Kinas, istorija, ideologija
Apskrito stalo diskusija
Apskrito stalo diskusija
Santa Lingevičiūtė: Šiuolaikinio Lietuvos istorinio kino banga prasidėjo su Donato Ulvydo filmu „Tadas Blinda. Pradžia“ (2011). Kokį nenaujai naują herojų pasiūlė Ulvydas ir kuo jis skiriasi nuo 1972-ųjų Balio Bratkausko „Tado Blindos“. Kokie nauji konfliktai išryškėjo šiame filme?
Živilė Pipinytė: Tai, ko nebuvo sovietiniam kine – antirusiškos gaidos. Tai buvo vienintelis naujas dalykas, o kiti išliko tie patys: kova su liaudies priešais – turtuoliais, dvarininkais. Žodžiu, schema nepakito, tik atsirado naujas labai gražios kaip saldainių dėžutė Lietuvos motyvas. Su kloniais, miškais ir kryžių kalneliais.
Natalija Arlauskaitė: Ar iš tikrųjų istorinis kinas prasidėjo su „Tadu Blinda. Pradžia“, juk į tokią pradžią galėtų pretenduoti ir Jono Vaitkaus „Vienui vieni“ (2004)? Man atrodo, kad tai gerokai reikšmingesnė pradžia, nes tai kartu ir naujojo istorinio pasakojimo kanono paieškos, o „Tadas Blinda. Pradžia“ jo nekuria ir nekvestionuoja. Filme „Vienui vieni“ išryškėjo tema, beveik neturėjusi vaidybinio kino pavidalo, be to, pasirinkta tokia forma, kur sutapatinamas aktorių vyriškasis panteonas su nacionalinės mitologijos panteonu. Tai labai svarbus atspirties taškas galvojant, kaip užginčijama nacionalinė mitologija, kaip ji interpretuojama ir kokiomis priemonėmis palaikoma. Svarbu ir tai, kad kalbėdami apie istorinį kiną pagal nutylėjimą apsiribojame vaidybiniu. Juk kinas nėra vien tik vaidybinis ir meinstryminis. O kas tuo pat metu vyksta dokumentiniame kine arba hibridinėse formose, videomene? Ką ir kalbėti apie šiuolaikinę dailę ir teatrą, literatūrą, kur eksperimentai ryžtingesni, o pasirenkami būdai gerokai įmantresni.
S. L.: Bet būtent vaidybinis kinas ir formuoja bendrą opiniją. Gal verta apie tai kalbėti?
Violeta Davoliūtė: Pritarčiau, kad atspirties tašku reikėtų laikyti „Vienui vieni“, mat kalbame apie pokario istoriją – esminį istorinį momentą, kuris vis intensyviau rutuliojamas tiek vaidybiniame, tiek dokumentiniame kine. Iš tiesų nežinau viso „Vienui vieni“ kūrimo konteksto, tačiau man įdomu, kiek jame yra tam tikro dialogo su Vytauto Žalakevičiaus juosta „Niekas nenorėjo mirti“ (1966). Juk šis SSRS sukurtas kūrinys peržengė Lietuvos konteksto ribas. Gal „Vienui vieni“ buvo bandymas pradėti tam tikrą dialogą, perpasakojant tuos pačius įvykius iš visiškai kitos perspektyvos? Nesiimčiau komentuoti, ar tai naujas kanonas, ar atsiranda naujos estetinės priemonės, bet tai tikrai naujas istorinis pasakojimas.
Ž. P.: Man šis filmas atrodo kaip visiška kalkė tų filmų, kurie buvo kuriami apie „banditus“ Sovietų Lietuvoje. Tiktai sukeistos spalvos. Iš esmės niekas nepasikeitė, schema ta pati: vieni geri, kiti blogi. Tiktai blogųjų vietą užima gerieji, tad nieko naujo jame nematau. Tas pats sovietinio revoliucinio kino šablonas, atsiradęs Stalino laikais, kuris iš esmės buvo pritaikytas visoms sovietinėms respublikoms. Iš dalies tai buvo hagiografiniai filmai apie įvairius didvyrius. Ir kadangi tą istoriją iš pradžių ketino kurti ne Jonas Vaitkus, o Almantas Grikevičius, nemanau, kad galvota apie polemiką su Žalakevičiumi. Tiesiog tai buvo apverstas variantas, nes tuo metu, kai pasirodė šis filmas, iš esmės jau buvo pradėtas kurti partizano didvyrio naratyvas.
Linas Vildžiūnas: „Vienui vieni“ dar nereiškė kokios nors tendencijos, nebuvo dominuojančio srauto dalis. Tai tiesiog atskiras filmas. Vis labiau stiprėjanti tendencija jaučiama pastaraisiais metais. Ir tai ne istorinis, o, sakyčiau, propagandinis konjunktūrinis kinas, mano supratimu, labai neigiamas reiškinys. Šiuose filmuose nebandoma gilintis į istoriją ir ją suvokti. Tai tiesiog vienpusiškas, ideologizuotas ir kartu konjunktūrinis požiūris į temą kaip verslo objektą. Ir tai glaudžiai susiję dalykai, nes šių filmų kūrėjai nei patys bando ką nors išsiaiškinti, nei siunčia pranešimą žiūrovams, tiesiog tiražuoja schematišką propagandinį plakatą.
S. L.: Tad kaip manote, kokios priežastys lemia itin tendencingą ir dažniausiai tiesmukai konjunktūrišką šiuolaikinį istorinį Lietuvos kiną?
L. V.: Mano supratimu, tai politinis istorijos naratyvas, itin palankus klestėti konjunktūrai. Kitaip sakant, herojine patriotine tema visada galima spekuliuoti „pramušant“ sau finansavimą. Meninė projekto kokybė nebetenka prasmės. Konjunktūros strategija atvedė į ekranus jau „Tadą Blindą. Pradžią“. Tiesa, tai dar nebuvo ideologinė konjunktūra, tiesiog prodiuseris Žilvinas Naujokas tyrinėjo galimus finansavimo kelius, ir vienas iš pačių paprasčiausių buvo padaryti seno populiaraus filmo apie „svieto lygintoją“ repliką. O pastaraisiais metais vis labiau stiprėjantis istorijos ideologizavimas, aukos sindromo skatinimas ir didvyriškumo mitų kūrimas tiesiog pats kviečiasi konjunktūrą. Taip atsiranda serijiniu būdu gaminami filmai apie Sibirą, partizanus, Kalantą, ką tiktai nori. Apie šių filmų autentiškumą ar meninę vertę nėra ką ir kalbėti. Visais atžvilgiais jie artėja prie sovietinės propagandos standartų (žinoma, apverstų), prie vadinamųjų karinių patriotinių filmų.
V. D.: Bet tai vyksta ne tik kino srityje.
Ž. P.: Taip, bet įdomu kodėl? Kita vertus, reikia kalbėti ir apie finansavimo galimybes – kinui skiriami labai menki pinigai ir kažko ypatingo nepadarysi. Pavyzdžiui, žiūrint plakatinius dokumentinius filmus, kad ir apie Vanagą, galvoji: kokia tai puiki tema. Juk būtų galima paimti kad ir paskutines Vanago laisvės dienas, jo šeimos slapstymąsi, sekimą. Kokia dramatiška situacija, kokius galima sukurti personažus. Kiek įvairiausių niuansų, kurie galėtų tapti labai įtaigiu, įtemptu filmu. Bet niekam tai neįdomu; ne žmogus, ne jo drama istorijoje, ne išgyvenimas, net ne pats laikas rūpi – kur kas svarbiau sukurti hagiografinį bažnytinį paveikslėlį.
S. L.: Kodėl svarbu konstruoti tokį mitą?
L. V.: Mitas svarbus ideologijai, o ji visada remiasi selektyviu požiūriu į istoriją, jos supaprastinimu. Ir ideologija vis dėlto daro didelį poveikį visuomenei. Pažiūrėkime, kokia buvo reakcija į Šarūno Barto filmą „Sutemose“. Iš oficialių kariuomenės atstovų, įvairiausių pasisakymų internete pasipylė priekaištai, kad tai yra istorijos iškraipymas, mat partizanai vaizduojami apšepę (tarsi jie vaikščiojo po miškus išblizgintais batais ir išlygintomis uniformomis), kad nenušauna nė vieno enkavėdisto, kas yra baisi istorinė netiesa. Bet juk karas su galinga okupacine sistema visą laiką vyko partizanų nenaudai. Pagaliau daromas apibendrinama, kad Barto filmas tiesiog pasitarnaus Kremliaus propagandai. Nejaugi ideologijos klišės sugebėjo taip išplauti protus, kad režisierius pastangos parodyti tragišką 1948 metų Lietuvos paveikslą būtų suvokiamos būtent taip? Gal filme ir ne viskas pavyko, tačiau tai sąžiningas bandymas atskleisti istorijos sudėtingumą. Tuo „Sutemose“, kaip ir Raimondo Banionio „Purpurinis rūkas“, ir skiriasi nuo konjunktūrinio kino srauto.
S. L.: Žinau, kad Natalija gana skeptiškai vertina filmą.
N. A.: Taip. Jei kalbame apie kokias nors nacionalines mitologijas, tai Bartas tiesiai į jas ir pataiko, pakankamai patogiai jose įsitaiso ir jokio jų išjudinimo filme nėra, tik šiek tiek pasikeičia tonas: iš heroizavimo – į tylią kankinystę, pereinančią į nirvaną pušų fone. Manau, kad įkaitusios reakcijos į filmą kilo tik nedideliam publikos segmentui. Daliai auditorijos ir institucijų mitas atrodo labai reikalingas, tad jo gynyba kartais būna arši. Manyčiau, kad ta perdėta reakcija iš esmės nieko nepasako apie filmo dorybes arba jo reflektyvesnį santykį su istorija.
V. D.: Jei jau kalbame apie istorijos, kino ir ideologijos santykį, tai manau, kad šiuo metu istorinis kinas labai stipriai naudojamas edukacijai: žiūrimas ir suvokiamas kaip istorijos pamokos. Ypač tai būdinga moksleiviams, studentams ir kitiems jauniems žmonėms. Dabar jaunimas mokosi istorijos iš socialinių tinklų, iš to paties kino, nes taip lengviau pasiekiama jų sąmonė. Tai puikiai žinoma, todėl kiną patogu naudoti kaip tam tikro pasakojimo sklaidos priemonę. Štai Antrasis pasaulinis karas šiuo metu yra politinių diskusijų tema, ir vis aštrėjanti. Aišku, buvusios sovietinės valstybės dalyvauja toje diskusijoje, ir šis politinis fonas, apie kurį jūs kalbate, labai smarkiai lemia istorinio kino veikimą. Tai įsitraukimas į tam tikrą politinį dialogą ir bandymas įtraukti visuomenę, formuoti tam tikrą kolektyvinę atmintį, interpretaciją grėsmės akivaizdoje. Tai matoma kaip tam tikro ontologinio saugumo pagrindas.
Ž. P.: Bet tokie filmai apie partizanus kartu kuria ir valstybės steigiamąjį mitą. Matau labai daug analogijų su lenkų kinu. Paskutiniu metu Lenkijoje labai daug filmų apie Armijos Krajovos partizanus, kurie po karo kovojo maždaug iki 6-ojo dešimtmečio pradžios. Kodėl lenkai pasirinko šią temą kaip naujos valstybės steigiamąjį mitą? Todėl, kad Jarosławas Kaczyńskis negali pakęsti Lecho Wałęsos, tad akivaizdu, kad naujos valstybės kuriamasis mitas negali būti siejamas su „Solidarumu“. Įžvelgiu analogijų: kažkodėl niekas nenori atkurtos Lietuvos valstybės steigiamąjį mitą sieti su Sąjūdžiu, nes visa dar per daug arti, per daug priešiškumo.
V. D.: Tai yra pacifistinis komponentas.
Ž. P.: Taip. Todėl pasirinktas jau Žalakevičiaus įtvirtintas pasakojimas, mitas. Tai tarsi sovietmečiu kurto populiariojo kino tęsinys, juk jame irgi buvo ryškus steigimo (tuokart Tarybų Lietuvos) mitas. Veikia tos pačios schemos, tad žiūrint dabartinius lietuviškus neva istorinius filmus man susidaro amžinojo sugrįžimo įspūdis.
V. D.: Tiesiog valstybės kūrimo tąsa.
L. V.: Man labai svarbus pasirodė Jūsų, Violeta, iškeltas edukacinis momentas. Pritariu, kad ideologijai tai svarbu, bet jei šie filmai iš tikrųjų turi pasitarnauti mūsų visuomenės ugdymui, jie ją smukdo. Taip, tai ideologinis kinas, kaip ideologinis buvo ir sovietinis lietuvių kinas, bet yra didelis skirtumas: tuomet visi režisieriai pretendavo kurti kino meną. Ir Marijonas Giedrys „Vyrų vasaroje“ (1970), ir Algimantas Kundelis „Sužeistoje tyloje“ (1979). Dabartinės konjunktūros režisieriams į tai nusispjaut – reikia kuo paprasčiau, kuo schematiškiau perduoti lėkštą ideologinį pranešimą. Oficiali istorinė atmintis Lietuvoje nebeturi realaus turinio, liko tik tuščias kevalas, tik istorijos mitai. O tai labai patogus drumstas vanduo įvairaus plauko konformistams ir grafomanams. Iš esmės ši gynybinė ideologinė tendencija mūsų visuomenei labai žalinga, silpnina ją iš vidaus.
V. D.: Taip, čia svarbi ir Ukrainos situacija, siekis tokiame kontekste sukurti stipresnį pilietinio pasipriešinimo jausmą, tam tikrą gynybinę platformą. O įkvėpimo ieškoma būtent antisovietiniame partizaniniame judėjime, tam gynybiniam pasakojimui pasitelkiant vizualines kino formas. Tai gynybinė pozicija, suprantant ją kaip tam tikrą karo arba rengimosi jam situaciją. Manoma, kad tai padeda stiprinti pilietinę savimonę.
N. A.: Man atrodo, kad labai svarbus dalykas – efektas, gaunamas iš tokių mobilizacinių veiksmų, o jų – daugybė. Nuolat jaučiamas auditorijos dirginimas skirtingais kanalais. Taip formuojama nuolatinės parengties būsena. Pavyzdžiui, netgi tokiais netyčiniais atvejais kaip Audriaus Juzėno „Ekskursantės“ (2015) finalas. Prisiminkime, pagrindinė veikėja sėdėdama ant tvoros ir matydama artėjantį NKVD sunkvežimį sako, kad dabar jie gali bet kada atvažiuoti, nes ji jau žino, kaip sugrįžti atgal. Štai čia matome amžiną sugrįžimą kita prasme: jeigu ši mergaitė bent kiek susijusi su kolektyviniu lietuviškuoju subjektu, tai ji ir parodoma amžinos parengties būsenos, kuri niekada nesibaigia. Tokia būsena laikoma garbinga, kaip pozicija, turinti paklausą, galinti būti reprodukuojama, o tai ir yra mobilizacinio mechanizmo apraiška.
V. D.: Iš tikrųjų, nuolat skatinama gynybinė parengtis, kai pasakojimuose yra visiškas aiškumas: tik teigiami ir tik neigiami herojai ar istoriniai personažai, turi gana stiprų poveikį. Buvau labai nustebusi, kai kilo „Ekskursantės“ išprovokuotos audringos diskusijos, vos ne virtualios muštynės, mat filme yra enkavėdistas rusas, kuris padaro kažką gero. Skaičiau su nuostaba: juk žmogus negali būti vien tik blogas visose situacijose. Bet po to buvo atsakas kitame filme, Mariaus Markevičiaus „Tarp pilkų debesų“ (2018), kur yra geras enkavėdistas, bet jis jau ukrainietis. Žodžiu, visiškai infantilios klišės.
Ž. P.: Bet ar ne kinas jas ir skiepija?
V. D.: Ne tik kinas, tai daug platesnis edukacinės platformos dalykas.
L. V.: Kodėl laisvas LR pilietis turėtų gyventi nuolatinėje karinėje parengtyje?
Ž. P.: Mano nuomone, šiuolaikiniuose lietuvių istoriniuose filmuose istorija yra tiktai motyvas. Iš esmės tuose filmuose niekas į istoriją gilintis neketina.
V. D.: O gal nesugeba? Juk tai tos pačios edukacijos pasekmė?
Ž. P.: Prieš kokius dešimt metų mačiau vieną rumunų filmą apie partizanus. Nepamenu pavadinimo, tačiau jis mane labai nustebino, nes tada niekas dar nekūrė filmų apie partizanus, tuo labiau Rumunijoje. Jame yra epizodas, kai partizanai eina pamiške ir sutinka vaikus. Šie sako: kai užaugsim, mes ateisim pas jus. O partizanai atsako: nereikia, jūs geriau baikit mokyklą, auginkit vaikus. Vadinasi, gali būti ir kitoks požiūris.
V. D.: Tai pacifistinis požiūris. Nežinau, kiek jis šiuo metu populiarus Rumunijoje, bet kaimyninėje Lenkijoje, jei prisimintumėm, buvo kilusi didžiulė diskusija dėl Antrojo pasaulinio karo muziejaus Gdanske. Ją sukėlė muziejaus sumanytojo ir vadovo, puikaus istoriko Paweło Machcewicziaus koncepcija, mėginusi suderinti skirtingus Vakarų ir Vidurio bei Rytų Europos valstybių pasakojimus. Šios skirtybės ypač išryškėjo suirus sovietiniam blokui. Taigi muziejaus koncepcija buvo atkreipti dėmesį į civilių gyventojų patirtis kare, ir vienas iš pasakojimo motyvų buvo būtent pacifistinis. Šis pacifistinis aspektas Kaczyńskio partijos buvo labai aštriai kritikuojamas dėl to, kad taip neva neįvertinamas Lenkijos karinis potencialas, indėlis į Antrojo pasaulinio karo pergalę. Galiausiai ekspozicija pertvarkyta – pavyzdžiui, jos pabaigoje buvęs filmas apie civilių kančias pakeistas animaciniu filmuku apie nacionalinius didvyrius...
N. A.: Noriu atkreipti dėmesį, kad kalbame apie labai specifinį kiną ir specifinę istorinę vaizduotę. Standartinis pasakojamasis kinas nelabai skirtas kažkokiai didesnei refleksijai. Jis skirtas mitų įtvirtinimui, jų stabilizavimui. Ne šitoje vietoje vyksta istorinės vaizduotės pratimai.
Ž. P.: O prisiminkime Andrejaus Tarkovskio „Andrejų Rubliovą“ (1966). Kaip jis tai daro? Jo tikslas irgi yra įtvirtinti tam tikrą mitą ir visiškai atitinka Jūsų paminėtą schemą.
N. A.: Vis vien naratyvinio kino modelis, kuris dominuoja mūsų istoriniuose filmuose, skirtas praeičiai fetišizuoti. Pavyzdžiui, Donatas Ulvydas mėgo pasakoti, kaip filmui „Tadas Blinda. Pradžia“ rinkosi šunis: būtinai turėjo būti kurtai. Atsisakė tik todėl, kad šie užsipuolė vaidinusį vaiką, nors šiaip būtų buvę nuostabu turėti tokių šunų, kurie laikyti dvaruose. Tokiam kinui svarbu kurti tam tikrą praeities kunstkamerą, nesvarbu, ar ji tiksli, ar su klaidomis. Filmui „Emilija iš Laisvės alėjos“ reikėjo tam tikrų suknelių raštų, ir teko girdėti, kaip jie buvo parenkami. Toks kinas rūpinasi telefonų modeliais ir puodukų forma. Tad standartinis naratyvinis kinas tą ir daro: jis fetišizuoja, džiugina istorinėmis detalėmis. Štai Jeanas Baudrillard’as tokį standartinį naratyvinį kiną vadino retroscenarijumi: filmas organizuotas taip, kad imituotų, konservuotų išorinius praeities bruožus.
Ž. P.: Taip, bet pas mus niekas nejaučia poreikio kurti gryną retro kiną.
L. V.: Partizaninio karo laikotarpis, žinoma, traukiasi iš gyvos atminties, bet 1972 metus mes dar pajėgūs atsiminti. O „Emilija iš Laisvės alėjos“, kurioje gal ir ieškota autentiškų detalių, su ta gyvąja atmintim prasilenkia iš esmės. Pavyzdžiui, vaizduojant vidinius Kauno dramos teatro santykius. Arba vos ne pogrindžio kovas, keliant trispalvę iš teatro balkono etc. Vyresnieji tikrai gali tai įvardyti kaip istorinį blefą, skirtą kur kas jaunesnės kartos akių dūmimui.
Ž. P.: Mane labiausiai prajuokino filmo pabaiga, kai filmo veikėjas režisierius neva tremiamas į Novosibirską, o juk Novosibirskas buvo vienas didžiausių disidentinės ir laisvesnės minties centrų, jo teatras buvo puikus. Ten kai kas buvo leidžiama daugiau nei Maskvoj.
S. L.: Juk Wojciecho Smarzowskio „Volynė“ (2016) – irgi komerciškai orientuotas filmas, tačiau kokią reakciją jis sukėlė ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje. Tad ar tradicinis naratyvinis kinas tikrai negali kelti klausimų?
L. V.: Ukrainiečiams ši tema nepriimtinai skaudi. Jie, kaip ir mes ar lenkai, turi aukos sindromą.
V. D.: Skausmingos reakcijos ir kompleksai būdingi ne tik Lenkijai, Ukrainai ar Lietuvai. Prisiminkime kad ir Prancūziją – pavyzdžiui, reakcijas į Marcelio Ophülso kūrinius. Kalbant apie Antrojo pasaulinio karo atmintį, ilgą laiką buvo įvairių atminties ir patirčių salų, kurios ne tik nereprezentuotos, bet ir neaptartos. Apskritai perinterpretuojant istorinius įvykius kinas vaidino didžiulį vaidmenį. Dažnai kino kūrinys pirmasis atveria Pandoros skrynią, ir tik tada istorikai pradeda apie tai viešai diskutuoti.
N. A.: Jei kalbame apie meinstryminį vaidybinį kiną, yra ir artimesnių mūsų kontekstui filmų, kurie žadino diskusijas. Kad ir amerikiečių serialas „Holokaustas“ (1978). Tačiau šis filmas ne tik sukėlė diskusijas apie Holokausto atmintį, pirmiausiai Vokietijoje, bet ir buvo kritikuojamas už Holokausto supaprastinimą ir sukomercinimą. Tai iš dalies tokio kino specifika, jis linkęs viską paprastinti.
Ž. P.: Jūs sakot, kad tie filmai kėlė diskusijas, bet kitas dalykas – Lietuvoje tie filmai diskusijų nekelia.
L. V.: Filmas pats turi provokuoti diskusiją.
Ž. P.: Bet ir intelektualai apie tai nelinkę diskutuoti. Apskritai negirdžiu panašių diskusijų ir gal dėl to lengviausia kurti tokius istorinius filmus. Juk jeigu būtų bandymų suvokti, kokioje tikrovėje mes gyvename, gal turėtume daugiau filmų apie dabartį. Bet jų nėra, kaip ir bandymų suvokti istoriją.
L.V.: Jeigu iki šiol mūsų kūrėjai lygiuojasi į diskursą su Žalakevičiumi ir jo „Niekas nenorėjo mirti“, tai jie dramatiškai pralaimi. Galų gale, net kalbant apie istorinę tiesą. Aišku, ten viskas buvo nuspalvinta sovietinės ideologijos, bet ir „Vyrų vasaroje“, ir „Sužeistoje tyloje“ tarp eilučių buvo apeliuojama į tikrą žiūrovų patirtį. Imkime kad ir puikų, daug ką to meto žiūrovams pasakantį vežimo į Sibirą epizodą pastarajame filme.
V. D.: O kodėl taip yra? Vienas dalykas yra gynybinė pozicija, o kita – kas? Edukacija? Nejaugi tuo metu kino kūrėjai buvo geriau išsilavinę?
L. V.: Dabar tai akivaizdžiai netalentingų žmonių, kurie gali kurti bet ką ir bet kaip, prisitaikymo strategija.
V. D.: Net neabejotina, kad sovietmečiu buvo daug konjunktūros, daug įvairiausių filmų filmelių.
L. V.: Be abejo, egzistavo ir grynai propagandinis kinas, bet, sakyčiau, ne vaidybinis, o kronika ir užsakomoji dokumentika. Vis dėlto egzistavo ir kino kūrėjų savigarba. Kaip sakiau, visi pretendavo kurti meną.
Ž. P.: Žodis „žanras“ buvo keiksmažodis. Juk ir Almantą Grikevičių, ir ne vieną kitą režisierių galima lyginti su to meto Europos režisieriais montažo, apskritai kino kalbos, stiliaus požiūriu. Jų filmų stilius atitiko laiko dvasią, o koks nors „Tarp pilkų debesų“ atrodo lyg sukurtas prieš penkiasdešimt metų, jo stilius neturi nieko bendra su šiuolaikiniu kinu.
L. V.: Mes jau vėl baigiame užmiršti, kas iš tikrųjų yra laisvas, kritiškai mąstantis žmogus. Koks jis buvo pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį
S. L.: Ir pabaigos mintis. Moters vaidmuo lietuvių kine, atrodo, nekintantis – ji taip ir negali tapti pilnaverte veikėja
N. A.: Rimtas atsakymas reikalautų labai ilgo pokalbio. Mes per visą pokalbį diskutavome apie nacionalinius mitus, o jie turi pakankamai rigidišką personažų repertuarą. Turi būti didvyris, kuris mūsų atveju dažniausiai sutampa su auka, yra apraudantis personažas (motina) ir bejėgė mergina, kuri ir simbolizuos prarandamą tėvynę arba mylimąją ir pan. Tarp šių negausių galimybių ir sukasi šioji mitologija bei ją apipavidalinantys pasakojimai. Tad nėra labai didelio pasirinkimo. Kol nėra refleksijos, tol istoriniame pasakojime moterų personažų nebus. O kai atsiras ryškūs ir artikuliuoti moterų personažai, ne tik pagalbininkių, tyliųjų užtarėjų, nebyliai pasiaukojančiųjų, vadinasi, prasidėjo refleksija.
Parengė Santa Lingevičiūtė
