Savęs paieškos
Naujasis Ukrainos kinas
Naujasis Ukrainos kinas
2004 m. įvykusi Oranžinė revoliucija atvėrė naujas Ukrainos kino plėtros galimybes, paskatino susidomėjimą Ukrainos istorine tematika. 2003 m. pasirodė Ukrainos kultūros ir meno ministerijos užsakymu sukurtas istorinis Olesio Sanino filmas „Mamajus“ („Mamay“). Filmas buvo įtrauktas į „Oskaro“ nominantų už geriausią filmą užsienio kalba sąrašą, tačiau reitinge užėmė tik 76 vietą. Filme pasakojama apie Krymo totorę, išgelbėjusią sužeistą kazoką. Taip kuriama folklorinė legenda apie kazokų personažą, turintį mistinį gebėjimą išvengti mirties, numalšinti apmaudą ir tapti nematomą vagims.
Lūžio tašku ukrainiečiams ir ukrainiečių kinui tapo 2013–2014 m. Euromaidano (arba Orumo) revoliucija, ne tik pakeitusi šalies politinį kraštovaizdį, bet ir paskatinusi paties ukrainiečių kino raidą. Pirmasis didelio masto projektas, sėkmingai gyvuojantis iki šiol, – meninė kino bendruomenė „Babilonas ’13“. Ukrainos kino kūrėjai negalėjo likti visuomenėje vykstančių politinių perversmų nuošalyje. Jie tapo tais, kurie kasdien visuomenei rodė tikrovę ir tiesą. Kartu su režisieriumi Volodymyru Tychijumi šis neformalus pilnametražių ir trumpametražių dokumentinių filmų kūrėjų sambūris užfiksavo Ukrainos istorijos lūžį, kai ryškėjo geopolitinis Ukrainos ir Rusijos skilimas, o kartu keitėsi ir visuomenės kultūrinio naratyvo vektorius. „Babilono ’13“ kartu su televizijos kompanija „1+1“ sukurta dokumentinių filmų serija „Žiema, kuri mus pakeitė“ („Zyma ščo nas zminyla“, nuo 2014) tapo visuomenės reprezentante. Premjera įvyko 2014 m. balandžio 3 d., praėjus keturiasdešimčiai dienų po kruvinų įvykių Kyjivo Institutskajos gatvėje, vadinamajai Dangiškajai šimtinei pagerbti. Šio projekto dokumentuota istorija buvo netikėtas atradimas pasaulio auditorijai. „Žiemos, kuri mus pakeitė“ kūrėjai parodė Ukrainą visai kitu kampu nei pasaulyje egzistuojantis stereotipinis jos įsivaizdavimas. Susidomėjimas Ukraina ėmė didėti, deja, ukrainiečiai už šį susidomėjimą vis dar moka per didelę kainą. Menininkų bendruomenė „Babilonas ’13“ ne tik pradėjo naują Ukrainos kino etapą dokumentikos srityje, bet ir tapo naujos ukrainiečių kino kartos pradžia. „Babilono ’13“ kūrėjai dirba prie 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusios Rusijos agresijos istorijos, kurdami trumpametražius dokumentinius filmus visoje Ukrainoje.
2014 m. prasidėjęs Rusijos karas prieš Ukrainą smarkiai pakeitė Ukrainos kultūros ir ypač kino naratyvo raidos vektorius. Pagrindine tema tapo karinės kampanijos, pavyzdžiui, rusų įvykdyta Krymo aneksija ir Ukrainos regionų, tokių kaip Donecko ir Luhansko sritys – krašto, kuriame gausu anglies ir geležies, – okupacija. Reikėtų pridurti, kad šiuo laikotarpiu svarbi naujojo Ukrainos kino raidos iniciatorė – valstybė, teikianti paramą Ukrainos kino pramonei. Kino bendruomenė, reaguodama į 2014 m. Rusijos pradėtą karą, prašė valstybės apsaugoti ukrainiečius nuo rusiškos televizijos produkcijos. Taigi 2015 m., remiantis Ukrainos teisės aktais dėl naujos televizijos produkcijos apsaugos, buvo sudarytas oficialiai Ukrainoje draudžiamos žiniasklaidos sąrašas. Prie to prisidėjo ir teisės aktų pakeitimai, kuriais buvo remiama Ukrainos patriotinio kino ir apskritai Ukrainos kino pramonės plėtra. Tai leido ne tik apsaugoti autorių teises, bet ir dalyvauti skaidriame valstybės paramos kino projektams, propaguojantiems nacionalinio kultūros paveldo temas, konkurse. Svarbiausios valstybinės institucijos, atsakingos už valstybės programos įgyvendinimą ir kartu iš dalies finansuojančios kino pramonę, – tai Valstybinė kino agentūra („Derzhkino“), o nuo 2018 m. – ir Ukrainos kultūros ministerija (nuo 2020 m. – Ukrainos kultūros ir informacinės politikos ministerija). Valstybės finansinė parama tapo svarbiu pomaidaninės Ukrainos kino plėtros postūmiu. Iš pradžių, kaip ir ankstesniais metais, buvo kuriami filmai, kuriuose daugiau dėmesio skirta Rusijai ir rusakalbiams žiūrovams. Tačiau nuo 2019 m., patvirtinus Ukrainos įstatymą dėl ukrainiečių valstybinės kalbos ir jos funkcionavimo užtikrinimo, kino kūrėjai privalėjo kurti filmus valstybine – ukrainiečių – kalba. Nuo tada užsienio kūrėjai, filmuojantys Ukrainoje, gali kreiptis dėl dalies išlaidų, susijusių su filmo kūrimu Ukrainoje, kompensacijos. Norint ją gauti reikia kiekybiškai įvertinti inovacijų sąnaudas Ukrainoje ir pateikti atitinkamą paraišką „Derzhkino“.
Šios teisėkūros iniciatyvos padėjo ukrainiečių kinui aktyviau vystytis ir kurti visuomenei įdomų turinį, keliantį klausimus apie ukrainiečių tapatybės formavimąsi ir sovietmečiu pamirštą arba uždraustą Ukrainos istoriją. Taigi valstybė tapo institucija, skatinančia kurti filmus istorinės atminties, nacionalinės praeities temomis ir plėtoti ukrainiečių nacionalinės kultūrinės tapatybės diskursą. Kino pramonė ėmė atlikti Ukrainos istorijos populiarintojos vaidmenį. 2014–2022 m. Ukrainoje sukurta beveik 200 ukrainiečių arba koprodukcinių filmų.
Istorinis kinas
Nuo 2014 m. daugybė Ukrainoje sukurtų filmų pelnė apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose ir net buvo nominuoti Amerikos kino akademijos „Oskarui“ užsienio filmo kategorijoje. Vienas populiariausių to laikotarpio filmų – režisieriaus Myroslavo Slabošpytskio debiutas „Gentis“ („Plem’ya“, 2014). Kūrinys pelnė dešimtis apdovanojimų, tarp jų – Kanų „Kritikų savaitės“ Didįjį žiuri prizą, buvo pripažintas geriausiu 2014-ųjų Ukrainos filmu. Jame pasakojama apie jaunuolių, besimokančių kurčiųjų internatinėje mokykloje, problemas. Į mokyklą atėjęs naujas berniukas prisideda prie gaujos, kuriai vadovauja vienas iš mokyklos mokytojų ir jo klasės lyderis, užsiimantys plėšimais ir prostitucija. Pagrindinis herojus įsimyli prostitute dirbančią lyderio merginą. Sužinojęs, kad gauja planuoja išsiųsti ją kaip sekso vergę į Italiją, vaikinas negali su tuo susitaikyti ir pasielgia žiauriai. Išskirtinis šio filmo bruožas tas, kad jis sukurtas vien ukrainiečių gestų kalba. Spengianti tyla tampa pagrindiniu instrumentu, nukeliančiu žiūrovą į kurčiųjų pasaulį ir padedančiu suprasti gyvenimą žmonių, kurie kasdien bendraudami nesinaudoja garsų kalba. Iš tiesų tai pirmas „kurčiųjų filmas“ nuo Ukrainos nepriklausomybės pradžios. Nors pagrindinė tema čia – visuomenės, žmonių problemos ir jaunos asmenybės formavimasis, gestų kalba šias socialines problemas atskleidžia aukštesniu lygiu.
Istorinės temos Ukrainos kine tapo ypač aktualios 2014 m. prasidėjus Rusijos invazijai. Pasakojama ne tik apie istorinį palikimą sovietinio režimo metais, jo aiškinimąsi ir grąžinimą, bet ir apie ukrainietiškos praeities įprasminimą iš šiandienos perspektyvos. Vienas tokių atradimų – žinomo ukrainiečių režisieriaus Olesio Sanino filmas „Vedlys“ („Povodyr“, 2014), po premjeros sulaukęs itin didelio atgarsio. Filme nagrinėjama 1932–1933 m. Ukrainoje vykusio holodomoro, kai sovietų valdžia badu numarino beveik 10 milijonų ukrainiečių, kurie priešinosi kolektyvizacijai, tema. Nuo bado mirusių ukrainiečių namuose buvo įkurdinami rusai, taip pakeičiant Ukrainos gyventojų etninę pusiausvyrą. Tuo pat metu represijų sulaukė apie 30 000 ukrainiečių intelektualų. Istorija apie komjaunuolius ir holodomoro Ukrainoje pradžią pasakojama amerikiečio berniuko Piterio, atvykusio į Charkivą su tėvu, kuris čia dirba inžinieriumi, akimis. Jo tėvas buvo nužudytas po to, kai aptiko dokumentus, patvirtinančius sovietų organizuotą ukrainiečių marinimą badu. Piterį išgelbsti apakęs Ukrainos liaudies armijos vadas, kuris imasi mokyti vaiką vedlio įgūdžių. Vėliau Piteris taps sovietų režimo represijų liudininku ir pats išgyvens holodomorą. Jis per stebuklą sugrįžta į JAV, tačiau kai bando pasakoti apie padėtį Ukrainoje, niekas juo netiki. Kritikai filmą sutiko teigiamai, tačiau buvo ir neigiamų prorusiškų kritikų atsiliepimų, matyt, dėl to, kad naujai papasakojus apie šį istorijos tarpsnį jis vėl tapo matomas.
Taigi Ukrainos istorijos, kuri dešimtmečiais SSRS buvo uždrausta ir nežinoma daugeliui ukrainiečių, matomumas tapo naujojo ukrainiečių kino, vaizduojančio šios tautos istorinės tapatybės atsiradimą, tema. Režisieriaus Taraso Chymyčiaus filme „Gyva“ („Žyva“, 2016) pasakojama tikra istorija apie ukrainietę Anną Popovič, kuri, paleista iš Rusijos kalėjimų, prisijungia prie Ukrainos sukilėlių armijos, iki 1956 m. kovojusios prieš sovietų režimą. Annos Popovič įvaizdis simbolizuoja Ukrainą, kuri, nepaisant rusų režimo teroro, atsilaikė ir išliko.
Naujausiuose filmuose taip pat vaizduojamas ukrainiečių folkloras, paremtas istoriniais faktais. Vienas garsiausių pavyzdžių – Vladyslavo Čabaniuko filmas „Juodasis kazokas“ („Čornyj kozak“, 2018), kuriame į Ukrainos kazokų praeitį žvelgiama iš naujos perspektyvos.
Vienas svarbiausių Čabaniuko filmo aspektų – gamybos finansavimo modelis. Jame vadovautasi vadinamuoju „tolokos“ (kolektyvinės pagalbos) principu ir panaudotas sutelktinis finansavimas, kad būtų surinktos lėšos, reikalingos išlaidoms padengti. Todėl filmas vadinamas „pirmuoju liaudies filmu“ nepriklausomoje Ukrainoje. Jo siužetas paremtas XVII a. istorija, kai Ukrainos teritoriją puldinėjo totoriai. Pagrindinis herojus, mistiškas kazokas, įsimyli našlę Haną. Naktimis jis padeda jai tvarkyti namų ūkį. Dienos šviesa jam pražūtinga, mat buvo prakeiktas, nes užmigo per savo budėjimą. Hana nori jam padėti atsikratyti prakeiksmo, tačiau tam turi paaukoti savo dukters gyvybę. Kai kurios filmo scenos perteikia sąsajas su dabarties istoriniais įvykiais, pavyzdžiui, farsinis maskviečio samdinio Vladimiro paveikslas. Kiekvienam atvejui Vladimiras turi vis tą patį pasiteisinimą: „Aš to nepadariau. Aš ten net nebuvau!“, o tai rezonuoja su Rusijos pareiškimais dėl Krymo okupacijos 2014 m. kovą.
Vakarų Ukrainos, kuri į SSRS sudėtį pateko tik po Antrojo pasaulinio karo, istorija didžiajai ukrainiečių auditorijos daliai buvo nežinoma, nors įkvėpimo iš jos sėmėsi praėjusio amžiaus 7–8-ojo dešimtmečių sovietinis ukrainiečių kinas. Galicijos – taip vadintos vakarinės Ukrainos žemės, ilgą laiką priklausiusios Austrijos, o vėliau Austrijos-Vengrijos imperijai, – istorija ilgą laiką buvo nutylima, iškraipoma. Sovietų Sąjungos valdymo laikotarpiu visos žinios apie pasitraukusius ukrainiečių autorius buvo palaidotos, o jų originalūs kūriniai net priskiriami kitiems sovietiniams autoriams. Taip buvo ir su kompozitoriumi Jaroslavu Barnyču, kuris Stanislavive (dabartiniame Ivano Frankivske) sukūrė kelias operetes, tarp jų ir „Huculę Kseniją“ („Huculka Ksenija“). 2019 m. ukrainiečių režisierė Olena Demjanenko pagal ją pastatė filmą-miuziklą, kuriame vaizduojami 1939 m. įvykiai prieš karą. Į mažą kaimelį iš Amerikos atvyksta jaunas vyras, turintis vesti „tikrą ukrainietę“, kad gautų turtingo tėvo palaiminimą. Jaunuolis įsimyli huculų merginą Kseniją. Filme atkuriama Vakarų Ukrainos istorija, gyventojų emigracija į Ameriką. Atskleidžiamas ir stereotipinis mąstymas apie Ameriką, kaip neribotų galimybių šalį, kur visi iškart tampa turtingi ir įsigyja žemės. Senasis ir Naujasis pasauliai susijungia pasakojime apie huculų žemės slėpinius. Režisierė šį susiliejimą vaizduoja per herojų muzikinius pasirodymus: huculas tampa kaubojumi, o į jaunuosius huculus persikūnija XX a. 4-ojo dešimtmečio Brodvėjaus amerikiečiai. Kantri ir huculų liaudies melodijos susipina su miuziklo ir kabareto stiliumi.
Vienas pirmųjų filmų, kuriuose skleidžiasi istorinės nostalgijos naratyvas Ukrainos šiuolaikinėje kultūroje, – debiutinis Chrystynos Syvolap „Ištekinta“ („Viddana“, 2020), sukurtas pagal rašytojos Sofijos Andruchovyč romaną „Laimingoji Austrija“ („Felix Austria“, 2014). Knyga pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą Ukrainoje ir užsienyje.
Filmas prasideda epizodu apie 1868 m. Stanislavivą (Ivano Frankivską) nusiaubusį gaisrą, per kurį vokiečių ir lenkų kilmės gydytojas Angeris neteko žmonos. Jo mažametė dukra Adelija ir ukrainietė tarnaitė Stefanija Černenko išgyveno. Būtent per Stefanijos pasaulėjautos prizmę žiūrovams atsiveria „prarasto rojaus“ civilizacija – „Laimingoji Austrija“. Nostalgiškai čia žvelgiama tik į tam tikrus istorinės tikrovės komponentus ir į objektyvumą nepretenduojama. Austrijos-Vengrijos monarchijai priklausiusio Stanislavivo, kaip Galicijos dalies, situacija vaizduojama per Stefanijos apmąstymų apie praeities ir dabarties įvykius prizmę. Filmas buvo pavadintas „precedento neturinčiu moterų kino pavyzdžiu“ Ukrainos kine. Atversdamas užmirštus Ukrainos istorijos puslapius, ukrainiečių kinas šiuolaikinių politinių realijų šviesoje atverčia ir užmirštus ukrainiečių tapatybės puslapius. Daugiakultūris Stanislavivo miestas Austrijos-Vengrijos monarchijoje supažindina su Vakarų Ukrainos gyvenimu ir tradicijomis – juk šios dalies istorinė patirtis buvo visai kitokia nei Rusijos imperijai priklausiusios Ukrainos.
Socialinės problemos
Socialinės šiuolaikinės Ukrainos visuomenės problemos taip pat nepraslysta pro ukrainiečių kino kūrėjų akis. Antai 2016 m. filme „Purplelės lizdas“ („Hnizdo horlyci“, rež. Taras Tkačenka) pasakojama istorija, kurios pagrindinė veikėja dėl ekonominės krizės priversta palikti mylimą vyrą bei dukrą ir imtis nelegalaus darbo. Italijoje namų valytoja įsidarbinusi moteris pastoja nuo darbdavio, o jos duktė tuo pat metu pastoja nuo bendraklasio. Per ekonominę situaciją filme parodoma šeimos tragedija.
Kitoks požiūris į tėvų ir vaikų problemas išryškėja tragikomedijoje „Neįgarsintos mintys“ („Moi dumky tychi“, rež. Antonio Lukič, 2020). Scenarijus paremtas jauno garso inžinieriaus ir įgarsintojo Vadymo istorija. Jis sulaukė kliento iš Kanados užsakymo įrašyti Užkarpatės laukinių gyvūnų ir paukščių garsus, tačiau užduotį apsunkina tai, kad kartu su Vadymu po Užkarpatę keliauja ir jo motina, taksi vairuotoja. Motina stengiasi jam pagelbėti ir duoda daugybę patarimų, stumiančių juos į komiškas situacijas. Filmas tapo pirmąja ukrainiečių komedija, kurioje susipina liaudiškas humoras ir tikrais faktais paremtas siužetas. Ji pelnė keletą apdovanojimų tarptautiniuose ir Ukrainos festivaliuose, o 2022 m. tikimasi išleisti filmo tęsinį.
Rusijos okupacija
Vis dėlto svarbiausia naujojo ukrainiečių kino tema – Rusijos okupacinis karas prieš Ukrainą, prasidėjęs 2014 m. ir besitęsiantis iki šiol. Vienas pirmųjų filmų, atvertusių Krymo ir Krymo totorių istorijos puslapius, buvo Achtemo Seytablajevo „Haytarma“ (2013), pasakojantis apie 1944 m. kovo mėnesį vykdytas stalinines Krymo totorių deportacijas. Šis tragiškas Krymo totorių istorijos puslapis rodomas karo didvyrio lakūno Ameto-Chano Sultano akimis. Jis gelbėjo šalį nuo nacių, tačiau savo šeimos nuo NKVD ir sovietų režimo išgelbėti neįstengė.
Kitą to paties režisieriaus filmą „Kiborgai“ („Kiborhy“, 2017) galima priskirti beveik karinei kino dokumentikai. Filme vaizduojama Donecko oro uosto gynyba 2014 m., kai ukrainiečių kariai gynė jį 242 dienas. Jie buvo pavadinti kiborgais, nes ten, kur dužo betonas, ukrainiečių kariai nepalūžo. Per septynių karių pokalbius atskleidžiamos jų mintys ir žvilgsnis į realybę: pokalbiais jie bando paaiškinti, ką jiems reiškia tėvynė, dėl kurios taip desperatiškai kovoja. Kiekvienas iš septynių veikėjų – tai kario, atvykusio iš vis kito Ukrainos kampelio, portretas. Dalyvių dialogai ne tik atskleidžia jų asmeninius išgyvenimus, bet ir parodo naujos ukrainietiškos tapatybės kūrimąsi rusų apšaudymo sąlygomis.
Ukrainos miesto gyvenimas vykstant karui su Rusija 2016 m. nušviestas lietuvių režisieriaus Manto Kvedaravičiaus filme „Mariupolis“. Jo autorius, deja, ir žuvo Mariupolyje 2022 m. balandžio 2 dieną. Lietuvių režisierius parodė karo ištikto miesto gyvenimą, perteikė išsaugotas žmogiškąsias vertybes mirties grėsmės akivaizdoje. Toks gyvenimas negali būti normalus, tačiau žmonės bando rasti normalumo ir nežmoniškomis sąlygomis.
Gyvenimas Donbase okupacijos metais vaizduojamas ir režisieriaus Sergejaus Loznicos filme „Donbasas“ (2018). Filmą sudaro keli epizodai, kuriuos sieja vienas herojus, atskleidžiantis skirtingas situacijas okupuotame Donbase. Kūrinys sulaukė ir teigiamų, ir neigiamų reakcijų. Ukrainos kino bendruomenei neigiamą įspūdį padarė režisieriaus sprendimas šiam rusakalbiam filmui nekurti ukrainietiško įgarsinimo. Be to, Loznica neleido namų platformose platinti filmo su įgarsinimu ukrainiečių kalba, o tai prieštarauja Ukrainos įstatymams.
Kaip atrodytų Donbasas po Ukrainos pergalės prieš Rusiją, įsivaizduojama režisieriaus Valentyno Vasyanovyčiaus filme „Atlantida“ („Atlantyda“, 2019). Istorija rutuliojasi 2025 metais, teritorija paskelbta negyvenama, o aplinka taip nuniokota, kad pokyčiai neįmanomi. „Atlantidoje“ filmavosi ne profesionalūs aktoriai, bet žmonės, asmeniškai dalyvavę Donbaso kare – ATO (Antiteroristinė operacija) veteranai, savanoriai ir Ukranos kariuomenės kariai. „Atlantida“ buvo parodyta Venecijos festivalio programoje „Horizontai“ ir pelnė geriausio filmo apdovanojimą. Režisierius sukūrė filmą apie karo pabaigą, nors dabar tikėtina, kad ji bus ankstesnė nei filme...
Kasdienio gyvenimo ties fronto linija didvyriškumas rodomas Irynos Tsilyk dokumentiniame filme „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („Zemlia blakytna, nače apelsyn“, 2020). Sandanso kino festivalyje Tsilyk pripažinta geriausia režisiere. Filme pasakojama apie vienišą motiną Anną, su keturiais vaikais gyvenančią vadinamojoje raudonojoje zonoje Donbase, kur jau šeštus metus be pertraukos tęsiasi karas. Krasnohorivkoje, kur jie gyvena, apšaudymų padaryta žala iki šiol neatlyginta. Nepaisant visų sunkumų, šeima kasdien įžvelgia gyvenimo džiaugsmą. Motina ir vaikai groja muzikos instrumentais, rūsyje kuria filmą apie savo gyvenimą karo metais. Režisierė Tsilyk parodo fronto linijos kasdienybę, kuri tikresnė nei visos naujienos apie karą Ukrainoje.
Oleho Sencovo „Raganosis“ („Nosorig“, 2021) pradėtas kurti dar 2012-aisiais. Tačiau dėl neteisėto režisieriaus įkalinimo Rusijoje (2014–2019) filmavimai atsinaujino tik 2019 metais. Filmo veiksmas vyksta XX a. 10-ojo dešimtmečio Ukrainoje, kur gangsteris, pravarde Raganosis, pradeda savo vingiuotą „karjeros“ kelią. Tačiau rezultatas bus kitoks, nei jis tikėjosi. Vis dėlto 2021 m. liepos 17 d. filmas buvo išleistas į ekranus ir sulaukė daug teigiamų atsiliepimų.
Apibendrinant galima teigti, kad naujojo ukrainiečių kino raida prasidėjo po 2013–2014 m. Maidano protestų, arba Orumo revoliucijos, bei 2014 m. Rusijai ėmus okupuoti Ukrainos teritorijas. Nuo 2014 m. Ukrainos kino scenoje atsirado visas būrys jaunų ukrainiečių kino kūrėjų, išgarsėjusių jau savo debiutiniais filmais. Kitaip tariant, Ukrainoje subrendo nauja kino kūrėjų karta. Šalies istorija naujajame ukrainiečių kine tampa vis svarbesnė, ieškant savojo ukrainietiškojo „aš“, pažįstant save, atrandant savo tapatybę. Valstybės parama tapo vienu iš veiksnių, padėjusių jauniems ukrainiečių kūrėjams plėtoti ir keisti Ukrainos kino pramonę. Šiuo metu Ukrainoje filmuojamas kitoks kinas – dokumentuojamas karas, fiksuojami jo žiaurumai, o tai taip pat prisidės prie Ukrainos pergalės.
