Andreas Dresenas apie svajones ir istorijos pamokas
Savo debiutinį filmą „Tylus kraštas“ kūrėte 1991 m. pabaigoje – 1992 m. pradžioje, kai keitėsi viskas, įskaitant ir kino gamybos sistemą. Kaip Jums, debiutuojančiam autoriui, pavyko išlaviruoti tarp tuo metu vykusių politinių manifestacijų, pertvarkos procesų ir sukurti šį filmą?
Iš tiesų, tai buvo jaudinantis ir keistas laikas, nes pasikeitė filmų gamybos sistema ir Rytų, ir Vakarų Vokietijoje. Buvau ką tik baigęs režisūrą Potsdamo-Babelsbergo kino ir televizijos akademijoje, todėl tikėjausi, kad dirbsiu valstybinėje Rytų Vokietijos studijoje DEFA. Tai buvo vienintelė galimybė. Tačiau neilgai trukus VDR nebeliko, o jai žlugus užsidarė ir valstybinė filmų gamybos studija. Staiga atsidūriau garsiojoje laisvojoje rinkoje. Tačiau man pasisekė – vienas mano studentiškas filmas 1991 m. buvo atrinktas ir parodytas Berlinalės Jaunojo kino forume. Po peržiūros prie manęs priėjo pagyvenęs žmogus ir pasakė: „Galbūt aš galiu tau padėti.“ Tai buvo „MAX Film“ prodiuseris Wolfgangas Pfeifferis iš Vakarų Berlyno. Tik dėl šio laimingo susitikimo po pusės metų pradėjau filmavimo darbus. Iš pradžių neturėjau jokio scenarijaus, tiesiog įsivaizdavau, kad būtų gerai pavaizduoti tai, kas man artima. Buvau girdėjęs daug smagių istorijų, susijusių su permainomis, vykstančiomis mažuose Rytų Vokietijos teatruose. Po truputį susiformavo idėja virsmo laikotarpį pavaizduoti ne kur nors centre – Berlyne ar Leipcige, o būtent provincijoje. Intensyviai ieškojau medžiagos po įvairius mažai žinomus teatrus, o scenarijų parašiau per du mėnesius. Iš tiesų, tuo metu atsivėrė naujos galimybės, nes susidomėjimas jaunais režisieriais iš Rytų bloko buvo labai didelis, todėl tapo įmanoma surasti finansavimą iš įvairių televizijos kompanijų, kino rėmimo fondų.
Viename interviu esate sakęs, kad kuriant filmą „Tylus kraštas“ lemiamos reikšmės turėjo Wolfo Biermanno eilėraštis „Das Land ist still“. Kokie motyvai, išreikšti šio autoriaus poezijoje, Jus įkvėpė ir kokią įtaką Biermannas darė to meto VDR inteligentams ir menininkams?
Biermannas yra žymus dainų kūrėjas, poetas, gitaristas. Aštuntajame dešimtmetyje, po garsiojo koncerto, kuris vyko 1976 m. Kelne, iš jo buvo atimta VDR pilietybė. Jam buvo leista išvykti iš VDR, tačiau sugrįžti jis jau nebegalėjo. Daug menininkų pasirašė peticiją prieš jo ekspatriaciją, nors tai buvo labai pavojingas veiksmas, nes tai reiškė, kad peticija kartu nukreipta ir prieš valstybę. Mano tėvas, kuris ilgą laiką dirbo teatro režisieriumi Rytų Berlyne, taip pat pasirašė ir turėjo labai daug problemų, kol 1977 m. išvyko į Vakarus. Taigi Biermannas ir Vokietijos kultūros politikoje, ir mano asmeniniame gyvenime suvaidino labai svarbų vaidmenį. Jis yra parašęs eilėraštį, kurį pavadino „Šalis yra tyli. Dar.“ Būtent šį eilėraštį nusprendžiau pacituoti filmo „Tylus kraštas“ pradžioje. Vienas iš veikėjų – aktorius Horstas – atsistoja teatro salėje ir sako: „Šalis yra tyli.“ Tai biografinė nuoroda, o kartu ir provokacija.
Filme susipina absurdiški ir tragiški dalykai, o sudėtingas situacijas nuskaidrina taiklus humoras. Vėliau sukurti Jūsų filmai, kaip „Kavinė „Halbe Treppe“, „Keičiant odą“, „Vasara Berlyne“ ir kt., neretai apibūdinami kaip tragikomedijos. Ar tiesa, kad būtent šis žanras tiksliausiai leidžia Jums perteikti savąją pasaulio viziją, ir kodėl humoras Jums yra toks svarbus?
Humoras man tikrai labai svarbus, manau, kad kiekvienoje komedijoje reikia ir ašarų, ir liūdnų dalykų, o net pati niūriausia drama negali apsieiti be juoko. Iš savo kasdienybės žinau, kad ir juokas, ir liūdesys yra labai arti vienas kito, o pačios absurdiškiausios situacijos neretai nutinka būtent per laidotuves.
Kone visuose filmuose Jūs lengvai pasišaipote iš Rytų vokiečių mentaliteto. Įdomu, kuo jus taip traukia paprasti buvusios Rytų Vokietijos žmonės ir kuo aktualios jų problemos – psichologinės ir socialinės?
Labai sunkus klausimas. Manau, kad mano bendrapiliečiai iš Rytų Vokietijos gyveno tarytum akvariume – ankštoje, nuo likusio pasaulio atskirtoje erdvėje, todėl tik labai apytikriai suvokė, kas iš tiesų vyksta toje plačioje jūroje už geležinės uždangos. Pilietinė struktūra tuomet neegzistavo, kaip ir kontrastai: nebuvo nei labai turtingų, nei skurstančių žmonių. Dažniausiai buvo susitinkama švęsti ir bambėti, nes savo ilgesį rytų europiečiai – ne tik vokiečiai – skandino gausiame alkoholio kiekyje. Man ši situacija gerai pažįstama, o paprasti rytų vokiečiai, kuriuos netikėtai užklupo permainos, – labai artimi ir mieli. Manau, reikia gerai suprasti jų ribotumą ir viltis, kad galėtum papasakoti, kokie jie iš tikrųjų buvo.
Naujausio Jūsų filmo „Kai mes svajojome“ pavadinimas suponuoja mintį, kad bus kalbama apie svajonių laiką, kuris liko praeityje. Tačiau pati filmo pradžia, kai tamsioje, apleistoje kino salėje Dani susitinka su Marku, kuris yra priklausomas nuo narkotikų, byloja visai ką kita – svajonės ne tik neišsipildė, bet jas pakeitė nusivylimas, savidestrukcija. Kas lėmė šias išvadas?
Tiesa, filmo pavadinimas nurodo, kad veiksmas rutuliojasi praeityje, tai yra būtasis laikas. Neatsitiktinai jis prasideda apleistame kino teatre, nes kino salė kartu yra svajonių ir iliuzijų vieta, kur mes galime persikelti į kitus pasaulius, pamatyti kitų žmonių gyvenimą ir pabėgti nuo savo realybės. Šis kino teatras yra sugriuvęs, kaip sugriuvusios ir jaunuolių svajonės. Tai nėra tragiška, tiesiog jie bręsta ir suauga tuo ypatingu laikotarpiu, kai viskas aplink keičiasi: Berlyno sienos nebeliko, staiga atsivėrė naujos galimybės, tad filmo veikėjams atrodo, kad viskas įmanoma. Senosios taisyklės jau nebegaliojo, o naujų dar nebuvo. Jie tarsi atsidūrė politiniame, vertybiniame vakuume, todėl tiesiog leidosi į priekį, net ir nežinodami konkrečios krypties. Būna akimirkų, kai pamiršti visas abejones, kaip vienas mano draugas yra pasakęs: „Geriau jau gyventi džiunglėse negu zoologijos sode, nors pastarasis ir turi keletą pranašumų – ten visuomet gauni ėsti ir nėra jokių pavojų.“ Jaunuoliams tai reikia patirti, o svajonių laikas anksčiau ar vėliau praeina.
Pagrindinius vaidmenis kuria jauni aktoriai, tikriausiai gimę 10-ajame dešimtmetyje, tai yra jau po Vokietijos suvienijimo. Įdomu, kaip jie vertino scenarijų ir koks buvo jų požiūris į savo herojus ir tą laiką, kuris rodomas filme?
Iš tiesų, vaidino jaunuoliai, kurie gimė suvienytoje Vokietijoje ir, geriausiu atveju, apie šį laikotarpį yra girdėję iš savo tėvų, o kai kurie – iš knygų arba interneto. Mes daug apie tai kalbėjomės, nes aš taip pat galėjau jiems šį bei tą papasakoti. Pagrindinis filmo veiksmas rutuliojasi iškart po „Tylios šalies“ įvykių. „Tylią šalį“ būtų galima įkomponuoti į filmą – tarp vaikystės ir paauglystės. Šis laikotarpis iki šiol nebuvo išsamiai nagrinėtas. Tai filmas apie paauglius, kuriems iškart po didžiųjų permainų, t. y. nuo 10-ojo dešimtmečio pradžios iki vidurio, buvo apie 13–14 metų. Norėjome parodyti, ką sistemos daro su žmonėmis: tiek ideologijos sistema, tiek pinigų sistema.
Filme vaidinę aktoriai dar labai jauni, ką tik patyrę pirmosios meilės skausmą, įvairiausius ekscesus, atsiribojimą nuo tėvų ir visuomenėje priimtinų normų, – tokios yra bet kurios jaunosios kartos patirtys. Tik situacija minimu laikotarpiu yra aštresnė, nes pati visuomenė žlunga, keičiasi ekonominės realijos, nebėra nieko, į ką galima būtų atsiremti. Jaunuoliams nepaprastai patiko filmuotis, jie vėl galėjo išgyventi savo patirtis, pabūti anarchistais ir rėkti visu balsu atsidarę langą didžiuliu greičiu lekiančiame automobilyje.
Chaoso ir smurto atmosferą perteikia ir veikėjų pasivažinėjimai vogtais automobiliais, scenos naktiniame klube, veiksmas dažnai persikelia į tamsias gatves ar apleistus rūsius ir kiek primena Scorsese’s filmą „Bjaurios gatvės“. Ar šis filmas turėjo įtakos „Kai mes svajojome“ stilistikai, estetiniams sprendimams?
Taip, prieš kurdamas filmą dar kartą pasižiūrėjau šį ankstyvąjį Scorsese’s šedevrą. Pripažįstu, kad yra panašumų, susijusių su socialiniais sluoksniais, tematika ir estetika. Manau, Scorsese „Bjauriose gatvėse“ meistriškai perteikė gaujos mentalitetą, taip pat idealų praradimą, desperaciją. Kita vertus, pasakodamas apie jaunuolius negali rinktis lėto tempo, lyriškų pustonių ar ramios, švelnios muzikos. Priešingai, siekėme atspindėti ir sekti jaunuolių energija, jų aistra, todėl panaudojome ir technomuziką, ryškias šviesas, pogrindžio kultūros elementus. Mums buvo svarbu atkurti anarchijos ir neįtikėtinų permainų atmosferą, kuri tuo metu tvyrojo Leipcigo gatvėse.
Filmo operatorius – Michaelis Hammonas, su kuriuo bendradarbiavote ir kituose filmuose: „Sustojimas pusiaukelėje“, „Devintas dangus“, „Kavinė „Halbe Treppe“, „Policininkė“. Kuo išsiskiria šio operatoriaus žvilgsnis?
Michaelis yra kilęs iš Pietų Afrikos, Johanesburgo, bet jau trisdešimt metų gyvena Berlyne ir, kaip sakoma, turi didelę širdį ir labai domisi žmonėmis. Jis puikiai jaučia ir, žinoma, užfiksuoja aktorių emocijas, pastebi net menkiausias detales. Man patinka, kaip jis prikausto ir nukreipia žiūrovo žvilgsnį reikiama linkme, man patinka ir meilė, kurią jis rodo aplinkiniams.
Kitas, kone nuolatinis Jūsų kūrybinės grupės narys – žymus scenaristas Wolfgangas Kohlhaase, rašęs scenarijus filmams „Kai mes svajojome“, „Viskis ir degtinė“, „Vasara Berlyne“ ir kt. Kohlhaase yra scenaristas, kuriuo besąlygiškai pasitikite?
Esu dirbęs su keliais scenarijų autoriais – pavyzdžiui, Laila Stieler, su kuria bendradarbiavome kuriant filmus „Tylus kraštas“, „Devintas dangus“, tačiau Wolfgangas Kohlhaase, kuriam kovo mėnesį sukako 85-eri, žinoma, yra neprilygstamas scenarijų rašymo meistras ir gyva legenda. Jis pradėjo dirbti dar VDR laikais, kino studijoje DEFA, o aš, galima sakyti, užaugau žiūrėdamas jo filmus. Labai džiaugiausi, kai atsirado proga su juo bendradarbiauti. Filmas „Kai mes svajojome“ buvo sukurtas pagal populiarų Clemenso Meyerio to paties pavadinimo romaną, tad Kohlhaasei teko sudėtinga užduotis – suteikti kūriniui tam tikrą vizualiai pagrįstą ir kiek laisvesnę formą, pernelyg nenutolstant nuo knygoje aprašomų protagonistų ir siužetinių linijų.
Kaip Jums pavyksta taip intensyviai kurti filmus ir kartu išreikšti autorinio kino poziciją, kai tendencijos daugelio šalių kinematografe byloja visai ką kita, – vis labiau įsigali komercinė, į pramogas orientuota produkcija?
Nežinau, kiekvieną kartą tai yra savotiškas nuotykis, ir kiekvieną kartą svarbu, kad į tai būtų žiūrima rimtai. Tiesiog reikia, kad tema būtų įdomi ir intriguojanti, reikia mylėti savo veikėjus, apie kuriuos nori papasakoti, ir tik tada galima įtikinamai perteikti istoriją. Laikai, žinoma, keičiasi, pasiekti publiką darosi vis sunkiau, bet vis dar tikiuosi, kad man pavyks rasti naujų būdų, kaip perduoti žmonėms žinią, kad jie norėtų pasiimti tam tikrą dalelę su savimi namo. Savo darbe dažnai remiuosi Samuelio Becketto žodžiais: „Vieną kartą pabandei – nepasisekė, antrą kartą – vėl nepasisekė, bet vis tiek jau daug geriau.“
