Scanorama

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ savo žiūrovus kasmet kviečia pažinti, pajusti, suabejoti, pergalvoti savo vertybes ir seniai nusistovėjusias tiesas. Pasikalbėti. Išklausyti ir paklausti – kito tiek pat, kiek savęs. Apie ką kalbėsimės šiemet?

Apie Šiaurę

„Scanorama“ tęsia tradiciją Lietuvoje rodyti Šiaurės šalių kiną, kuris, kaip visad, jautriai pasakoja apie tai, kas skaudu, ir su šiauriečiams būdingu humoru pajuokia tai, kas dar skaudžiau. „Amandos“ apdovanojimą už geriausią norvegišką filmą pelnęs Eriko Poppe’s darbas „Tūkstantį kartų labanakt“ („Tusen ganger got natt“, 2013) nagrinėja amžiną dilemą tarp pašaukimo ir šeimos. Rebeka (Juliette Binoche) yra viena garsiausių karo fotografių pasaulyje. Ji kasdien rizikuoja, norėdama parodyti pasauliui nepagražintą realybę. Tačiau namuose jos laukia vyras ir dvi dukterys. Kur ir kam Rebeka reikalinga labiau? Jaudinančioje dramoje netrūksta autobiografiškumo – režisierius E. Poppe, anksčiau dirbęs karo fotografu, šį filmą vadina kone savo dienoraščiu.

„Scanoramos“ žiūrovams gerai pažįstamas Hansas Petteris Molandas, kurio juosta „Savaip sąžiningas žmogus“ festivalyje buvo pristatyta 2010 m., naujame filme „Metų pilietis“ („Kraftdioten“, 2014) nagrinėja keršto ir atpildo temas. Vėlgi – savaip. Pagrindinio personažo kovoje už teisingumą žiūrovai išvys norvegų ir serbų mafijos atstovus, du policininkus, parasparnį ir daug aukų. Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje dalyvavusi juodojo humoro komedija bando žiūrovų tolerancijos ribas ir sugeba prajuokinti net tada, kai juoktis, rodos, nederėtų.

Apie laisvę

Kanų kino festivalyje rodytas Sergejaus Loznicos dokumentinis filmas „Maidanas“ („Maidan“, 2014) yra nuoširdus ir didingas tautos portretas. Režisierius, žiūrovui siūlydamas statišką žvilgsnį į Maidano aikštę, nemėgina kurti naratyvo ar pasakoti priešistorės, taip sukurdamas unikalią ir meditatyvią filmo žiūrėjimo patirtį, kuri sukrečia savo dokumentiniu tikrumu. Šis filmas – tai neramaus laiko ir neblėstančio laisvės troškimo liudijimas, neabejotinai tampantis vis aktualesnis dabartinių politinių įvykių kontekste.

Karlovi Varų kino festivalyje „Krištolinį gaublį“ už geriausią filmą pelniusiame gruzinų režisieriaus George’s Ovašvilio filme „Kukurūzų sala“ („Simindis kunzuli“, 2014) kalbama nedaug – tik tiek, kiek būtina. Ingurio upėje, esančioje tarp Gruzijos ir Abchazijos, potvynio suneštoje nedidelėje saloje, apsigyvena senyvo amžiaus vyras su savo paaugle anūke. Jiedu imasi auginti kukurūzus. Abipus upės vykstantis karas bet kada gali pasiglemžti tai, kas buvo taip ilgai puoselėta. Tačiau laisvė yra svarbiausia vertybė, nepalaužiama nei netylančių šūvių, nei karo kuriamo visuotinio abejingumo. Laisvė yra tai, ką privalu išsaugoti. Filmo režisierius G. Ovašvili, pats patyręs karo su Abchazija pasekmes, šią skaudžią situaciją lakoniškai apibūdino taip: „Ir viskas dėl didžiosios mūsų kaimynės.“

Apie sugrįžimus

Didieji išeina, didieji sugrįžta. Garsūs ir iškilūs režisieriai, nutraukę ilgą tylą, taria savo žodį. Švedas Roy’us Andersonnas po septynerių metų pertraukos sukūrė absurdo dramą „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ („En duva satt på en gren och funderade på tillvaron“, 2014), ji Venecijos kino festivalyje pelnė „Auksinį liūtą“. Šis filmas yra paskutinė dalis trilogijos, nagrinėjančios, ką reiškia būti žmogumi. „Džiaugiuosi, kad tau viskas gerai“, – mechaniškai kartoja 39-ių filmą sudarančių epizodų personažai, kovojantys su tuo, kas visų baisiausia, – savo gyvenimu. Filmas yra unikali Pieterio Bruegelio paveikslo „Medžiotojai ant sniego“ interpretacija, leidžianti pažvelgti į juokingus, liūdnus ir apgailėtinus žmonių gyvenimus balandžių akimis. Jie ne tik stebi – jie jaudinasi dėl to, kur link mes einame.

Apie tai, ką reiškia būti žmogumi ir kaip juo tampama, kalbama ir naujausiame režisieriaus Alejandro Jodorowsky darbe „Realybės šokis“ („La danza de la realidad“, 2013). Šis autobiografiškas filmas – tai brandos ir tapatybės gimimo istorija. Režisierius keliauja po savo prisiminimus ir vizijas, slaptas vaikystės ir sapnų kertes, kur viskas tarpusavyje susiję. Siurrealistiškas, groteskiškas, kaleidoskopiškas ir į jokius laiko ar erdvės rėmus netelpantis „Realybės šokis“ buvo pristatytas pernai Kanų kino festivalyje ir sužavėjo kritikus bei žiūrovus, režisieriaus filmo laukusius dvidešimt trejus metus.

Volkerio Schlöndorffo juosta „Baalas“ („Baal“) – tai šiuolaikinė Bertolto Brechto pjesės interpretacija. Nors filmas buvo sukurtas dar 1969 m., jo tarptautinė premjera įvyko tik šių metų Berlyno kino festivalyje. Po pirmosios filmo transliacijos per televiziją bet koks tolesnis „Baalo“ pasirodymas ekranuose buvo uždraustas Brechto našlės Helenos Weigel reikalavimu. Filmas, sukėlęs daug pasipiktinimo anuomet, provokuoja ir šiandien – realistiškas moteris žeminančio ir alkoholį maukiančio pogrindžio antiherojaus Baalo (vaidina Raineris Werneris Fassbinderis) portretas susilaukė nepritarimo balsų ir šių metų Berlinalėje. Vieną ankstyvųjų savo vaidmenų filme taip pat kuria ir garsioji Hanna Schygulla.

Apie atsisveikinimus

Prancūzų kino legenda Alainas Resnais kovo mėnesį paliko šį pasaulį. Berlyno kino festivalyje režisierius žiūrovams padovanojo paskutinę savo dovaną – filmą „Katino dienos“ („Aimer, boire et chanter“, 2014), už kurį, būdamas 92 metų, pelnė apdovanojimą už naujų perspektyvų vėrimą kine. Kai kuriems purkštaujant dėl tariamos šio apdovanojimo ironijos, kritikai vieningai gyrė žavų filmo optimizmą ir Resnais stilistiką, aiškiai išsiskyrusią šių metų konkursinėje programoje.

Šiais metais atsisveikinome ir su garsiu prozininku bei scenaristu Icchoku Meru, parašiusiu scenarijus filmams „Birželis – vasaros pradžia“ (rež. Raimondas Vabalas), „Kai aš mažas buvau“ ir „Maža išpažintis“ (rež. Algirdas Araminas). I. Meras, ieškojęs naujų naratyvo konstravimo būdų, istorijas pasakojo jautriai ir nuoširdžiai. Žvelgiant iš šiandieninio kino perspektyvų atrodo, kad ir stebėtinai pažįstamai, tarytum prašokus kelis laiptelius laiko juostoje. Meras savo kūryboje nuolat gvildeno klausimą, ant ko laikosi pasaulis. Jo filmų scenarijuose pasaulio atrama ir parama tampa žmonių tarpusavio ryšiai. Tebūnie kartais kreivi ar ydingi, bet užtat tikri.

Apie meną ir kūrybą

Jei nutapei Picasso paveikslą geriau nei pats Picasso, ar tikrai įvykdei nusikaltimą? Jei klastotė pranoksta originalą, ar dar svarbu, kad tai – klastotė? Kas yra menas, kaip ir kuo jis matuojamas? Žiūrint dokumentinį filmą „Beltracchi. Klastotės menas“ („Beltracchi – Die Kunst der Fälschung“, rež. Arne Birkenstock, 2013) apie garsiausią visų laikų meno vertybių klastotoją, klausimų kyla daugiau nei atsakymų. Beltracchi, pasakodamas komišką detektyvą primenančią savo gyvenimo istoriją, nuoširdžiai smerkia šiandienos meno rinkos tendencijas ir, jo akimis žiūrint, nepagrįstą autorystės kultą. Po šio filmo klausimas „Ar svarbiau pats kūrinys, ar parašas dešiniame apatiniame paveikslo kamputyje?“ nebeatrodys toks absurdiškas.

Frankas Pavichius sukūrė dokumentinį filmą apie tai, kaip režisierius Alejandro Jodorowsky nesukūrė filmo „Kopa“. Filmo, kuris, anot A. Jodorowsky, buvo svarbiausias žmonijos istorijoje ir kurio filmavimui jis kvietėsi patį Salvadorą Dali. Filmo, kurio sukūrimas (vėlgi, cituojant Jodorowsky) prilygtų Dievo nužengimui iš dangaus. Pavichiaus filmas „Jodorowsky kopa“ (Jodorowsky’s Dune“, 2013) yra apie kūrybiškumą ir beprotystę – kartu ir atskirai. Apie neįmanomų svajonių (ne)įgyvendinimą ir neblėstančią viltį, kad vieną dieną jos virs realybe.

„Scanoramos“ žiūrovams puikiai pažįstamas režisierius Wimas Wendersas naujausiame savo filme „Žemės druska“ („The Salt of Earth“, 2014) kuria brazilo Sebastião Selgado – fotografo, keliautojo, tėvo – portretą. Filmas, gimęs iš nuostabos ir sukrėtimo Wimui Wendersui kadaise išvydus aklos moters nuotrauką, pasakoja apie menininko kelią ir to padiktuotą gyvenimą. S. Selgado nuotraukose užfiksuota žmonijos žiaurumo ir skausmo istorija, juodžiausi istorijos ir moralės puslapiai. Tačiau kartu – ir jautrumas bei atjauta svetimo skausmui. Daugiasluoksnis ir gilus fotografo portretas filme kuriamas pasitelkus trijų žvilgsnius ir perspektyvas – paties S. Selgado, jo sūnaus ir režisieriaus Wimo Wenderso.

Apie poeziją ir realybę

Lengva dulksna, apgaubianti uostą. Šokiai jūros pakrantėje, vėjui plazdenant baltas sukneles. Geltonus kombinezonus vilkintys dviratininkai, naktį važiuojantys paskui autobusą. Graikų kino meistras Theo Angelopoulosas kūrė kino poemas – meditatyvius, bet preciziškai tikslius, vizualiai pritrenkiančius ir kiek nostalgiškus filmus. Savo juostose pynęs mitologiją, istoriją ir šiandienos istorijas, Angelopoulosas sukūrė savitą kino kalbą ir yra pelnytai laikomas vienu svarbiausių XX a. Europos režisierių. „Peizažas rūke“, „Amžinybė ir diena“, „Uliso žvilgsnis“, „Medžiotojai“ ir „Keliaujantys artistai“ – tai skaudžiai pažįstamos metafizinės kelionės, rodos, kažkur giliai regėtos vizijos ir sapnai. Pats režisierius yra sakęs: „Ko aš noriu? Kad mūsų gyvenimas taptų humaniškesnis.“ Šia viltimi – gyvenimo poezijos, humanizmo, grožio – alsuoja ir nesenstantys jo filmai.

Britų režisierės Joannos Hogg filmai pasakoja apie šeimą. Realistiškai ir be pagražinimų. Jos filmuose šeima yra tai, kas sukuria kiekvieną iš mūsų, ir tai, į ką neišvengimai (priverstinai?) grįžti ir atsigręži. „Archipelago“ (2010) ir „Svetimų“ („Unrelated“, 2007) personažai gurkšnodami vyną ir kalbėdami apie meną kartais leidžia sau vos pastebimą panieką tiems, kurie šalia. Jie kalti, kad aš esu, kas esu. Jie kalti, kad geriausi mano jausmai iššvaistyti jiems. Tačiau, išgėrus kitą taurę, pyktis lieka taip toli, jog, rodos, čia jo niekad ir nebuvo. Bauginamai realistiški pokalbiai slepia kiekvieno šeimos nario tragedijas, tačiau, kaip ir gyvenime, jos lieka paslėptos taip giliai, kad klausimai „kas?“ ir „kodėl?“ taip ir lieka nepaliesti. Taip visiems paprasčiau.

Apie pasirinkimus

Žmonės kovoja dėl to, kas jiems atrodo teisinga. Šioje kovoje kartais tenka rizikuoti tuo, kas brangiausia („Locke“, rež. Steven Knight, 2013), ar meluoti tam, kad laimėtum („Žmogiškasis kapitalas“, „Il capitale umano“, rež. Paolo Virzì, 2013). Kartais vieniems belieka užverti duris ir atsisveikinti su gyvenimu, kurį lig šiol sukūrė, o kitiems – susitaikyti su šiuo sprendimu („Po signalo“, „After the Tone“, rež. Digna Sinke, 2014). Žmonės kovoja, tikėdamiesi, kad bus laimingi, kad galų gale iš išriedėjusių ašarų ir išvaitotų naktų užgims ramybė, o gyvenimas nušvis naujomis spalvomis. Todėl kartais tenka užgniaužti savo jausmus ir sukandus dantis irtis per pilką rutiną. Dėl savęs ir dėl kito („Nuotakos“, „Patardlebi“, rež. Tinatin Kajrišvili, 2014). O būna, kad nusprendęs atsisveikinti (ne dėl kito, o dėl savęs) manai, jog tai tik trumpam, tačiau laikas ir atstumas diktuoja savas taisykles („10 000 km“, rež. Carlos Marques-Marcet, 2014).

Žmonės kovoja tam, kad atleistų – už savas ir svetimas klaidas. Kad iš šipulių lipdytų savo ir artimųjų gyvenimus. Nilso Malmroso filmas „Skausmas ir džiaugsmas“ („Sorg og glæde“, 2013) pasakoja autobiografinę režisieriaus istoriją – jo žmona, sirgusi sunkia depresija, nužudė jųdviejų vaiką. Po ašarų, skausmo, riksmų ir bemiegių naktų, iš liūdesio nesugebant sudėti bluosto, atėjo ramybė ir atleidimas. Gyvenimas tęsiasi.

Daugiau www.scanorama.lt

Rengėjų inf.