Mano namai

Norėčiau pradėti, bet ne nuo filmo ar režisieriaus pristatymo, o nuo perspėjimo, jog visa tai, ką skaitysite, yra tik mano nuomonė. Jei nematėte šito filmo ir planuojate jį pažiūrėti, priimkite tai rimtai ir pasistenkite neužmiršti, jog kekvienas filmas atsiranda sunkaus darbo dėka. Neleiskite svetimai nuomonei palenkti Jūsų ryžtą susipažinti su nauju filmu ir versti kūrėjų darbą dulkėmis. Filmas gyvena iki tol kol turi žiūrovus.

Filmas ,,Mano namai” buvo pastatytas 2019 metais, šveicarų režisierės Jacqueline Zund. ,,Mano namai” - tai dokumentinis filmas kuriame pasakojama apie jausmus. Bandyta atskleisti skyrybų tema, tačiau ne iš tėvų, bet iš jų vaikų pozicijos. Jame neminimos skyrybų priežastys, kalbama tik apie išsiskyrusių tėvų vaikams padarytą poveikį. Filme filmavosi trys šeimos, o tiksliau trijų šeimų vaikai, išgyvenę savo tėvų skyrybas. Filmo kūrėjai ėmė interviu iš vaikų ir bandė tai sudėti į vieną vietą, pateikti filmo pavidalu.

Aprašant filmą stengiausi nenaudoti būdvardžių, kad filmo pristatymas išliktu objektyvus. O dabar pasakysiu savo nuomonę ir pasistengsiu tai paaiškinti. Taigi... Man filmas labai nepatiko. Ne dėl pasirinktos temos, ar dėl to, kad tai buvo dokumentinis filmas. Kaip tik mėgstu nestandartinio siužeto filmus ir manau, kad skyrybų tema yra labai svarbi ir į ją negalima žiūrėti pro pirštus. Ji paliečia per daug žmonių ir užima milžinišką vietą mūsų gyvenime, kad būtų pamiršta ir ignoruojama. Tiesiog po peržiūros jaučiausi abejinga, nė trupučio nepriartėjau prie to, kad artimiau pajausčiau skyrybas patyrusių žmonių jausmus. Žiūrėdama filmą visada jaučiau prievartą, tarsi mane specialiai bando sugraudinti, sujaukti mano jausmus ir vidinį pasaulį. Tarsi aš koks laboratorinis triušiukas. Peržiūros metu aš tapau labai skeptiška, žvelgiau į filmą su sarkazmu ir ironija, kurie filmo dėka buvo iškelti į paviršių. Vis pagalvodavau, kad šitoje scenoje turėčiau liūdėti, o čia mane bando sugraudinti ir panašiai. Viską bandė per daug tiksliai apskaičiuoti, kaip kokiame mokykliniame uždavinyne ar vadovėlyje.

Filmo stuburu negali tapti garso takelis, kadro kompozicija, apšvietimas ar filmavimo planas. Tai ant ko laikosi filmas neturi matavimo vienetų, tai sunku įvardyti žodžiais. Taip pat, kada mes žvelgiame į paveikslą iškart niekada negalvojame apie dailės išraiškos priemones: statika - dinamika, apšvietimą, kompoziciją, koloritą ir t. t. Tai tik priemonės arba terminai, kuriais dailėtyrininkai bando įvardyti tam tikrus kūrinio akcentus. Tokie apibūdinimai jokiu būdu nenusako kūrinio kokybės. Viskas priklauso nuo kūrėjo suteikiamo nematomo stuburo paveikslui ir rezonanso tarp jų abejų. Galų gale ateina žiūrovas, kuris, žiūrėdamas į meno kūrinį, natūraliai bando savyje rasti sąlyčio taškų su paveikslu ar filmu. Filmas ,,Mano namai” yra labai kokybiškai sukonstruotas naudojant filmų kūrimo išraiškos priemones - tarsi koks mokyklinis vadovėlis. Jame yra be galo daug gražių ir kokybiškų kadrų - kaip fotoalbumas su nuotraukomis, prie kurių yra prirašyti paliepimai ką mes turime jausti bežiūrint į jas. Visi kadrai ir scenos yra perkrauti savo reikšmėm ir tarp tokio margumyno nieko neišlieka. Galima pamatyti kadro ir spalvos grožį, jei jis turės savo erdvę. Jeigu spalva bus achromatiniam fone, galima išgirsti ką ji sako. Nes tik slėnis parodo kalno didybę.

Kaip pavyzdys viena iš mano manymu nepavykusių scenų filme ,,Mano namai” -  kada filmo veikėjų veidus vaizdavo per visą ekraną, jie buvo apšviesti spalvotom šviesom ir garso takelyje grojo melodija. Kada tai užsitęsė, aš pradėjau šypsotis ir pagalvojau, kad tas epizodas primena kokią nors sceną iš filmų apie super herojus ir blogiečius. Tarsi jie ruošiasi kovai. Galbūt tie vaikai ir gyvena amžinoje kovoje su savimi, bet man tai atrodė pritempta scena.

Filmo tekstinė dalis - tai žodžiai. Ji yra labai gausi. Galima išsirašyti daug gražių citatų ir temų diskusijoms ar debatams. Tačiau mane nelabai sužavi citatų rinkiniai, nes jei tai taip lengvai galėtų paveikti žmones, viskas būtų per daug paprasta. Yra tikras menas mokėti pateikti prasmingą tekstą. Pavyzdžiui, su tuo puikiai susitvarko mano mylimas rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi. Žinoma, negaliu ginčytis, kad ,,Mano namai” iškelia labai daug įdomių minčių, kurios yra vertos dėmesio. Ką mylėti mažiau, o ką daugiau? Kaip galima daryti tokį pasirinkimą ir ar galima versti kitus rinktis tarp tokių dalykų? Ar reikia pastoviai tikrinti savo mąstymo procesą ar jis tebeatitinka faktus? Ar reikia suabejoti savo cikliškom mintim ir patikrinti ar nesugedo minčių telefonas? Ar tai ką jaučiu reikia priimti kaip normą, ar reikia kažką keisti? Ar vaikai yra trapiausi, ar stipriausi? Visa tai yra mūsų namų kasdienybė.

Šiokios tokios mano išvados, peržiūrėjus filmą. Visų pirma, mes visi esame tvirtovės. Bandydami pabėgti į ,,laisvę” griauname savo sienas ir iš mūsų lieka tik griuvėsiai. Skyrybos yra labai blogai, tai neteisinga. Žmonės tuokdamiesi ieško idealo ir tobulumo - reiškia apie skyrybas negalvoja. Tačiau tai propoguojama mūsų kultūroje, tai virsta norma ir kasdienybę. Kada žmonėms reikia tuoktis, kad nedarytu klaidų? Kada vaikas tampa suaugusiu ir yra pasiruošęs turėti ir auginti vaikus? Kaip galima sustabdyti skyrybų srautą? Per kiek kartų tai galima pakeisti ir kaip? Man  atrodo, kad reikia dažniau apie tai susimąstyti ir, be abejo, reikia daugiau filmų tokiomis temomis, kaip filmas ,,Mūsų namai”. Reikia aiškintis priežastis, tokiu atveju bus galima paveikti ir padarinius.

Taigi, man nepatiko šitas filmas. Aš nerekomenduočiau jį žiūrėti. Bežiūrint atrodė, kad tiesiog sugaišau laiką. Jis specializavosi vaizdinių ir garsinių efektų derinime. Jeigu kažkam tai yra gero filmo rodiklis tai puiku. Bet jis tikrai ne man, nemėgstu, kada mane bando prispausti prie sienos.

Tikiuosi, skaitydami tai ką parašiau, nepamiršote, kad čia užrašytos tik vieno žmogaus mintys, sukeltos peržiūrėto filmo. Taigi, dabar pasistenkite viską sėkmingai pamiršti, jei ruošėtės peržiūrėti šį filmą. Gal keistą, jog apie man nepatikusį filmą galiu parašyti tiek daug? Tiesa sakant, užrašiau ne viską, nes minčių gausu. Manau, kad visiems reiktų dažniau susimąstyti apie tai, ką pamatome aplinkui, tada daugiau galėsime suprasti ir išmokti.