Jimas ir Andy

„Jimas ir Andy“
„Jimas ir Andy“

Jimas ir Andy
Režisierius Chris Smith

Vaidina Jim Carrey, Danny DeVito

2017, JAV, 94 min.


Milošo Formano filmą „Žmogus mėnulyje“ mėgo LNK (ar TELE3, jokio skirtumo). Labiausiai arba tik dėl to, kad ten aktorius Dany DeVito sako žodį „Lithuania“. Net ne vieną kartą. O kai girdim žodį „Lithuania“, mums tirpsta širdis. Gal net taip pat labai, kaip tada, kai per koncertą užsienio žvaigždė pasako „Labas vakaras“. Iškart visa arena pradeda ploti. Sunku patikėti, tiesą sakant, kokį nepilnavertiškumo kompleksą jaučiame, kad vien dėl to, jog kažkas išmoksta du žodžius lietuviškai, tautą apima ekstazė.

Šis dokumentinis filmas yra apie aktorių Jimą Carrey, kuris vaidino garsųjį komiką ir šiaip tiesiog gryną pamišėlį – Andy Kaufmaną. Jis ne šiaip „vaidino“. Per visą filmavimą jis „buvo“ Andy ir vedė visus iš proto savo išsišokimais, ekstravagancija, žodžiais ir tonais. Dvidešimt metų dokumentiniai kadrai buvo saugomi, kad neišlįstų į viešumą. Studija saugojo Carrey įvaizdį – na, nes paskui, matyt, plačioji publika negalės taip laisvai juoktis, kai jis su žiebtuvėliu padegs savo bezdalus.

 

Bet tai ne šiaip pažiūrėkime, kaip viskas buvo dokumentika. Filmas keliauja per J. Carrey karjerą ir ieško, arba pastebi, sąsajas su jo gyvenimu ir visa ko ryšį su šiuo filmu.

 

Galbūt dėl to, kad Carrey čia – jau su kiek žilstelėjusia barzda ir, sakyčiau, nušvitimą primenančia šypsena, kuri nesistengiant atleidžia viską teisiančiam žiūrovui: filmas palieka be galo šiltą ir jaukų įspūdį. Jis susižiūri kaip pokalbis, kurių nebebūna – apie tikrai svarbius dalykus, apie tuos, apie kuriuos nekalbam, bet kartais, pasitaikius tinkamoms aplinkybėms, pasisakome ir – o dievai – kažkas kitas jaučiasi panašiai ir dalyvauja pokalbyje ne dirbtinai. Tas žodis yra nuoširdžiai, nors tas žodis atsiduoda bobom, kurioms vertingiausia meno forma – prie jūros rasti „gražūs“ akmenys.

 

Kalmarų žaidimas
Kūrėjas Hwang Dong-hyuk
Vaidina Lee Jung-jae, Park Hae-soo,
Wi Ha-joon, Jung Hoyeon, Oh Yeong-su, Heo Sung-tae

2021, Pietų Korėja, TV serialas

 

Geriausiai šito serialo esmę susumavo žurnalas „The Economist“: „Kalmarų žaidimas“ parodė, kad taip pat kaip ir meilė bei pinigai, skundimasis dėl nelygybės neturi kalbos.“ Žurnalas apeliavo į tai, kad Pietų Korėjos serialas – neanglakalbis turinys, prasiveržęs iš už kultūrinių Rytų sienų ir sužavėjęs, ką čia sužavėjęs, tiesiog sukėlęs euforiją Vakarams. Kodėl?

 

Lengviau suprasti, kodėl populiari tos pačios Korėjos grupė BTS, kur septyni berniukai saldainiukai suokia apie pirmąją meilę ir sviestą (taip, sviestą). Ten viskas kaip kadaise jau buvo – grupės „Take That“, „Backstreet Boys“. O čia – skerdynės su atseit (atseit?) politiniu kontekstu.

 

Nejaugi paaugliams mažiau rūpi pirma meilė ir sviestas, o labiau – nelygybė? Viskas priklauso nuo to, matyt, kaip apibrėšime žodį rūpi. „Kalmarų žaidimas“ tiesiog kartoja, kad pasaulis neteisingas, kad žmonėms sunku, kad jie skolingi nesvietiškas sumas pinigų (pagrindinis veikėjas gal ir mažiau būtų skolingas, bet labai mėgsta azartinius lošimus), kad šis pasaulis – iš esmės pragaras (taip vadinasi viena serija, kai žaidėjai trumpam iš žaidimo, kur tiesiog žudomi žmonės, grįžta namo ir tai atseit pragaras labiau nei žaidimas).

 

O keturiolikmetis žiūrovas sau patogiai sėdi „Ikea“ kėdėje su Bangladeše jo bendraamžių siūtais sportbačiais, kol mama atneša sumuštinį, ir gali linkčioti – koks baisus ir neteisingas pasaulis. Nes kitu atveju paprasčiausiai žiūrėtum kvailas skerdynes, bet ne – tai ne skerdynės, tai politiškai angažuoti reikalai, čia ALEGORIJA, tarsi šių laikų paveikslas, tapytas vargšų žmonių krauju. Dabar, kad būtų rūpi, užtenka žiūrėti serialą ir linksėti.

 

Iš kitos pusės – visas tas politinis reikalas pritemptas visokių „Kinų“ ir „Ekonomistų“. Tie paaugliai, kurie ir sudarė didžiąją dalį peržiūrų, apie tai visai negalvojo ir negalvos. Jiems patiko pati žaidimo struktūra – kitaip tariant, vaikiškumas. Neigiu (!) visas šitas politines interpretacijas ir dėl to, kad serialas – banalus ir nuolat „pasakinėja“. Kūrėjai taip nepasitiki žiūrovu, kad nuolat kaišioja paaiškinimus, iki tokio lygio, kad nei iš šio, nei iš to pradeda įgarsinti mintis, kad paaiškintų, kas vyksta. Jei jau kūrėjai netiki, kad žiūrovas pats supras, dėl ko žaidėjas laižo sausainį, tai nejaugi jis ką nors gali suprasti apie kažkokią nelygybę.

 

tik... tok... BUM!
Režisierius Lin-Manuel Miranda
Vaidina Andrew Gar eld, Alexandra Shipp, Robin de Jesus, Vanessa Hudgens
2021, JAV, 115 min.

 

Linas-Manuelis Miranda JAV išgarsėjo tiesiog žaibiškai, į pačias viršūnes iškilęs su miuziklu „Hamiltonas“ (rež. Thomas Kail). Apie šį off-Broadway pastatymą kalbėjo visi, kol galų gale buvo neįmanoma paprastiems mirtingiesiems gauti bilietų net už 400 dolerių. Linas-Manuelis Miranda buvo šio miuziklo autorius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas.

 

O su „tik tok BUM!“ debiutavo kaip kino režisierius. Nieko negaliu pasakyti apie muziką – tokios neklausau, bet pats filmas kėsinasi ne į meistrystės, o į banalystės viršukalnes. Mat pagrindinis veikėjas čia – tipiškas MENININKAS.

 

Džonatanas Larsonas (Andrew Garfield) – dar jaunas (jam nėra nė trisdešimt), kuria futuristinį miuziklą ir, aišku, kad save išlaikytų, dirba padavėju ir, aišku, pykstasi su mergina, nes neskiria jai laiko ir, aišku, jo namai netvarkingi ir, aišku, visus pamiršta ir dėl to susipyksta su geriausiu draugu ir, aišku, patiria kūrybines kančias, kurias, aišku, įveikia netikėtas, tarsi Dievo siųstas ĮKVĖPIMAS ir, aišku, paskutinę minutę jam pavyksta sukurti kažką tarsi genialaus ir, aišku, savotiškai viskas baigiasi labai gerai.

 

Visą šitą šimtą kartų matytą banalybę, kuri, esu įsitikinęs, vimdo pačius kūrėjus, nors gal jiems ir savotiškai padeda sukurti aplink save mitologiją, gelbėja tik tai, kad filmas pastatytas pagal to paties pavadinimo miuziklą, kurį parašė tas pats Jonathanas Larsonas. Kitaip tariant – filmas (kaip ir miuziklas) sukurtas pagal tikrus įvykius, jei pagrindinis veikėjas tik nebus prisigalvojęs dalykų ir savo autobiografijoje šio to nepagražinęs ir nepamitologizavęs. Maža ką.

 

Bet – jei jums patinka miuziklai ir kaip žmonės dainuoja apie gyvenimą, o praėjus pusantros valandos norite pasiklausyti tokių, taip sakant, labai teisingų žodžių kaip „veiksmai kalba garsiau už žodžius“, „kodėl mes sekame lyderius, kurie nėra lyderiai“, „kodėl reikia katastrofos, kad prasidėtų revoliucija“ etc., tai galite drąsiai žiūrėti šį filmą. Bet galite ir nežiūrėti, nieko neatsitiks.

 

Per karšta, kad atsispirtum. Brazilija
Kūrėja Daniella Fernandes
Vaidina Alyson Leigh Rosenfeld, Alana Barrett-Adkins, Moziah, Asha Etchison, Emily Eden, Haley Clair, Bruna Louise

2021, Brazilija, TV serialas

 

Taip, aš mačiau pirmus du „Too Hot to Handle“ sezonus ir man buvo negana, todėl įsijungiau ir brazilišką versiją. Jums gali pasirodyti, kad turiu begales laiko, bet ne – visai neturiu, bet net neturėdamas laiko į savo dienotvarkę įspraudžiu šį realybės šou. Jis man toks svarbus.

 

Galima galvoti, kad esu tiesiog ištvirkęs, galbūt ir esu, bet ne dėl ištvirkimo šitą reikalą žiūriu, nes gražių žmonių ekrane nedaug. Merginos – labai operuotos ir tai matosi. Tos papūstos lūpos, žinote, – neįsivaizduoju, kaip su ta plastmase bučiuotis.

 

Kadangi esu intelektualas, išsilavinęs, plataus akiračio žmogus, man reikalingas ir savotiškas akių gylis (sielos veidrodis, che che), nes kad ir kaip žiūrėtum, matosi, kad žmogus yra kvailas ar nėra skaitęs knygos. O tokie žmonės, ant kurių matosi, negražūs.

 

Jau esu plėtojęs idėją, kad tokius dalykus tokio lygio žmonės kaip aš (!) žiūri iš arogancijos, kad pasijaustų aukštesni. Tačiau šio realybės šou kontekste akivaizdu, kad ši arogancija yra ne tik intelektualinė. Išsilavinę žmonės mano, kad ir mylisi jie geriau už kiaunes ir marozus. Garantuoju, kad taip mano. Šią mintį šou sustiprina, nes porelės čia elgiasi, viena vertus, labai laisvai, kita vertus, yra labai susikausčiusios. Labiausiai dėl to, kad visada galvoja, kaip jie atrodo.

 

Mergos taip dažnai taisosi plaukus, o jų sielos veidrodžiai taip dažnai žiūri į veidrodį, kad neapleidžia mintis, jog lovoje, sekso metu, ir jis, ir ji galvoja ne apie vienas kitą, o kaip jie atrodo. Sausas vaizdelis.

 

Tiems, kurie nėra matę, pasakysiu, kad šiame šou susirenka dešimt atseit labai seksualių vyrų ir moterų, kurie, kaip sakoma, „negali gyventi be sekso“, bet šou metu už kiekvieną bučinį, o ką jau sakyti – seksą, jie praranda pinigų. Ir ten jie visi vaidina, kaip jiems tie pinigai svarbūs, nors jie labai maži, nes jie jau visi žino, kad po šou taps influenceriais ir vartysis doleriuose bei kitose valiutose, reklamuodami kremus, muilą ir skudurus.

 

Tiems, kurie planuoja žiūrėti, pasakysiu, kad tai nėra vientisas malonumas. Pavargsti iš esmės nuo to paties – kvailų išsižiojimų nustebus, amžino to paties kartojimo, kad visi jau buvo išduoti ir dėl to duodasi su visais, nes nebemoka prisirišti. Tos istorijos ir dalykai – visada vienodi. Dar, be to, ekrane daug beveik nuogų didelių krūtinių. Nuo to gal pavargsti mažiau. O gal visai nepavargsti.