John Wick 2

Paprastai filmuose, kuriuose žiūrovas susiduria su ne šio pasaulio taisyklėmis, jis turi vedlį – personažą naujoką – ir susipažįsta su jomis kartu su juo. Čia kūrėjai tai ignoruoja, kamera seka seną rafinuotų žudikų klano vilką Johną Wicką, tad niuansai žiūrovą pasitinka fragmentiškai, užpuola tarsi netyčia. Ir tai „John Wick 2“ paverčia išties šiuolaikiniu filmu. Kūrėjai supranta, kad šį filmą žiūrės prie vizualinio šokčiojimo pripratusi auditorija, kuri fantastinio pasaulio taisykles susidėlios akimirksniu, pati užpildys naratyve paliktas skyles, nekvestionuos logikos trūkumo ir be jokių vidinių problemų pasiduos pasakojimo srovei.

Ir nors tai žiūrėjimo aktui suteikia lengvumo, o žanrui – taip reikalingo nerūpestingumo pojūčio, po keliolikos filmo minučių aplanko beprasmybės jausmas. Ir ne dėl to, kad filmas nieko nepasako apie šį pasaulį, o tiesiog dėl to, kad tau nesvarbu, kas įvyks. Neatsakyti klausimai yra tik šie: kiek žmonių ir kaip nužudys Johnas Wickas. Atsakymai, kita vertus, tą beprasmybę pateisina su kaupu. Veiksmo scenų profesionalumas ir estetika – išties atimantys žadą.

Pačioje filmo pabaigoje Johnui Wickui žadamas dar didesnis pragaras nei pirmoje dalyje. Į tai herojus turi vieną atsakymą: „Pasakyk jiems visiems, kad ir kas pultų, kad ir kas jie, aš juos užmušiu, aš juos visus užmušiu“, į ką visos sistemos valdovas atsako santūriu šypsniu palydėta fraze: „Žinoma, kad taip.“ Laukiame „John Wick 3“.