Kenotafas

Ankstesniuose Audriaus Stonio filmuose kamera bandė atsiplėšti nuo žemės ir pasaulį pamatyti iš paukščio skrydžio. Lėktuvai, bažnyčių bokštai, Vilniaus senamiesčio stogai – iš jų ir nuo jų buvo apžvelgiamos apylinkės. Kamera skraidžiojo, buvo nesvari, antigravitacinė. Filmų herojai lipo aukštyn, kuo toliau nuo žemai likusios tikrovės. Taip buvo savotiškai steigiama aukštesniojo – Dievo perspektyva. Pakylama iki filosofinių apmąstymų apie žmogaus trapumą, laikinumą, ribotumą, bet kartu ir laisvę, jos siekiamybę.

Vėlesniuose filmuose, pasirodžius „Varpui“, judama kita kryptimi. Vertikalė išlieka, bet ja leidžiamasi žemyn ir gilyn. Po vandeniu ieškant nuskendusio varpo („Varpas“), po žeme ieškant kareivių palaikų (naujas filmas „Kenotafas“).

Ieškodamas konkrečių dalykų, autorius iš esmės bando rasti tiesą. Tiesa – dokumentinė, istorinė – išlieka viena svarbiausių Stonio kino temų. „Skenduolio varpo“ narams rasti nepavyksta, bet jau nuo pusės filmo tampa aišku, kad ir nepavyks. Kad režisierius pasakoja visai kitą istoriją. Varpas – tik pretekstas prabilti apie gyvenančių prie ežero žmonių atmintį, jų prisiminimus, pasakojimus, kurie traukiasi ir dingsta keičiantis kartoms.

Pradėjus žiūrėti naują filmą „Kenotafas“ neapleido mintis, kad režisierius kartoja save. Tik vandenį pakeitė juodžemis. Po ąžuolu ieškoma trijų bevardžių kareivių – dviejų rusų ir vokiečio – palaikų. Juos čia Antrojo pasaulinio karo metais palaidojo vienas kaimo gyventojas, kurio sūnaus iniciatyva dabar ir prasideda kasinėjimai. Jis nori, kad kareiviai būtų rasti, identifikuoti ir deramai palaidoti.

Istorijos punktyras – paslaptingas, beveik detektyvinis. Kur tiksli kapo vieta? Kaip ją rasti? Ar kasama tinkamoje vietoje? Ar ąžuolas, po kurio šaknimis ieškoma, yra tas ąžuolas? Šie klausimai svarbūs filmo herojui bitininkui Jonui Blažiui, kurio tėvas ir palaidojo kareivius, bei kasinėjimus atliekantiems archeologams. Filmo kūrėjai šioje situacijoje užima stebėtojų vietą.

Tarp trūkinėjančio punktyro linijų įsiterpia jau pažįstama stoniška- kemežiška-puskunigiška poezija. Operatoriaus Audriaus Kemežio kamera, akompanuojant kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio muzikai, lėtai juda po šaknimis, fiksuoja požeminio pasaulio gyvius – skruzdes, rupūžes, vabalus, gluodeną. Visą chtoniškojo pasaulio fauną, kuri filme įgauna ir mitinį atspalvį. Žemė čia tampa laiko metafora, ąžuolas – Pasaulio medžio atitikmeniu. Bent jau tokias asociacijas susikuri stebėdamas meditatyvų kameros skverbimąsi gilyn. Stonys nieko tiesiogiai neteigia ir neformuluoja. Imi susitaikyti su mintimi, kad kareivių palaikų, kaip ir varpo, rasti nepavyks.

Šįkart surandama – be detektyvui būdingos pompastikos ar kulminacijos. Kaulai ramiai sudedami į maišus ir išvežami tirti. Bet filmas nesibaigia. „Negalim palaidot, negalim filmo užbaigt“, – Jonui Blažiui iš už kameros sako Audrius Stonys. Tiesą sakant, su kaulų atradimu filmas galėjo prasidėti ar bent daryti netikėtą posūkį: subtili poezija ilgainiui pradėjo imti viršų.

Tačiau režisieriui svarbiau buvo šioje vietoje filmą užbaigti. Tiriamoji dokumentika – ne jo teritorija. Kryžiaus žygiai ir biurokratijos ratai, su kuriais kūrėjams teko susidurti bandant identifikuoti ir palaidoti palaikus, pasirodo tik keliuose epizoduose. Vienas jų – nesibaigiantys Vokietijos archyvų koridoriai, kitas – trys maži karsteliai su kareivių kaulais, gulintys tarp bloknotų ir knygų vieno archeologo kabinete („Laikau juos kaip nekrofilas“), dar kitas – sieninis kalendorius. Dienos eina, kaulai dūla jau ne po žeme, o ankštoje kabineto erdvėje. Sudilgčioja etiniai klausimai – kas pasikeitė, ar nebuvo geriau palaikus palikti senoje vietoje? Trumpam, nes filmas čia ir baigiasi. Finaliniuose titruose informuojama: palaikai perlaidoti, kareivių tapatybės nustatyti nepavyko.