Tavęs niekada čia nebuvo (You Were Never Really Here)

Samdomas žudikas, daili mergaitė, susišaudymai ir kraujas, naktinės Niujorko gatvės, korumpuoti pedofilai politikai, papirkti pareigūnai, slaptos vilos ir viešnamiai... Šie elementai puikiai pažįstami iš žanrinių filmų, tačiau Ramsay originaliai panaudoja trilerių tropus, taip sukurdama lūkesčius ir nustebindama žiūrovą, kai šie nepasitvirtina, ir tokiu būdu transformuodama, rodos, seną kaip pasaulis istoriją, kurioje herojus įveikia visas kliūtis ir išgelbėja nuo slibino princesę. Filme mezgamas dialogas su kino tradicija, o visų pirma su Alfredo Hitchcocko „Psichopatu“ (1960), Martino Scorsese’s „Taksistu“ (1976) ir Luco Bessono „Leonu“ (1994), tačiau net ir nematęs šių filmų žiūrovas gali daugmaž suprasti pokalbį, nes žino žaidimo taisykles, todėl suvokia, kai jos yra laužomos.

Ramsay filme šis pasakų-trilerių herojus yra Džo (Joaquin Phoenix) – karo veteranas, buvęs FTB agentas, perėjęs į pogrindį ir tapęs samdomu žudiku, kuris gelbėja iš prostitucijos nepilnametes. Džo gauna užduotį išgelbėti Niujorko senatoriaus dukrą Niną (Ekaterina Samsonov), tačiau paaiškėja, kad užduotis kur kas sudėtingesnė, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio... Jo motyvas – ne pinigai, bet nuoširdus keršto troškimas ir gailestis. Jau nuo pirmųjų filmo minučių tampa aišku, kad Ramsay svarbi ne pati istorija ir įspūdinga Džo kova su blogiu, bet personažas, jo vidaus pasaulis: taigi herojui leidžiama būti žmogumi.

Siužetą „dygsniuoja“ Džo prisiminimai, praeities blyksniai, nuo kurių jam, regis, net fiziškai skauda. Tai vaikystės traumos, Afganistano karo ir darbo FTB sukrėtimai. Džo portretas kuriamas iš fragmentų ir nėra statiškas – jis gyvas, su daug spalvų, todėl prie panašių siužetų įpratusį žiūrovą glumina: šio personažo negali įkišti nei į gerųjų, nei į blogųjų lentynėlę, kaip ir suprasti, ar jis yra patikimas pasakotojas, t. y. ar galima pasikliauti akimis to, kuris šitaip kenčia?.. Joaquinas Phoenixas už šį vaidmenį 2017 m. Kanuose gavo geriausio aktoriaus apdovanojimą (Lynne Ramsay – prizą už geriausią scenarijų), ir nieko keisto – jis įmagnetina, pripildo įtampos kiekvieną kadrą ir sugeba sukurti personažą, kuris tuo pačiu metu yra nepaprastai stiprus ir nepaprastai silpnas. Kitaip tariant, labai žmogiškas.

Bet ką gi tokio Ramsay padaro su įprasta trilerio schema?

Pirmas „smūgis“ prie žanro (arba stereotipų) pratusiam žiūrovui: sėkmingai įvykdęs užsakymą samdomas žudikas grįžta namo pas savo seną mamą (Judith Roberts), kuri per televizorių žiūri Hitchcocko „Psichopatą“.

Antras „smūgis“: nors gyvena su mama ir turi rimtų traumų, Džo nėra kažkoks iškrypėlis ar beprotis (ką sufleruoja, ant kasdienių scenų mesdama šiurpų šešėlį, nuoroda į Hitchcocko siaubo trilerį). Atvirkščiai, smogiko santykis su neberandančia savo daiktų mama yra visiškai normalus – jis švelnus ir jausmingas. Šitą švelnumą atskleidžia detalės (pvz., kaip Džo paliečia mirusios mamos pėdas) arba simboliška kulminacinė scena, kai Džo laidoja motiną ežere (stulbina, kaip poetiškai galima nufilmuoti skęstantį juodą polietileno maišą; išlindus žiloms sruogoms jis „nuplaukia“ lyg paslaptinga medūza).

Trečias „smūgis“: didžiąją filmo dalį užima ne muštynės, gaudynės, erotika ar dialogai, bet muzika ir jausmai. Jų skalė plati – nuo tamsių kontraboso smūgių, riaumojančio Niujorko ir isteriškų styginių partijų iki meilės baladžių ir skaidrių, lyriškų, švelnių simfonijų (muziką kūrė Jonny Greenwoodas iš „Radiohead“). Beje, filmo pradžioje niūrią naktį taksisto dainuojami žodžiai tampa savotiška pranašyste, t. y. netikėtu būdu išsipildo pabaigoje: „Keliauk su manim / Būk, kur tik nori, su manim, / Pažadink mane savo švelniomis rankomis, / Leisk išgirsti tavo balsą“.

Ketvirtas „smūgis“: blogis, kaip ir gėris, nėra absoliutus. Nors korumpuoti pareigūnai nužudo visus žmones, su kuriais Džo palaiko ryšį (tarp jų – ir motiną), o jis keršydamas nužudo juos, kelias minutes ištirpsta priešus skiriančios sienos ir du kruvini vyrai ima niūniuoti ant virtuvės grindų saldžią baladę. Tai turbūt „slidžiausia“ ir netikėčiausia filmo scena, kurioje niekas nesuklumpa. Įdomu, kad daina pasakoja apie neišsipildžiusį moters gyvenimą ir suvokimą, kad iš tiesų niekada nebuvai savimi.

Penktas „smūgis“: mergaitė pati nužudo slibiną. Turbūt labiausiai stebina tai, kaip nepastebimai apsiverčia aukos ir gelbėtojo santykis. Bejėgės Ninos vizija išgelbsti Džo nuo savižudybės – jis lyg šiaudo įsikimba mergaitės, ir palengva ima atrodyti, kad gelbėdamas ją gelbėja pats save, t. y. iš savo vidinio pragaro bando sugrįžti į gyvųjų pasaulį. Filmo pabaigoje šis apsivertęs santykis pabrėžiamas ir vizualiai – apsivilkusi Džo švarką mergaitė „suvyriškėja“, tampa aktyviu personažu, kviečiančiu keliauti, būti, mėgautis „gražia diena“, o Džo įgauna vaiko bruožų – geria pieniškus kokteilius ir sunkiai orientuojasi erdvėje – jis lyg naujai atgimęs ir dabar gali būti iš tiesų.

Taigi iš esmės Ramsay pastatė daugiasluoksnį filmą, kuris atrodo kaip trileris, tačiau dekonstruoja kultūrinius stereotipus ir žanrines klišes, traumuojančius lyčių vaidmenis. Čia herojus gauna teisę būti silpnas ir jausmingas, o auka – stipri ir šalta.