Nova Lituania

Filmas nukelia į paskutinius XX a. 4-ojo dešimtmečio metus – laikotarpį, kurio neišvengiami pokyčiai valstybėje žinomi filmo žiūrovui. Vilniaus kraštas prarastas, Klaipėda tuoj bus aneksuota, o artėjančios grėsmės nuojauta jau tvyro tarpukario Kauno, kuriame ir vyksta didžioji dalis filmo, ore. Ne vieną užsienio valstybę ir tolimą žemyną aplankęs geografijos profesorius Feliksas Gruodis įsitikinęs – norint išsigelbėti, reikia atsarginės Lietuvos. „Tuštuma traukia pilnumą“, – ne kartą savo paskaitose sutrikusiems studentams jis pakartoja idėją, kuria remiasi nuspėdamas, kas tuoj laukia ir mūsų valstybės.

Epizodiškai filme pasirodantis valstybės prezidentas (Valentinas Masalskis) glumina universaliu (ir šiandien puikiai atpažįstamu) populizmu. Gal dėl trumparegiškumo, o gal būtent todėl, kad puikiai suvokia esamą situaciją ir savo bejėgiškumą, jis koncentruojasi ne į problemų sprendimą, bet į jų maskavimą – tvarkomi statinių fasadai turi nešti žinią, kad šiai valstybei nieko blogo nutikti negali, o piliečių džiaugsmo dėl atgauto Vilniaus nevalia drumsti informacija apie sovietų armijos įsileidimą. Būtent prezidento politinis neįgalumas nulemia tai, kad Gruodis suartėja su savęs vertu sąjungininku – dėl grėsmingos geopolitinės situacijos rimtai sunerimusiu buvusiu premjeru ir bankininku Jonu Servumi (Vytautas Martinaitis). Sąmokslininkų duetas netrunka įgyti tragikomišką atspalvį – rengdami slaptus susitikimus vyrai kuria atsarginės Lietuvos ir politinio perversmo planus taip entuziastingai, tarsi netrukus jie tikrai galėtų būti įgyvendinti.

Neperkeldamas į ekraną tikrų istorijos veikėjų, filmo ašimi pasirinkdamas atsarginės Lietuvos istoriją – šiek tiek tikrą ir šiek tiek išgalvotą, – istorinį pasakojimą Kaupinis palenkia į savo pusę, netampa iš anksto žinomų faktų, visuotinai priimtų nuostatų įkaitu. Jis pasitiki savo žiūrovu – filme nerasime vadovėlinių paaiškinimų apie Lietuvą ir jos situaciją (istorinių filmų kūrėjai mėgsta įterpti juos filmo pradžioje teksto pavidalu). Nerasime ir takoskyros tarp juoda ir balta ar gera ir bloga – kai vienoje filmo scenoje racionalusis Servus ima skaičiuoti, kiek metų užtruks visos Lietuvos perkraustymas, paaiškėja, kad ekscentriškasis geografas to visai neplanuoja. Gruodžio sustrateguota atsarginė Lietuva – tai ne senoji valstybė, o nauja jos versija su mokytojais, gydytojais ir inžinieriais – tais, kurie turi aiškią funkciją kuriant naująjį „aukso amžių“. Taip „Nova Lituania“ primena, kad istorija – ne vien aiškios priežasčių ir pasekmių schemos, o jos dalyviai – ne sutartiniai ženklai, bet įvairių charakterių žmonės.

Nors nespalvotas koloritas, pasak autorių, pasirinktas ir taupumo sumetimais, jis padeda kurti filmo veikėjų psichologinius portretus. Neretai veikėjai skendi šešėliuose, o vienoje finalinių scenų – naktį prieš planuojamą perversmą – juos, atrodo, galutinai praryja tamsa. Minimalistinė kadro estetika ir operatoriaus Simono Glinskio žvilgsnis kuria erdvėje įkalintų filmo veikėjų įspūdį. Šviesesnė gal tik alegoriška Gruodžio ir Servaus kelionė į pajūrį – bet net ir ten, automobiliui sukant ratus likusiame laisvame pakrantės ruože, greit pasidarys aišku, kad pabėgimo jau nėra.

Nepaisant istorinę vaizduotę žadinančios režisieriaus polemikos su žiūrovu – „Nova Lituania“ ne tik autorinis istorinės rekonstrukcijos žaidimas. Kartu tai universalus pasakojimas apie žmogų, kuris nesijaučia laimingas ten, kur yra. Feliksas Gruodis labiausiai bijo tuštumos ir laiko ją pagrindiniu priešu (tiek savo, tiek valstybės). Todėl jis nepailsdamas vaikosi idealo – tikėjimo, kad kažkur toli, alternatyvioje tikrovėje, visiems bus geriau. Net puikiai suvokdamas, kad įsivaizduojamas geresnis gyvenimas ten, kur jo paties kol kas nėra, – tik utopija.

Matyt, čia ir išryškėja vienas iš Gruodžio vidinių konfliktų – kurdamas, atrodytų, net labai pragmatiškus planus (juk į atsarginę Lietuvą bus perkelti tik tie, kurie jai naudingi), kartu jis naiviai siekia idealo. Šis motyvas atskleidžiamas per Gruodžio šeimos liniją. Panašu, kad tai režisieriui ne mažiau svarbu nei „didžioji istorija“, kurios fone vyksta atsarginės Lietuvos steigimo planai. Gruodžiui nuolat būnant išvykus, o jo žmonai (Rasa Samuolytė) nepavykstant pastoti, tarp poros vis didėjančią tuštumą ima pildyti pašaliniai žmonės – jų buto Kaune erdvę po truputį užima giminaičio duktė, kurią pora apsiėmė globoti siekdami išleisti į mokslus, Gruodžiu nepatenkinta anyta ir net šios į namus atvestas vairuotojas, kadaise jau merginęs Gruodžio žmoną. Gruodis, taip atkakliai piešiantis idealios atsarginės Lietuvos viziją, nebesugeba kontroliuoti net to, kas vyksta jo paties namuose. Ir nors poros konfliktai neatrodo reikšmingi, vis mažėjant erdvei įtampa namuose ima augti. Gruodžio šeima – tai tarsi mažas valstybės prototipas, neišvengiamai byrantis lygiai taip pat, kaip byra ir valstybė. Atsarginė Lietuva tuštumos neužpildytų, artėjant filmo finalui, tai tampa akivaizdu net ir pačiam Gruodžiui.

Visuomenei „Nova Lituania“ fabula pristatoma kaip „istorija, kuri galėjo būti“. Klausimai apie tai, kas būtų, jeigu būtų, visada masino žmogaus vaizduotę. Mintis apie kažkur prie Afrikos krantų įkurtą atsarginę Lietuvą, žinoma, atrodo ir komiška, ir absurdiška. Kita vertus, – absurdiška lygiai taip pat, kaip ir mintis, kad kažkur kabinete už uždarų durų keli vyrai galėtų imti ir per pusę padalinti Europą. Vis dėlto viena šių istorijų tikrai buvo.