100 metų kartu

Audiovizualiniam paramos projekto formatui keliamus reikalavimus „100 metų kartu“ visiškai atitinka. Lietuvos šimtmečio proga ekrane matome gausų būrį senolių, mūsų valstybės bendraamžių, švariai, gražiai ir oriai leidžiančių savo dienas. Nufilmuoti dažniausiai žaliame vasaros fone ar tvarkinguose namuose, apsupti artimųjų ir globėjų. Galime numanyti, kad tokias sąlygas jie turi ir dėl MC fondo paramos. Režisierė Edita Kabaraitė juostos herojus kalbina apie bet ką, kad tik prakalbintų, kad šie pasidalintų savo ilgo gyvenimo atsiminimais (vertingais ar nelabai), o, rodos, geidžiamiausias jos tikslas – išgirsti, kaip gera gyventi mūsų tėvynėje dabar.

Savarankiškam kino kūriniui atitikti tokius reikalavimus per maža. Filmui keliami ambicingesni uždaviniai, – jam reikia ryškesnės pagrindinės temos, aiškesnės dramaturginės struktūros, motyvuotos personažų atrankos, kūrybingų sprendimų.

„100 metų kartu“ tiesmukai progiškai siejamas su valstybės šimtmečio sukaktimi, siekiant per filmo herojus parodyti ilgą ir sunkų valstybės kūrimo kelią. Tačiau šis gražus sumanymas nuslysta temos paviršiumi. Kokiais kriterijais motyvuota herojų atranka, taip ir lieka neaišku. Nuolat šokinėjama nuo vieno herojaus prie kito, ilgiau nesustojant nė prie vieno. Nesiseka nei išklausyti pašnekovo, nei įsijausti į jo nuotaikas ir išgyvenimus. Nelieka tam nei filmo laiko, nei, rodos, režisierės noro ilgiau ir atidžiau įsižiūrėti į šiuos veidus, kurių raukšlės byloja turtingą šimtametę žmogiškų patyrimų istoriją. Lengvo gyvenimo nebūna. Tą vis bando savaip pasakyti filmo herojai, tačiau ta ištarmė ir jos intonacija filmo kūrėjų lieka nepastebėta. Ji vis „pakeliama“ į televizinio socialinio projekto „pozityvų“ toną – kaip gražiai bėga mūsų gerbiamų senolių dienos, jie apsupti dėmesio ir globos, optimistiškai žiūri į gyvenimą, kad ir ką teko išgyventi, bet kaip dabar pagaliau gerai mūsų tėvynėje, kad nieko daugiau ir norėti nebegali... Klausimus režisierė užduoda vis tuos pačius ir tokius pat lėkštus. Atrodo, kad svarbiausia šimtamečio paklausti – „tai kaip žmoną / vyrą radot?“, „kuris žentas geriausias?“, „kiek anūkų / proanūkių turite?“. Ir vis tikėtis iš jų kokios linksmesnės istorijos, suteiksiančios filmui „pozityvumo“. Kol vienas senolis neiškenčia: „Kad nebuvo linksmų istorijų, reikėjo galvoti apie gyvenimą, ir kad pavalgę būtume...“

Šimtamečiai lietuviškoje dokumentikoje pasirodo ne pirmą kartą. Prieš beveik pusę amžiaus Robertas Verba sukūrė „Šimtamečių godas“ (1969), tapusias mūsų poetinės dokumentikos klasika. Beje, kaip atsimena amžininkai, projekto paraiška irgi buvo proginė – skirta Lenino šimtmečiui, tačiau šioje juostoje pavyko jautriai perteikti senatvės išmintį, neužgijusias gyvenimo žaizdas, herojų dvasios stiprybę ir išsaugotą gebėjimą juokauti. Talpios vaizdinės metaforos, subtili kadro visuma apie tai, ką reiškia šimtametė patirtis ir išmintis, kokias permainas atnešė laiko tėkmė, bylojo giliau ir daugiau nei nenutrūkstančios šnekos apie viską filme „100 metų kartu“.

Vaizdiniai šios juostos sprendimai dažnai primena banalias šeimyninių švenčių nuotraukas. O dramaturgijos nepateisinantys vasariški gamtos peizažai tik dar labiau „pasaldina“ filmo stilistiką.

Jau filmo pradžioje skelbiama, kad jo herojų istorija yra ir Lietuvos istorija. Tačiau ji pateikiama kaip nelygiaverčių pagal svarbą faktų kratinys. Kas vis dėlto akcentuotina šioje istorijoje? Kokia jos vertybių skalė? Koks kūrėjų santykis su filmo herojais? Šalia atsidūrę įvykiai pateikiami kaip lygiaverčiai, neatsirenkant: ir tremtis į Sibirą, ir sušaudyti bendraklasiai, ir karo baisumai, ir mados, ir pasakojimas apie patikusį jaunikaitį, ir jubiliejinių tortų pjaustymas giminių apsupty, ir Hitlerio atvykimas į Klaipėdą... Filmo pagrindinė tema taip ir neišryškėja, nesuskamba. Jo struktūra – lyg mozaikoje išdėlioti šimtamečių atsiminimų ir išgyvenimų fragmentai. Pasitaiko ir neįkainojamų momentų, istorijų, kurios sukrečia ir jaudina. Jos tikrai galėtų būti įkvėpimo šaltiniu dar ne vienam filmui ar kitokiam kūriniui.

Verbalinė pusė filme turėjo būti svarbiausia – herojai kalbinami beveik visą ekraninį laiką. Tačiau tuo skaudesnis vieno seno žmogaus prisipažinimas, kad nėra su kuo pasikalbėti... Jis staiga atsistoja, paskubomis atsisveikina ir nueina. Pašnekovų nerandama, nes kalbantis filmas tyli. Tik retsykiais prabyla apie neįtikėtinai daug išgyvenusių žmonių dvasios stiprybę ir gyvybingumą, kurio niekas nesugebėjo įveikti.