Kino pavasaris

Kovo 19 d. – balandžio 2 d. jau dvidešimtą kartą vyks „Kino pavasaris“. Jame filmų kaip visada daug, tad turbūt kiekvienas žiūrovas ras tai, ko ir ieško kine. Čia pristatomi keli filmai – nuorodos į „Kino pavasario“ programas, skirtos tikrai pasimetusiems filmų platybėse.

„Kino pavasarį“ atidarys jauno kino vunderkindo – Xavier Dolano drama „Mamytė“ („Mommy“, 2014). Praeitame Kanų kino festivalyje žiuri, kuriam vadovavo Jane Campion, savo prizą padalijo dviem režisieriams: Jeanui-Lucui Godard’ui už filmą „Sudie, kalba“ ir Dolanui. Pirmojo filmas įrodė, kad kinas dar gali pateikti staigmenų, provokuoti, stulbinti. „Mamytė“ teigia tą patį, tik kitais metodais. Dolanas vėl grįžta prie savo pirmojo filmo „Aš nužudžiau savo mamą“ temos, tik šįkart žudikiškos mintys labiau kyla motinai. Filmo formatas sutrauktas iki „portreto“, primenančio dabar populiarias asmenukes. Vėliau paaiškės, kad režisierius tokį formatą pasirinko neatsitiktinai – jis atspindi ribotą sūnaus pasaulį, kuris prasiplės tuo metu, kai personažas jausis laimingas. Anot vieno britų kritiko, kino naujokui (juo įvardijamas režisierius) turbūt nebėra kur tobulėti. Vietomis filmas „Mamytė“ atrodo kupinas nekontroliuojamų emocijų, tačiau režisierius tiksliai žino, ką daro.

„Kino pavasario“ konkursinėje programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ rodoma nemažai filmų socialiai opiomis temomis. Ne vienas personažas jaučiasi visuomenės atstumtas arba gyvena jos paribiuose. Tokiais filmais galima įvardyti Miroslavo Slabošpyckio „Gentį“ („Plemya“, 2014), Vuko Ršumovičiaus „Niekieno vaiką“ („Ničije dete“, 2014), Ivano Ostrochovský „Koza“ (2015), Jurio Kursiečio „Modrį“ (2014). Tokia yra ir bulgarų Kristinos Grozevos bei Petaro Valchanovo juosta „Pamoka“ („Urok“, 2014), San Sebastiano kino festivalyje apdovanota kaip geriausias debiutas. Ji, kaip ir anksčiau minėti filmai, paremta tikrais įvykiais. Filmuota provincijoje. Realistiškumui sustiprinti – patys save vaidinti pakviesti vietiniai gyventojai. Mažame mieste, mažoje klasėje mažas moksleivis pavogė mažą pinigų sumą. Nuo tokių smulkmenų prasideda „Pamoka“, tačiau ilgainiui bėdos įgauna pagreitį ir nusirita pagrindinės herojės Nadeždos gyvenimu lyg sniego lavina. Tai filmas apie žmogaus kantrybės ribas. O vis nesiliaujančios mažos tragedijos gali privesti prie beprotybės slenksčio.

„Baltijos žvilgsnio“ konkursinėje programoje temos labai įvairios. Nuo asmeninių animuotų istorijų apie savą šeimą („Akmenys mano kišenėse“, „Rocks in My Pockets“, 2014, rež. Signe Baumane), pasakojimų apie genocidą Indonezijoje („Tylos žvilgsnis“, „The Look of Silence“, 2014, rež. Joshua Oppenheimer) iki istorinių filmų („Revoliucijos angelai“, „Angely revoliuciji“, 2014, rež. Aleksejus Fedorčenka). Į praeitį grįžtama ir režisieriaus Christiano Petzoldo filme „Feniksas“ („Phoenix“, 2014), San Sebastiano kino festivalyje apdovanotame FIPRESCI prizu. Petzoldas kuria amerikietišką žanrinį kiną, kuris primena Douglaso Sirko melodramas, taip pat esama film noir elementų. Tai istorija apie paslaptis, apgaulingą išvaizdą, o sugriautas Berlynas dažniausiai skendi šešėliuose. Pagrindinė herojė Nelė (režisieriaus mūza Nina Hoss) yra tarytum pavadinimo alegorija – ji lyg feniksas pakyla iš sugriauto gyvenimo pelenų. Moteris – naujas Vokietijos veidas, tačiau Nelė siekia ne pradėti naują gyvenimą, o susigrąžinti prarastas svajones.

„Meistrų“ programoje bus galima atrasti meditatyvių filmų („Iš to, kas yra prieš“, „Mula sa kung ano ang noon“, 2014“, rež. Lav Diaz; „Arklio pinigai“, „Cavalo dinheiro“, 2014, rež. Pedro Costa), kontroversiškų juostų („Rūsyje“, „Im keller“, 2014, rež. Ulrich Seidl). Yra ir ne vienas biografinis filmas: tai Mike’o Leigh „Ponas Terneris“ („Mr. Turner“, 2014) apie garsųjį britų menininką Williamą Turnerį, Ole Christiano Madseno „Itsi Bitsi“ („Steppeulven“, 2014) apie danų roko muzikantą, Peterio Greenaway’aus „Eizenšteinas Gvanachuate“ („Eisenstein in Guanajuato“, 2015) apie garsųjį režisierių. Apie paskutines Piero Paolo Pasolini gyvenimo valandas pasakojama ir Abelio Ferraros filme „Pazolinis“ („Pasolini“, 2014). Akivaizdu, kad Ferrarai Pasolini – artima siela, tad filmas yra tarytum meilės laiškas keistomis aplinkybėmis nužudytam kūrėjui. Filme atkuriamas paskutinis interviu žurnalistui. Jo metu Pasolini kalba apie seksą ir politiką, apie tai, jog kelti skandalus – kiekvieno teisė, o būti skandalo centre – malonumas. Atkuriamos ir paskutinės bendravimo akimirkos su motina, su kuria režisierius ir gyveno, draugų ir buvusių meilužių priėmimas bei naktinės Romos gatvės, kuriose Pasolini ieškojo atsitiktinio sekso. Ferrara iš smulkių detalių dėlioja įvairiapusį ir spalvingą kūrėjo portretą.

Turbūt niekada „Kino pavasario“ istorijoje neteko taip ilgai ir kantriai derėtis dėl norimo filmo. Tokiu tapo Andrejaus Zviagincevo „Leviatanas“ („Leviafan“, 2014). Anot režisieriaus, istoriją įkvėpė ne Rusijos realijos, o JAV 2004 m. nutikusi istorija. Tuomet praradęs darbą ir bankrutavęs Marvinas Johnas Heemeyeris buldozeriu sulygino ne vieną pastatą. Zviagincevas filmo istoriją vadina universalia: paprastas, sistemai pasipriešinęs žmogus gali būti jos sutraiškytas bet kur. Tačiau Rusijos valdininkų reakcijos ir filmo uždraudimas tik sustiprina įspūdį, jog filmas – dabartinės Rusijos parabolė.

Zviagincevas – ne satyrikas ar socialinis komentatorius: įvykius jis filmuoja ilgai ir lėtai. Pakeri filmo erdviškumas, tiksliai apgalvotas kiekvienas, net antraplanis personažas, pastebimi net maži žingsniai, vedantys link tragedijos. Kiekvienas kadras sukurtas nepriekaištingai, kiekvienas kameros judesys fiksuoja reikalingą veiksmą. Pasakiškas gamtos prie Barenco jūros grožis kontrastuoja su žmonių veiksmais. Nė vienas jų nežaidžia švaraus žaidimo. Net Kolia, kurį ir nori sunaikinti miestelio meras, advokato padedamas griebiasi šantažo. Paklaustas, kaip vertina filmo cenzūrą (Rusijoje dėl naujo įstatymo iš filmų turi būti pašalinti keiksmažodžiai, alkoholis etc.), Zviagincevas atsako, jog jaučiasi lyg minų lauke. Mat sunku susikurti gerą gyvenimą ar karjerą, jei negyveni pagal sistemos primetamas taisykles.

„Kino kritikų“ programoje temos varijuoja nuo romantizmo laikų meilės („Beprotiška meilė“, „Amour Fou“, 2014, rež. Jessica Hausner) iki šiandieninės Rusijos, kurioje teisybė niekam nerūpi, problemų („Kvailys“, „Durak“, 2014, rež. Jurijus Bykovas). O Kanuose apdovanota ir „Oskarui“ nominuota režisieriaus Abderrahmane’o Sissako drama „Timbuktu“ (2014) nukelia į netolimą praeitį, kai Malio miestą Timbuktu okupavo islamistai. Istorija rutuliojasi apie nužudytą karvę, vardu GPS. Jos vardas tarytum simbolizuoja visą šalį, kurioje tvyro chaosas. Šis nenusakomo grožio filmas – lyg režisieriaus šauksmas tyruose. Tai jautrus jo vaikystės šalies paveikslas. Jos turtingas ir labai humaniškas tradicijas pamina fanatikai džihadistai, kurie dažniausiai atklysta iš kitų kraštų. Jie vietiniams uždraudžia ne tik klausytis muzikos, bet ir žaisti futbolą, o tuos, kurie turi nesantuokinių santykių, užmėto akmenimis. Režisieriui tiksliai, net komiškai, pavyko sukurti portretus radikalų, kurie Vakarus mato kaip didžiausią blogį, tačiau yra priklausomi nuo modernių prietaisų: mobiliųjų telefonų, automobilių, vaizdo kamerų. Akivaizdi ir takoskyra tarp islamistų bei vietinių musulmonų, kurių tikėjimas tolerantiškas, kupinas ramybės ir net šiek tiek hipiškas. Filmas tiems, kurie tarp islamisto ir musulmono nededa lygybės ženklo.

Programoje „Viasat komedijos“ taip pat yra dėmesio vertų filmų. Tai ir žiūrovų simpatijų ne viename festivalyje sulaukęs „Ką mes veikiame šešėliuose“ („What We Do in the Shadows“, rež. Jemaine Clement, Taika Waititi, 2014), ir Anne Fontaine „Džema Boveri“ („Gemma Bovery“, 2014). Pirmą kartą romanas tuo pačiu pavadinimu buvo spausdinamas laikraštyje „The Guardian“, o vėliau, sulaukęs nemažo populiarumo, perspausdintas kaip komiksų knyga. Veiksmas nukelia į Normandiją, kur gyvena duonos kepėjas Martenas. Jo dėmesį patraukia į kaimelį atsikėlusi britų pora, tiksliau, gražuolė Džema Boveri. Greit Martenas suvokia, kad merginos gyvenimas labai primena Gustave’o Flaubert’o ponios Bovari istoriją, o tai reiškia, kad moteriai reikalai gali baigtis tragiškai, tad Martenas stengiasi pastoti likimui kelią. Filme pasijuokiama iš britų pamišimo dėl prancūzų kultūros, tačiau kaimelis Džemai greit pabosta. Ji ima ilgėtis Anglijos, nes ten „dienų dienas gali vaikščioti atrodanti kaip šūdas ir vis tiek niekas nepastebės“. Tad gerų akimirkų su kinu.