Sangailės vasara
Dvigubas vienos vasaros portretas
Režisierė ir scenarijaus autorė Alantė Kavaitė
Operatorius Dominique Colin
Montuotoja Joëlle Hache
Kompozitorius Jean-Benoît Dunckel
Prodiuseriai Živilė Gallego, Antoine Simkine, Marleen Slot
Vaidina Julija Steponaitytė, Aistė Diržiūtė, Jūratė Sodytė, Martynas Budraitis, Laurynas Jurgelis, Nelė Savičenko, Inga Šalkauskaitė
2015, vaidybinis, 88 min. Platintojas „AcmeFilm“
Todėl žiūrint šį filmą nekyla klausimas – kas dabar bus? Veikiau – atsiplėš nuo žemės ar nebeatsiplėš? Išaugs savo kūno baimes ar neišaugs? Pramuš dekoratyvų kadro paviršių ar nepramuš? Užuot mediciniškai tiksliai brėžusi paaugliškų dramų kreives, režisierė bando užčiuopti pagrindinės veikėjos pulsą. Tačiau kuri veikėja pagrindinė? Pavadinimas sako, kad Sangailė. Man atrodo, kad abi vienodai svarbios. Tiesa, Sangailė turi svajonę skristi – tai tarsi kilsteli ją aukštyn. Bet nežinia, ar be Austės padrąsinimo ir palaikymo ji būtų ryžusis įveikti giliai įsišaknijusią aukščio baimę. Nepaisydama lietuviškų aviacinių aspiracijų („lakūnų tauta“ – tokia pat mitologema kaip „paskutiniai pagonys“), netikiu svajonių hierarchija – kad skristi yra svarbiau negu kurti ar dirbti (Austė fotografuoja, modeliuoja drabužius).
Pasakyti, kad „Sangailės vasara“ – filmas apie dviejų merginų meilę, yra per daug ir per mažai. Per daug, nes susižavėjimą, atsargų intymumą, aistringą palaikymą galima vadinti ir romantiška draugyste. Per mažai, nes meilė (tikriausiai pirmoji rimtesnė) nėra pagrindinė filmo tema. Tai veikiau variklis, katalizatorius, skatinantis veikėjas ieškoti savęs, siekti didesnių tikslų. Palyginti su Kanų festivalyje 2013 m. triumfavusiu „Adelės gyvenimu“ (rež. Abdellatif Kechiche), kur dvi merginos mylisi, mušasi, skiriasi, išduoda, krenta į neviltį, vėl susitinka praėjusios pragarus, „Sangailės vasara“ atrodo labai švelni, romantiška, kartais – ironiškai kičiška. Vizualiniai šydai, šviečiančios suknelės skandina herojes svajingame rūke. Adelė atvirkščiai – skęsta savo skysčiuose: stambiu planu rodomu kūnu ir veidu teka prakaitas, seilės, ašaros, varva nosis. Vizualia prasme ji gimsta it koks veršelis – visa šlapia nuo išgyvenimų. Jos dvasinė branda įgauna labai juslišką fizinį pavidalą. Tas neidealizuojantis nuogumas daro įspūdį, nors Adelės ir Emos ilgas akrobatinis seksas vos susitikus kelia abejonių, ar režisieriaus vizija čia nėra dar viena sudaiktinančio vyriško žvilgsnio projekcija, nors ir nepornografiška.
Alantės Kavaitės filmuojamos veikėjos – kitokios. Tai savotiškas potapatybinis būvis, kai svarbu ne apibrėžti save ir išskirti iš kitų, o laisvai pasirinkti. Taki tapatybė kaip kalnų upė prisitaiko prie reljefo (arba nesitaiko, jei nėra įkvėpimo – ir tada tos gamtiškos metaforos keliauja į šiukšlyną). Neužduoti klausimai dėl to neišnyksta, jie auga žiūrovų (gal ir personažų) galvose. Nes intymus kūniškas kontaktas (seksas – per skambus žodis tai angeliškai sueičiai, kuriai aprašyti labiau tiktų Radauskas nei Freudas) nenuleidžia personažų ant žemės, kur jos galėtų susižeisti ar būti sužeistos.
Austė gyvena kultūros (taip pat sukultūrintų, perkultūrintų) formų ir simbolių pasaulyje. Ją traukia gražūs keisti daiktai, mamos jaunystės melodijos, egzotika, kriauklės ir kailiai. Austė yra save ir savo aplinką kuriantis pradas – savotiškas Pigmalionas. Sangailė atrodo kaip nužengusi iš senosios tapybos. Tokius kampuotus, „paaugliškus“ kūnus mėgo tapyti ir Šiaurės Renesanso dailininkai. Kai kurie Sangailės rakursai atrodo tiesiog perkelti iš Hieronymuso Boscho paveikslo „Žemiškų malonumų sodas“ – įsižiūrėkite į Boscho Ievą. Kitur, stambesniu planu, ji primena Amedeo Modigliani ilgakakles moteris.
Sangailė iš pradžių atrodo kaip sraigė, ištraukta iš kiauto. O Austė džiaugiasi savimi ir pasauliu – savo kūnu, maudynėmis, draugais. Bet ji pasiryžusi peržengti savo saugaus pasaulėlio ribas, kad padėtų draugei atsikratyti savidestrukcijos. Austė išlaisvina Sangailę iš jos baimių (kūno, savęs, aistringo troškimo siekti tikslo). Svaigulį ji nuo šiol patirs pasitelkusi ne skriestuvą, o lėktuvą. Taip, tai vis dar faliniai simboliai, kurių Sangailė laikosi įsikibusi siekdama įsirašyti į simbolinę tvarką. Galiausiai žemiškųjų malonumų sodo vedlė Austė pralaimi padangių valdovui Jurgiui Kairiui. Bet ar tikrai tai pralaimėjimas?
Filmo pabaigoje palikusi Austę ant žemės Sangailė kyla į padanges – ji dalyvauja varžybose su garsiuoju akrobatinio skraidymo meistru. Bet man tikroji nugalėtoja yra ta, kuri įkvėpė draugę siekti svajonės, sulipdė jos nesuderinamus prieštaravimus ir pervedė per nepasitikėjimo minų lauką. Ir pati įstojo į aukštąją mokyklą. Jei ne Austė, Sangailės vasara tiesiog nebūtų atėjusi.
