Nukritę lapai
(Kuolleet lehdet)

Jausmingas ir tyras kaip suomiškas tango


Režisierius ir scenarijaus autorius Aki Kaurismäki

Operatorius Timo Salminen

Vaidina Alma Pöysti, Jussi Vatanen, Martti Suosalo, Alina Tomnikov

2023, Suomija, Vokietija, 81 min.

Platintojas Lietuvoje „A-One Films“


Aki Kaurismäki filme prekybos centro darbuotojai Ansai ir šaltkalviui Holapai vis kas nors trukdo susitikti. Pavyzdžiui, lyg tyčia sąmonė nuo alkoholio užtemsta būtent tada, kai pro šalį eina gyvenimo moteris. Kitąsyk traukinys kėsinasi išvis nutraukti gyvybės siūlą ir išskirti amžiams. Tačiau nuolat ištinkančios negandos nesukuria įspūdžio, kad šiems įsimylėjusiems žmonėms neskirta būti kartu. Atvirkščiai – trukdžiai tik sustiprina jausmą, kad jųdviejų gyvenimai neatskiriamai susiję.

 

„Nukritusių lapų“ personažus globoja rūstus angelas, kuris laimingiausiu metu būtinai pametės sunkų išbandymą ir taip patikrins, ar jo globotiniai sugebės atsilaikyti. Taigi, kai Ansa ateina aplankyti Holapos ligoninėje ir sako, kad yra jo sesuo, o paskui pasitaiso „sesuo tikėjime“, tai yra gryna tiesa: jiems abiem būdingas beveik religinis atkaklumas, padedantis prisikelti ir pradėti gyvenimą nuo nulio.

 

Darbininkiškame Ansos ir Holapos pasaulyje nedaug daiktų, įvykių, žodžių. Gal todėl visi jie atrodo kaip lemtingi ženklai, kurie atliepia, pratęsia vieni kitus. Tereikia juos įminti, pripildyti prasmės, o štai pildyti pasaulio naujais dalykais ­nebūtina. Tad po ne itin sėkmingos bendros vakarienės Ansa išmeta ką tik nupirktą lėkštę, nes nesitiki daugiau išvysti Holapos svečiuose. Kita vertus, visiškai užtenka kartu nueiti į Jarmuscho filmą, o eilinį sykį dėl likimo užgaidų pametus vienam kitą ­– kaip vilties užuominą išvysti nuorūkų krūvelę prie kino teatro, kur Holapa vakarais mindžikuoja ir tikisi vėl sutikti Ansą.

 

Nors „Nukritusių lapų“ veikėjai kalba ir daro tik tai, kas esminga, jų veiksmai ir žodžiai visad išlieka buitiški, kasdieniški, o pakylėtas gaidas prigesina juokavimas rimtu veidu. Žinia, Kaurismäki kinas pasižymi mirguliuojančia faktūra, tad vienu metu yra tauriai tragiškas, absurdiškai juokingas, beviltiškai romantiškas. Veikėjų atidumas pasauliui, kilnus jausmingumas atrodo ateinantis iš intensyvaus vidinio gyvenimo vienumoje (štai Holapa tetrokšta likti vienas, kai kambario draugai ruošiasi ir puošiasi vakaro pramogoms). Bet tiesa ir tai, kad sukauptas asketiškas gyvenimas yra nulemtas skurdo, kasdienių sunkumų, tiesiog desperatiškos veikėjų padėties. Taigi mąsli Ansos ramybė, kai vakare ji grįžta namo tramvajumi, gali būti tiesiog susvetimėjimo ir fizinio nuovargio po darbo dienos ženklas.

 

Kita vertus, kai gyveni ties riba, niekada nežinai, koks horizontas už tos ribos gali atsiverti. Kuo daugiau Holapa geria, tuo, atrodo, mažiau svaigsta. Vaizdas blaivėja, skaidrėja, lyg alkoholis plautų jo sielą kaip stiklą. „Lietus langus plauna, pačiai nereikės...“ – vieną naktį Holapą kaip durklas perveria ir galutinai išblaivo graudi seserų dueto „Maustetytöt“ daina. Darbas, kurį personažai vis praranda, filme turi stiprų beprasmybės ir absurdo prieskonį. Tačiau jis yra ir savotiška laikančioji pasaulio konstrukcija, o Ansa ir Holapa – nepastebimi, bet gyvybiškai svarbūs paslaptingo mechanizmo sraigteliai. Išmesta iš prekybos centro, Ansa dirba vis juodesnius darbus, galiausiai matome, kaip kažkokioje gamykloje ji semia lopeta anglis, lyg kastųsi prie savo ir pasaulio esmės bei gelmės. O Holapa įsidarbina statybose ir žvelgia į miesto panoramą nuo pastolių aukštybių.

 

Pasižiūrėjus filmą, lieka skaidrios harmonijos pojūtis – iš dalies dėl to, kad „Nukritę lapai“ sukurti vadovaujantis tais pačiais taupumo principais, pagal kuriuos gyvena jo veikėjai. Statiški kadrai, filmavimas beveik visada iš pirmo dublio, kruopščiai apgalvota spalvų paletė ir, žinoma, ištikimybė kino juostos šviesai – tai kuklumas be grožybių ir visokių meninių ieškojimų, tačiau rezultatas anaiptol ne sterilus ar nuobodžiai skrupulingas. Nors filmo peizaže driekiasi statybvietės, priemiesčiai, pastatai neišvaizdžiais fasadais, būtent čia lyg paslėpti brangakmeniai žiba naktinio tramvajaus šviesos, kino teatro prieangis ar žydras Ansos kokteilis, o nušiurusių barų neoninės iškabos vilioja tolimų vietų (Kalifornijos, Buenos Airių), kur galbūt yra filmo herojų dvasinė tėvynė, vardais.

 

Čia skamba senas suomiškas tango „Ruduo po šermukšniu“ ir rymo ne pirmos jaunystės sielos, kurios skleidžia nedaugiažodę šilumą ir parodo solidarumą su tais, kuriems reikia pagalbos ir paguodos. Kaip įprasta Kaurismäki kine, tvyro keistas laikas – sakytum, futuristinė nūdiena su ryškiomis praeities priemaišomis. Per visą filmą vingiuoja praėjusių dienų, pasibaigusio daiktų ir žmonių galiojimo leitmotyvas. Tegu tai bus senas šviestuvas ar personažai, atsilikę nuo gyvenimo: jie neapsinešę šiuolaikinėmis manieromis, trumpalaikiais įpročiais – todėl taip ryškiai persišviečia nekintama esencija.