Iš ekranų dingusi aktorė Maggie Cheung
Maggie Cheung vaidino jau pirmajame Wong Kar-wai’aus filme „Kol liejasi ašaros“ („Wong Gok ka moon“, 1988) ir antrajame „Laukinės dienos“ („Ah Fei jing juen“, 1990), tačiau tik pasirodžiusi režisieriaus šedevre „Meilės laukimas“ („Fa yeung nin wah“, 2000) sulaukė tarptautinio pripažinimo ir dėmesio. Ji suvaidino elegantiškai besirengiančią 7-ojo dešimtmečio moterį, užmezgusią platoniškus santykius su vyru (Tony Leung Ciu-wai), kurio žmona turi romaną su jos vyru. Cheung be galo traukianti, bet kartu ir suvaržyta, ji užgniaužia savo fantazijas, o kartu paslapčia svajoja pasiduoti keršto vedamam romanui su žmogumi, kuris pasirodo esąs kur kas geresnis už jos sutuoktinį. Nereikia nė priminti, kad už vaidmenį Cheung sulaukė daugybės apdovanojimų ir pagyrų.
Nepaisant to, kad Maggie Cheung yra viena labiausiai pripažintų Honkongo aktorių (penkis kartus pripažinta geriausia aktore Honkongo kino apdovanojimuose, Kanuose, Berlinalėje), jau nemažai metų jos kine nebematome. Pagrindinius vaidmenis ji liovėsi kūrusi praktiškai po „Meilės laukimo“. Paskutinį kartą ji pasirodė Isaaco Julieno 2010 m. filme „Geresnis gyvenimas“ („Better Life“), kur suvaidino kinų jūros deivę Mazu. Vietoj aktorės karjeros ji savo laiką skyrė filantropijai, ėmė kurti muziką. Be to, 2010-aisiais ji buvo paskirta UNICEF ambasadore Kinijoje.
Taigi, kodėl tokia visų liaupsinta ir garbinta asmenybė kaip Cheung pasitraukė iš aktorystės, kai atrodė, kad galėjo tapti pasaulinio garso žvaigžde?.. Norint išsiaiškinti kai kurias užuominas, verta atsigręžti į jos filmografiją.
Atspirties tašku galima laikyti filmą „Aktorė“ („Ruan Ling Yu“, rež. Stanley Kwan, 1991). Juosta neseniai restauruota ir suskaitmeninta, tad dabar Kinijoje keliauja po visas namų kino platformas. „Aktorė“ – dokumentinio kino ir melodramos mišinys, pasakojantis apie Ruan Ling Yu, visų mylimą, bulvarinius laikraščius traukiančią Šanchajaus nebyliojo kino žvaigždę, kuri nusižudė būdama dvidešimt ketverių. 1992 m. Maggie Cheung už vaidmenį Berlyno kino festivalyje buvo apdovanota kaip geriausia aktorė. Jau tuomet ji tobulai gebėjo perteikti jos įkūnijamų moterų pažeidžiamumą, o kartu atrodyti be galo gundanti. Cheung įrodė turinti ne tik gražų veidelį. Jau šiame filme jo veikėja Ruan savo kolegei aktorei filmavimo aikštelėje ištaria: „Aktorystė – tarsi beprotybė. Aktoriai yra bepročiai ir aš viena jų.“
Šiame filme atsiskleidžia ir kokia aktore tuo metu norėjo tapti jaunoji Maggie Cheung, tuo metu dažnai vaidinusi silpnas ir nerangias moteris, mat ją persekiojo Jackie Chano filmuose suvaidintos jo merginos šešėlis. „Aktorė“ prasideda nuo paties režisieriaus Stanley Kwano, rodančio Cheung nuotraukas iš filmų, kuriuose vaidino Ruan. Kai kurios nuotraukos – iš taip ir neatrastų filmų kopijų. Kai Kwanas pasakoja, kaip Ruan stengėsi atsikratyti lengvų vaidmenų ir pasinerti į rimtesnius, Cheung atsako: „Vadinasi, mūsų likimai panašūs?“ ir pratrūksta juoku. O kai režisierius jos paklausia, kaip Cheung norėtų būti prisimenama, ši atsako: „Man tai ne taip svarbu. Bet jei žmonės mane prisimins, tai nušviestą kitokios šviesos nei Ruan.“
Ir iš tiesų aktorių likimai kiek panašūs: Ruan turėjo meilės nuotykių su keliais vyrais, įkaitant turtuolį idealistą – vedusį režisierių. Po kelerių metų pati Maggie Cheung trumpam susituoks su prancūzų režisieriumi Olivier Assayasu – šie santykiai greičiausiai užsimezgė, kai jie kūrė filmą „Irma Vep“ (1996).
„Irmoje Vep“ Maggie Cheung vaidina pati save – svetimšalę svetimoje šalyje (jau nekalbant apie jos britišką akcentą, primenantį, kad ji gavusi britišką auklėjimą). Tai prancūzų nebyliojo kino garsiojo serialo „Vampyrai“ („Les vampires“, rež. Louis Feuillade, 1915) perdirbinys, kuriam vadovauja gana nenuspėjamas režisierius (Jean Pierre-Léaud), pasirinkęs aktorę dėl to, kad ji veiksmo filmuose „gerai spardė užpakalius“.
Turbūt pats tiksliausias kada nors sukurtas filmas apie filmų kūrimą „Irma Vep“ taip pat leidžia suprasti, kodėl Maggie Cheung galbūt atsisakė tarptautinės karjeros. Jau filme „Aktorė“ rodoma, kaip sunku aktorei apsaugoti ne tik profesinį, bet ir asmeninį gyvenimą gimtojoje Kinijoje, o „Irmoje Vep“ ji apskritai tampa fetišistiniu užsieniečių geismo objektu. Dažniausiai vilkėdama prigludusį juodą lateksinį kostiumą (įsigytą sekso prekių parduotuvėje), Cheung stengiasi, kad visi – nuo režisieriaus, pagrindinio vaidmens atlikėjo iki kostiumų dizainerės – neliptų jai ant galvos.
Žiūrint šiuos filmus nesunku suprasti, kodėl Maggie Cheung atsisakė aktorės karjeros. Nors jos gerbėjai laibai aktorės pasiilgsta, geriau tegu ji gyvena stabilų ir patogų gyvenimą, nei tampa dar viena Azijos sirena, palikusi savo gerbėjus per anksti...
Pagal užsienio spaudą parengė Ilona Vitkauskaitė
