mat abiejuose kalbama apie labai artimus išgyvenimus. Graikų rašytojas ir režisierius Christos Nikou pasakoja apie vyrą, bandantį atkurti savo sugriautą gyvenimą per kilusią amnezijos pandemiją. Filme „Rožinis debesis“ tiesiogiai pasakojama apie karantino ir užsidarymo patirtį: tai susiję su paslaptingu oro reiškiniu, dėl kurio žmonės priversti neribotą laiką slėptis uždarose patalpose.

Abiejuose filmuose stebėtinai tiesiogiai išreiškiama dabartinė nerimo nuotaika, tačiau abiem atvejais ryšys su realia situacija ir aplinkybėmis yra visiškai atsitiktinis. Brazilė Gerbase savo filmui scenarijų parašė 2017 m., o nufilmavo 2019-aisiais. Graikas Nikou scenarijų parašė prieš septynerius metus po tėvo mirties ir pabrėžia, kad jo filme kalbama ne tiek apie pačią pandemiją, kiek apie atmintį ir savo paties suvokimą. „Manau, per pirmąsias dvidešimt minučių suprasite, kad šis filmas kalba ne apie pandemiją. Be abejo, tai keistas sutapimas, bet mano filme sukurta pandemija yra labiau alegorija, simbolinė, vykstanti pagrindinių veikėjų galvose“, – sako Christos Nikou.

„Obuolių“ stilius labai artimas Yorgoso Lanthimoso kinui (Nikou dirbo režisieriaus asistentu filme „Iltinis dantis“, 2009): giliai egzistencinis, siurrealistinis, su komiškais elementais. Pagrindiniam herojui, paveiktam amnezijos pandemijos, pateikiamos instrukcijos, kaip susikurti naują gyvenimą, kai nebeegzistuoja niekas: nei prisiminimai, nei draugai ar šeima, nei vardas, o juk visa tai mums leidžia jaustis individais. Tačiau „Obuoliuose“ taip pat kalbama apie tai, kas, galima sakyti, tapo pandemija daug anksčiau nei COVID-19, – tai (savi)izoliacija.

Nikou teigia, kad su izoliacija susiduriame vis dažniau, bet niekada jos taip ir nesupratome. Per pastaruosius metus vis dažniau gyvenime naudojame socialines medijas ir technologijas – žmonės kavinėse nesikalba, tik žiūri į mobiliuosius telefonus. Vienintelis dalykas, kuris dabar pasikeitė, – negalime susitikti su kitais žmonėmis fiziškai. Režisierių optimistiškai nuteikia tai, kad tik dabar suvokiame, ką reiškia vienatvė, nes galbūt vėl pradėsime gyventi.

Brazilų režisierės Gerbase filmo „Rožinis debesis“ veiksmas vyksta Brazilijos Porto Alegrės mieste. Kai ore pakimba pavadinime minimas kenksmingas reiškinys, Džovanai ir Jagui, ką tik susipažinusiems ir kartu praleidusiems naktį, tenka likti Džovanos bute ir gyventi kaip porai. Tokiam „karantinui“ užsitęsus ilgiau, nei tikėtasi, matome, kaip žmonėms tenka prisitaikyti prie naujo gyvenimo būdo, o visuomenės įpročiai keičiasi keistais ir nenuspėjamais būdais.

Filmo premjera įvyko šių metų Sandanso kino festivalyje ir, regis, režisierė nebūtų galėjusi labiau nuspėti karantino patirties. Tačiau režisierė savo filmą sieja su Luiso Buñuelio filmu „Angelas naikintojas“ (1962), Jeano-Paulio Sartre’o pjese „Be išėjimo“ (1944), net su Agathos Christie detektyvu „Ir tada nebeliko nė vieno“ (1939). Šiuose kūriniuose režisierė analizavo prieš savo valią uždarytų personažų reakcijas. Aišku, dabar Gerbase teigia, kad stebint Brazilijos prezidento Bolsonaro vyriausybės pražūtingą reakciją į COVID-19 jos filmo ir esama niūri realybė tapo panašios. Paklausta, ar „Rožinis debesis“ – labai braziliškas filmas, Gerbase atsako, kad jos šalis didelė, tad negalėtų pasakyti, ar filmas reprezentuoja visą šalį. Juo labiau kad jos filmo veikėjai gyvena patogiame bute, kuris, deja, neatspindi daugumos šalies žmonių realybės. „Be to, Brazilijos pandemijos situacija labai bloga, nes mūsų vyriausybė elgėsi siaubingai neatsakingai. Filme vaizduojama vyriausybė yra daug protingesnė nei mūsų“, – sako režisierė.

Keista, toliau pasakoja režisierė, tačiau filmo kūrimas padėjo jai ir jos kūrybinei grupei lengviau išgyventi karantiną. „Iš pradžių, kai manėme, kad karantinas truks tik du mėnesius, kalbėjome, kad filmas mus paruošė pandemijai. Mūsų filmavimo aikštelė buvo tarytum mūsų repeticija. Bet, žinoma, reikalai pablogėjo, ir mus galiausiai pradėjo kamuoti toks pat nerimas, kaip ir daugumą“, – sakė Gerbase.

Ir Nikou, ir Gerbase nesidžiaugia nauju kino žiūrėjimo modeliu – internetinėmis platformomis, prie kurių visi labai sparčiai prisitaiko. „Tikiuosi, kad greitu metu pamiršime šį žiūrėjimo būdą ir sugrįšime į kino teatrus. Juk filmai sukurti tam, kad būtų rodomi dideliame ekrane. Kai žiūri filmą su žmonėmis, prisimeni, su kuo buvai kino teatre“, – sako Christos Nikou.

Pagal užsienio spaudą parengė Ilona Vitkauskaitė