Titanė
(Titane)

Naujasis režisierės darbas „Titanė“, šiais metais gavęs „Auksinę palmės šakelę“ Kanų kino festivalyje, kaip tik toks. Jame grožis pinasi su bjaurumu, kūnai su mašinerija, lytis tampa taki ir neapibrėžta, o biologinę šeimą pakeičia surastoji. Ir pats filmas it koks transformeris maždaug ties viduriu griežtai pakeičia toną ir žanrą.

Jei žvelgsime vien iš estetinės perspektyvos, „Titanę“ drąsiai galima pavadinti vienu stilingiausių metų filmų – neoninės šviesos, daug mašinų, šalto metalo, kokybiškos muzikos, prietemos, vakarėlių atmosferos. Natūralios dienos šviesos čia beveik nėra – viskas ir visi it kokie vartojimui paruošti produktai pateikiami kone reklaminėje šviesoje, kurioje viskas atrodo gražiau ir patraukliau akiai. Estetizavimas ir tam tikras kūno fetišizavimas yra vienas iš atskaitos taškų, nuo kurių prasideda Aleksos istorija – vaikystėje patyrusi automobilio avariją ir žmonių nemeilę, ji susitelkia į meilę automobiliams ir abejingumą žmonėms. Ir ta meilė mašinerijai išreiškiama itin kūniškai – taip kūniškai, kad tam tikrų portalų, skirtų suaugusiems, gamintojai vargu ar sugalvotų.

Pirmoji filmo dalis savo pasakojimu panašesnė į siaubo filmą – netrūksta nei žudynių, nei slapstymosi, nei gaudynių. Tik pati atmosfera perpildyta nevilties, ypatingo šalčio ir nesupratimo. Su savo tėvu Aleksa nelabai sutaria, su bendradarbėmis artimo ir prasmingo kontakto jai užmegzti irgi nepavyksta, bandymas pasiekti kūnišką intymumą taip pat neveda link dvasino artumo. Kai neteikiamos vizualinių malonumų paslaugos, seksas atrodo kaip dar viena priemonė laikui prastumti.

Kūniškumą ir kūno galimybes „Titanėje“ režisierė eksponuoja visaapimančiai. Jeigu pirmoji dalis buvo it siaubo filmas, tai antroji tampa daug emocijų galinčia sukelti drama, suteikiančia nemažai galimybių apmąstyti tapatybės ir transformacijos klausimus. Aplinkybių vedama Aleksa tampa ugniagesio sūnumi Aleksu. Nuo erotinių šokių šokėjos – iki santūraus ir nekalbančio sūnaus.

Ir pati kūno transformacija „Titanėje“ parodoma kaip gana abstraktus, bet fiziškai visai nesudėtingai atliekamas dalykas – svarbiau yra pats nusiteikimas gyventi su pasirinktu vaidmenimi. Lytis – takus apibrėžimas, ir kartais tam, kad į tave visuomenė žvelgtų per atitinkamą prizmę, užtenka viso labo susigurinti nosį, nusikirpti plaukus ir paslėpti apvalumus. Lyties takumo koncepciją išryškina ir Alekso pokalbis su atrastu tėvu – nesvarbu, kuo save laiko ir kokį gyvenimą pasirinko gyventi Aleksas, tėvui svarbiausia, kad jie visada būtų kartu. Žmogiškasis ryšys laimi.

Turbūt natūraliai iškyla klausimas, o tai kas čia tokio nemalonaus ir nesmagaus? Jeigu nagrinėjamos temos – universaliai žmogiškos, tai tam tikri vaizdiniai sprendiniai sukuria tokį kontrastą, kad kartais netikėtumo faktorius temą ir jos gijas geba išmušti iš galvos. „Titanėje“ kūniškumas išreiškiamas pasitelkiant „žalią“ materiją – pagražinimų čia rasti nepavyks, veikiau kaip tik bus daugiau hiperbolizacijos. Seksas su mašina Aleksai turi savas pasekmes – nėštumą su visais atributais. Vis prisimenant, kad Aleksa nėščia, nepaliauja kamuoti klausimai – ne tik kaip tai įmanoma, bet ir koks rezultatas. Vaisių nešiojantis kūnas ne tik patiria tam būdingą transformaciją, lydimą įvairiausių skausmų, bet ir pradeda, pavyzdžiui, iš savęs leisti keistą skystį – lyg ir tepalus...

Ir turbūt labiausiai iš vėžių išmuša organiško kūno susijungimo su grynąja mašinerija momentas – vienu metu ir netikėtas, ir pernelyg gąsdinantis. Nors, atrodo, į savo kūną galima sukišti daug metalo – pavyzdžiui, į įvairiausias vietas veriamų auskarų, tačiau žmogaus ir technikos sąjunga, atrodo, jau šiek tiek išeina už ribų. O Julia Ducournau, regis, to ir siekia – kino padedama atverti tas zonas, kurios dar nėra ištyrinėtos, nors galbūt jau ir visai įmanomos. Vis dėlto šią koncepciją galima priskirti ir tam tikrai šiandienos kritikos kategorijai – jeigu esame priklausomi nuo technikos įrenginių buityje, ar tikrai neįmanoma, jog tai galiausiai peraugs ne tik į buitinę, bet ir į kūnišką priklausomybę? Žmonės yra beribiai. O režisierė Kanuose turbūt buvo apdovanota ne tik už drąsius vizualus, bet ir šiek tiek „nuraunančias“ idėjas.