Viskas iš tikrųjų labai arti

Pokalbis su režisieriumi Vytautu Puidoku

Po pasaulinės premjeros Tarptautiniame Kamdeno dokumentinių filmų festivalyje (JAV) bei nacionalinės premjeros „Nepatogaus kino“ festivalyje, šią žiemą šalies kino sales pagaliau pasiekė dokumentinė juosta „El Padre Medico“. Jos dėmesio centre – Pietų Amerikoje dirbusio lietuvio gydytojo, kunigo, misionieriaus Aleksandro Ferdinando Bendoraičio (1919–1998) gyvenimo istorija, kurioje keistai persipina šlovė, geri darbai ir tamsios paslaptys. A. F. Bendoraičio likimo mįslės nuvedė filmavimo grupę į Brazilijos džiungles, Boliviją, Prancūziją, Vokietiją. „El Padre Medico“ – debiutinis ilgametražis Vytauto Puidoko filmas.

Pasiūlius pasikalbėti apie „El Padre Medico“ žurnalui „Kinas“ pajuokavote, kad pagaliau gal kalbėsime apie kiną, nes dauguma kitų interviu sukosi „aplink filmą“.

Visi nori savo filmą, juo labiau autorinį, pristatyti kuo didesnei auditorijai. Suka galvas, kaip atvesti į filmą žiūrovą, kuris kitaip gal nesusidomėtų, nesužinotų. Dabar dokumentikos projektuose atsiradęs terminas „impact producing“ reiškia, kad svarbiau ne pats kinas, o filme liečiamos socialinės problemos. Tačiau kai kalbi apie filmą, supranti, kad gal lengviau kalbėti apie tai, kas tarsi ir neliečia paties filmo, jo šerdies. Juk viską į jį sudėjai, todėl kartais paprasčiau šnekėti šalutinėmis temomis.

Kaip jūs atsidūrėte kine?

Ėjau į kiną labai iš toli ir dar tebeinu. Man ir dabar atrodo, kad tai, ką darau, yra tarsi pažintis, savęs ieškojimas. Sprendžiu iš to, kad pačiam patinka visai kitokie filmai nei manieji. Tai labai geras indikatorius. Po medijų ir kino studijų Anglijoje truputį dirbau LRT, išvažiavau filmuoti ekspediciją „Misija Sibiras“, kur pats ir filmavau, ir montavau. Tai buvo labai gera mokykla. Sakyčiau, net toks lūžio taškas, kai supratau, kad tikrai domina kinas, ypač dokumentika. Ji leidžia įsijausti į gyvenimą, į kitų gyvenimus, į kitą kultūrą.

Ar nepavojinga pasinerti į kitų gyvenimus? Čia toks amžinas dokumentinio kino kūrėjo klausimas.

Tas klausimas man dar gana tolimas. Gal dar nepavyksta įeiti taip giliai, kaip norėčiau. Bet dažnai to ir nereikia. Kai montavome „El Padre Medico“, supratau, kad verčiau į kai kurias „teritorijas“ ir neiti. Taip geriau darbui. Motyvuoja toks idealistinis požiūris, jog žmonės, kad ir kokie skirtingi būtų, kaip nors gali susikalbėti. Dokumentinis kinas man yra to patvirtinimas. Ir kartais su visiškai nepažįstamais žmonėmis išgyveni itin intymias akimirkas. Tai suteikia vilties ir pasitikėjimo pasauliu ir žmonėmis. Tai labai svarbu ir didžiulė motyvacija. Tačiau įsikišimo į kito gyvenimą klausimas dabar labai aštrus, nes atsirado galimybių fiksuoti kieno nors gyvenimą kad ir 500 valandų. Stebimoji dokumentika įgavo visiškai kitą pagreitį. Bet čia aš visą laiką prisimenu Wernerį Herzogą, kuris man buvo itin svarbus susipažįstant su dokumentiniu kinu. Jis labai gerai pasakė: „Kai pas mane ateina žmonės, prifilmavę kelis šimtus valandų medžiagos, aš susiimu už galvos ir sakau – kaip blogai!“ Jo filosofija tokia – turi į kažką ateiti, sučiupti filmą kuo greičiau ir bėgti su juo, kad per daug tavęs neįtrauktų. Man tas pamokymas labai vertingas.

Ar jis pravertė filmuojant „El Padre Medico“?

Būtent taip mes ir padarėme. Nuvažiavome ten, pafilmavome šešias savaites ir išvažiavome. Naiviai vis norėjau ten grįžti ir dar kažką padaryti, bet žinojau, kad nebegrįšime, ir tai leido atsiriboti. Kai pabaigiau filmą, supratau, kad tiek laiko ten ir reikėjo, tiek ir užteko. Antra vertus – filmo montavimas mus vis tiek įtraukė, ir labai ilgam, bet čia kita kalba.

Kaip rinkotės savo kelionės po Bendoraičio istoriją bendrakeleivius? Į jauną, iš esmės debiutantų komandą pateko ir patyręs operatorius Rimvydas Leipus.

Filmo komanda buvo formuojama taip, kad vienas kitą galėtų papildyti. Rimvydas gal savo patirtimi. Labai džiaugiuosi, kad buvo ir jis. Kaip uola, palaikanti mūsų entuziazmą ir didelius planus. Jam nereikia pasibandyti septynių kameros rakursų, kad žinotų, kuris geriausias. Tai labai padėjo kuriant filmą. Ten būdami supratome, kad neprieisime prie tų žmonių labai arti ir intymiai. Rimvydas tiksliai nustatė, kiek galima priartėti. Filme tas atstumas išsaugotas ir jis labai teisingas. Neteigiantis daugiau, nei mes galime. Pradėjęs dirbti su Rimvydu, dar gerai nežinojau, kaip jis mato. Dabar, ypač po montažo, ir naktį pažadintas galėčiau sudėlioti Rimvydo kompoziciją. Susipažįsti vienas su kitu dirbdamas. Savo filmų bendrakeleivius renkuosi pagal tai, ką ketinu daryti. Norėčiau labiau išgryninti savo balsą. Mažiau taikytis prie temų, labiau išreikšti savo požiūrį. Galbūt rasti žmogų, su kuriuo galėtume filmuoti visus filmus. Bet kol kas renkuosi, ko reikia konkrečiam darbui. Gal taip ir bus.

Požiūris į filmo herojų Bendoraitį keitėsi visą ilgą filmo gamybos procesą. Nuo neįtikėtinos lietuvio svetur sėkmės ir šlovės istorijos iki herojaus dekonstravimo. Kaip pavyko nepamesti pagrindinės filmo temos?

Nežinau, ar pavyko. Ypač montuojant. Aš tą procesą vadinu „virškinimu“. Iš esmės filmas yra tai, kaip toli nueini nuo pirminės idėjos iki filmo premjeros ekrane. Kaip toli nueini, iš to ir padarai filmą. Todėl tas procesas yra būtinas, kad kažkas pasikeistų, įvyktų, tau pačiam būtų įdomu, iš kur ėjai ir kur atėjai. Tai ir yra filmas. Iš tikrųjų. Manau, tai atsispindi ir filmo struktūroje. Man ji gana asmeniška. Pradžioje – kaip aš jį suradau, paskui – ką apie jį sužinojome, o gale įvyksta ir tam tikras susitaikymas.

Kaip apskritai jūsų akiratyje atsirado Bendoraičio asmenybė?

Geras klausimas (juokiasi). Po kelionės į Sibirą vėl grįžau į LRT ir kažkaip suvokiau, kad viskas taip ir bus visą gyvenimą, jei nieko nekeisiu. Ir išvažiavau keliauti į Pietų Ameriką, nes norėjosi kažko daugiau, norėjosi nutraukti, ką iki tol dariau. Labai kukliai, su hamaku ant peties keliaudamas po Braziliją, paprašiau žmonių vandens. Man davė ir paklausė, iš kur esu. Sužinoję, kad lietuvis, sako, ir mes čia turėjome žymų lietuvį. Tada pradėjau domėtis ta istorija ir iškart supratau, kad tai mano filmo herojus. Būtent tai, ko ieškojau keliaudamas. O dabar man labai norisi ką nors padaryti čia.

Tad ir filmuojate naują filmą Lietuvos ir Rusijos pasienyje...

Tas pasienis arčiau, bet kartais atrodo, kad Amazonijoje susišnekėti buvo lengviau. Filmo tema kartais tampa jo iššūkiu. Juo labiau kuriant filmą apie sienas, tada ir svarbiausia, kaip tas sienas įveikti. Tie pasienio personažai labai gerai pažįstami, su tokiais aš augau. Vienas iš jų primena mano dėdę, kitas – senelį. Jie man artimi, bet rasti su jais bendrą kalbą kartais gerokai sunkiau nei su indėnais. Iš tikrųjų labai išgyvenau, nes čia tas mano idealistinis tikėjimas, kad galima susikalbėti su žmonėmis, buvo „priremtas prie sienos“.

Galite plačiau papasakoti apie dabar kuriamą filmą?

Darbinis jo pavadinimas – „Ribos“. Tai belgų prodiuserio kuriamas dokumentinis serialas, toks nedažnas reiškinys Europos kine, apie skirtingas Europos sienas. Mano dalis pasakos apie Lietuvos pasienį su Kaliningrado sritimi. Man rodos, tai aštriai jaučiantis laiką projektas apie žmonių santykių, politikos kraštutinumus. Neskubėjau į jį pasinerti. Galvojau, nuvažiuosiu, pasižiūrėsiu, kaip tas pasienis atrodo, ar yra apie ką daryti. Gal kokią savaitę pavažinėjau ir tikrai supratau, kad yra apie ką. Žmonės gyvena šalia, bet beveik be jokio kontakto. Sutinki žmonių, kurie gyvena prie pat tvoros, bet dvylika metų nebuvo jos peržengę. Ir visi tie įsivaizdavimai apie vienas kitą... Mane tai labai paveikė.

Gal mes visi gyvename „už tvoros“, neperžengiame savo stereotipų, įsivaizdavimų apie „kitą“ – kaimyną už sienos ar tvoros.

Kine labiausiai ieškai universalumo. Labai skauda dėl to mūsų ribotumo, suvokiant kaimynus, kitus, kitokius. Nors gal tai tik vienas tos istorijos aspektas. Gal tik pakrantės paukščių žiedavimo stotys Lietuvoje ir Rusijoje yra toks mėginimas bendradarbiauti. Paukščiai skraido laisvai. Žmonės tuos paukščius žieduoja, bando priskirti jiems tapatybes, bet patys žmonės visai niekur neskrenda. Yra daug sluoksnių. Aš labai emociškai renkuosi istorijas. Tačiau jos turi turėti daug parametrų, atkreipi dėmesį ir į kontekstą, norisi, kad būtų ir poetinis lygmuo. Šita istorija, atrodo, turi viską.

Tikiuosi, ekranuose ji bus aktuali, kaip ir „El Padre Medico“. Penkerius metus kurtas filmas apie herojų ar antiherojų pasirodė kaip tik paminklų vartymo laikais, kai nesutariama, kas yra didvyris, o kas nusikaltėlis. Jūsų filmo požiūris, kad kiekvienas, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, galime pasielgti ir gerai, ir blogai, man atrodo labai žmogiškas, brandus ir jautrus.

Manau, gerai, jei filmą veikia laiko nuotaikos, atmosfera. Aš nuo seno domiuosi istorija, kontekstais, man įdomu kokią nors istoriją matyti kaip didesnės dėlionės dalį. Kai kūrėme „El Padre Medico“, pajutome, kad kontekstas sutampa su filmu. Supratau, kad filmą būtų gerai išleisti dabar. Tačiau jei nuoširdžiai vertini visą filmo atsiradimo procesą, tai tokių bangų vaikytis negalima. Jei nuoširdžiai dirbi, filmas visada susiras savo kontekstą. Aktualumą sukuria nuoširdumas.

Kiek Bendoraičio istorijoje atradote savęs?

Ta istorija ir joje liečiamos temos daug didesnės. Kai bandžiau ją apčiuopti, nežinojau, kur viskas nuves. Asmeniškai mane gal labiausiai paveikė, kad kai aš ten keliavau, buvau irgi šiek tiek bendoraitis. Gyvenau sau, niekas nežinojo nei kas aš, nei ką darau. Taip bekeliaudamas supranti, kad tavo tapatybė nyksta, kad tavęs, kaip apie save galvoji, gal ir nėra. Tada tu renkiesi ir iš esmės gali susikurti naują tapatybę.

Tapatybės suvokimas, pasirinkimas – irgi aktuali šiandien tema.

Galiausiai supratau, kad visai nenoriu gyventi tokio gyvenimo. O filmuodamas, montuodamas supratau ir kodėl nenoriu. Viskas labai paprasta – aš ieškojau labai toli, o viskas iš tikrųjų čia pat, arti. Montuodamas gali padaryti daug versijų, bet galų gale yra tik viena. Tas faktas, kad filmas baigiasi čia, Lietuvoje, su jam artimiausiu žmogumi, su stipriausia, tikriausia emocija, buvo ir man atsakymas darant kai kuriuos iš tiesų svarbius gyvenimo pasirinkimus.

 

Kalbėjosi NerInga KažukauskaItė