Gustavo nuotykiai

 Tas slidus tylos šlaitas


Režisieriai Vaidas Lekavičius, Augustinas Gricius

Scenarijaus autoriai Augustinas Gricius, Audrius Rakauskas, Vaidas Lekavičius

Operatorius Vytautas Vyšniauskas

Prodiuseriai Žilvinas Naujokas, Vaidas Lekavičius
Vaidina Arūnas Sakalauskas, Audrius Rakauskas, Marijonas Mikutavičius, Andrius Žebrauskas, Remigijus Sabulis, Aldona Vilutytė 2014, vaidybinis, 100 min., Tauras Films 


Vieną dieną Rojuje Ieva šaukiasi Dievo. Šis klausia, kas nutiko. Ieva sako: „Viešpatie, žinau, kad mane sukūrei, taip pat ir tą gražų sodą, gyvūnus ir tą juokingą gyvatę, bet man iki visiškos laimės dar kažko trūksta. Jaučiuosi vieniša ir nuo tų obuolių man jau bloga.“ Dievas atsako: „Turiu išeitį. Galiu tau sukurti vyrą.“ – „O kas tas vyras?“ – klausia Ieva. Dievas vardija: „Tai bus kūrinys su daugybe trūkumų. Jis meluos, apgaudinės, bus tuščiagarbis ir manys, kad yra unikalus. Jam patiks medžioti, žudyti. Jis nebus itin protingas, tad turėsi jam nuolat patarinėti, nusileisti, nutylėti. Žodžiu, tau su juo bus sunku.“ Ieva pakėlė antakį ir pasakė: „Skamba puikiai. Bet, Viešpatie, kokia problema?“ – „Galiu jį sukurti su viena sąlyga, – tarė Dievas. – Jis turės manyti, kad sukūriau jį pirmą. Tik atmink, tai bus mažytė mūsų paslaptis. Žinai, tokia... moterų paslaptėlė.“ 

Gaila, kad patriarchalinė lietuvių kalba neleidžia iš esmės pasimėgauti šiuo anekdotu, tačiau prisiminiau jį peržiūrėjusi vaikams skirtą filmą „Gustavo nuotykiai“ (rež. Vaidas Lekavičius, Augustinas Gricius). Tai pirmasis Lietuvoje (labai daug „kinošnikų“ šią frazę dabar mėgsta) filmas vaikams ir visai šeimai (vaikai jai turbūt nepriklauso, nes kai žiūrėjau su jais filmą, jie visiškai nesijuokė, juokėsi tik šeima). Turbūt visi žino, bet vis tiek pakartosiu, kad filmas sukurtas pagal TV laidą „Gustavo enciklopedija“, kurią tie vaikai neva labai mėgsta. Ačiū tam pačiam Dievui, kad užaugau su transvestitais „Na, palauk“ veikėjais vilku ir zuikiu, lygias galimybes propaguojančiais Lolo ir Pepe pingviniukais ar jau vėliau pamatytu pankišku lietuvišku animaciniu filmu „Baubas“ (rež. Ilja Bereznickas). 

„Gustavo nuotykiai“ kai kurių dar vadinamas edukaciniu filmu. Taip, yra jame pamokamos terminologijos, kaip epomorpha žuvys, taip pat ir epizodų, prisodrintų datų. Žodžiu, pro- paguojamas sovietinis kalimas atmintinai. Gal visai ir nebadytų akių tas švaistymasis datomis, jei filmas būtų vientisas. Tuomet suprasčiau vadinamąją edukacinę jo misiją. Tačiau kaip jaustis tada, kai daugybei faktų suteikiamas asmeninės kūrėjų fantazijos (jei ją galima taip pavadinti) atspalvis? Pavyzdžiui, à la baronas Miunhauzenas moko vaikus ne tik netaisyklingos vokiečių kalbos, bet mėgsta ir pasikeikti.

Kaip ir visame šiuolaikiniame lietuvių vyrų kine, spalvingiausios, aišku, buvo moterys. Tad apie jas truputį plačiau, nes reikia žurnale užpildyti puslapį spaudos ženklais.

Apie jas jau šiek tiek užsimenama filmui įpusėjus, kai į nykštuko Beno radiją skambina įvairiausi tipažai dėl pradingusio Gustavo dėdės švedo Gustavsbergo ir skundžiasi „ne į temą“, kaip mėgsta lietuviai. Išsiskiria ragana Klarisė, kurios netenkina pensija. O kas dažniausiai skundžiasi, jei ne raganos? Juk vyrų viešai nemėgstame pravardžiuoti diedais, ką jau šnekėti apie raganius. 

Savo tyla išsiskyrė Robinzono Kruzo padėjėja Penktadienė, kurią suvaidino mulatė. Nenustebčiau, jei Danielis Defoe vartosi kape išgirdęs, kad XXI a. Robinzono tarną vaidina juodaodė moteris. Siužeto sekimu čia nepasiteisinsi, nes išlaikoma tik asmens kitokia spalva, o Robinzonas šeimos berniukams siūlo susipažinti ir su daugpatyste. 

Go go šokėjas verta paminėti dėl moterų skaičiaus.

Pseudo „Titaniko“ padavėja pasižymi su klaida ištarta fraze „kaip ydomu“, Karmen Kriauklaitė padainuoja apie jūreivius. Tačiau didžiausią įspūdį paliko laivo „Nautilius“ stiuardesė Kristina. Tai pornofilmų žvaigždė, nors ta „N“ raidė ant uniformos labiau primena „Norfos“ pardavėją (tik neabejoju, kad norfų Kristinos gerokai protingesnės).

Manau, kad šiuos moterų portretus įkvėpė Audriaus Rakausko-Gustavo auginamos vištos ir gaidys. Dar ir dabar prisimenu jo su didžiausiu patosu pasakotą istoriją apie tai, kaip gaidys jo kieme vištą vanoja. 

Kadaise teko skaityti straipsnį apie edukacinio kino naudą vaikams. Britų tyrinėtojai sutiko, jog tokio tipo filmai vaikams leidžia pasijausti lygiaverčiams. Tad kyla klausimas: ar labai lygiavertės jaučiasi mergaitės, pažiūrėjusios „Gustavo nuotykius“? Tuomet tegu tėvai ir likusi visuomenė nesistebi, jei „staiga“ koks nors nevykėlis išprievartauja ir nužudo merginą. Vertėtų kalbėti tiesiai šviesiai: tai ne šiaip sau smurtas, o vyrų smurtas prieš moteris, nes dauguma jų mano, kad moteris – tai lyg iš „Nautiliaus“ nužengusi Kristina, kuri privalo pildyti visus jų įgeidžius. Nenuostabu, kad ir mergaitės vis dažniau ateityje kaip profesiją įvardija norą būti seksualios. 

Prisiminiau ir neseniai skaitytą Rebeccos Solnit knygą „Men Explain Things to Me“. Joje daug įdomių minčių, bet labiausiai įsiminė autorei draugės pasakyta frazė, kad feministinės knygos, tekstai privalo būti rašomi dėl jaunų merginų. Juk joms svarbu žinoti, kad nepilnavertiškumo jausmas atsiranda ne dėl padarytų klaidų, kurių gėdijasi, o dėl ilgo ir nuobodaus lyčių karo. Daug kas iš moterų paslydo arba vis dar slidinėja ant slidaus tylos/ nutildymo šlaito.

Šiais metais pasirodys dar vienas animacinis filmas šeimai, kuriame princesei teks kiek sunkesnė misija nei Gustavo moterims – laukti princo gulint lediniame karste ir, aišku, tylint. Toks tas XXI a. lietuvių vyrų kinas.