Pašėlęs Maksas
(Mad Max)

Millerio filmas tikrai neatrodo kaip nevykusi holivudinių veiksmo filmų kopija, veikiau režisierius šį žanrą „supurvina“, mat estetika, veikėjų mašinos ir apranga nudrengta. O vaizduojamas anarchistinis ir kone nihilistinis pasaulis vis labiau niokojamas. Nors veiksmas vyksta netolimoje ateityje, automobiliai nė kiek neprimena skraidančių mašinų – ateities kelių kariai važinėja visiškai nudėvėtais ir iš atskirų dalių surinktais šio pasaulio automobiliais. Antiholivudiška ir filmo pabaiga, mat Maksui už jo pastangas palaikyti tvarką reikės sumokėti tragišką kainą. Beje, filme veiksmo ne taip ir daug, tačiau stebint tokį pasaulį kyla klausimas, ar žmonija į smurtą ir nusikaltimus linkusi iš prigimties. Jeigu tragedijos paveiktas net garbingiausias žmogus gali tapti primityviu kerštautoju, tai kokia viltis tokiame pasaulyje atkurti civilizaciją?

Tikroviškumo antiutopiniam filmui suteikia ir tai, kad jame vaizduojama visuomenė nėra fantastinė, vieta taip pat konkreti – Australija ir jos keliai, kuriuose filmavimo grupė dirbo negavusi leidimų. Kelių kariai vilki kostiumais iš mūsų istorijos: tai baikerių, samurajų, kamikadzių pilotų, kaubojų, policininkų, lenktynininkų apranga. Vaizduojama postkapitalistinė visuomenė; žmogus turi būti konkurencingas individualistas. Ir nors „Pašėlusio Makso“ pasaulyje kapitalizmas žlugęs, individai vis dar vadovaujasi jo taisyklėmis, tik nuožmiau. Žmonės klauso ne savo proto, o instinktų, tad nenuostabu, kad antrame filme „Pašėlęs Maksas: kelių karys“ („Mad Max 2: The Road Warrior“, 1981) pagrindinis herojus valgo šuns ėdalą. Šiame pasaulyje nebeegzistuoja net policija. Tad Maksas jai nebepriklauso, nes jaučia, kad praranda paskutinius humanizmo trupinius ir balansuoja ant beprotybės ribos. Galiausiai veikėjas pradeda kovoti ne teisingumo, bet keršto vedamas. O žlugus civilizacijai jis nebeturi nei tikslo, nei gyvenimo krypties.

Po ne itin vykusios trečios dalies „Pašėlęs Maksas. Griaustinio karalystė“ („Mad Max: Beyond Thunderdome“, 1985, bendraautoris George’as Ogilvie) su Tina Turner, ketvirtas filmas pasirodė tik 2015-aisiais – „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ („Mad Max: Fury Road“). Keičiantis laikams, keičiasi ir filmo herojai. Pagrindiniu smuiku čia groja nebe Tomo Hardy vaidinamas Maksas, o Charlize Theron feministė imperatorė Furiosa, pavogusi ne tik sunkvežimį su benzino pilna cisterna, bet ir tirono valdovo Nemirtingojo Džo (Hugh Keays-Byrne) žmonas, nebenorinčias gimdyti jam vaikų. Sklido kalbos, esą vyrų teisių aktyvistai pasipiktino filmu, mat jame nesama lyčių lygybės, visi vyrai, išskyrus Maksą, vaizduojami kaip niekšai.

Tačiau filmas ne apie tai. Jo antiutopiniame pasaulyje dar labiau išryškėja institucinė korupcija, religija kaip masių kontrolės įrankis. Apokalipsę išgyvenusi žmonių rasė toliau kovoja tarpusavy dėl besibaigiančių gamtinių išteklių, ypač kuro, nors žemė ir taip jau tapo ištisa dykuma. Milleriui rūpi globalinis atšilimas ir atominio karo pavojus, tad Makso pasaulis atrodo taip, kaip mes galime gyventi kad ir po penkiasdešimties metų. Anot režisieriaus, belieka arba nusiginkluoti ir leisti žemei atsikvėpti, arba susitaikyti su dar didesniu chaosu ir neviltimi. Šis filmas turbūt pats pesimistiškiausias, nes nepasiūlo jokios išeities (ar bent vilties) ateities kartoms.

„Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“ – ne karo filmas ir ne pirmojo filmo perdirbinys. George’ui Milleriui svarbu parodyti, kad pasaulis, nuo praėjusio amžiaus susiskaldęs dėl Šaltojo karo ir naftos, nė kiek nepasikeitė – krizė tik dar labiau gilėja, o kelio atgal nėra. Ekologinė katastrofa ir žemės nevaisingumas atrodo didesnė epidemija už visas esamas, o imperatorė Furiosa ir Maksas Rokatanskis neturi ką pasiūlyti, nebent išgyvenimą.

„Brexit“ sekretorius Davidas Davisas teigė, kad Didžioji Britanija tikrai nenusiris iki „Pašėlusio Makso“ antiutopinės realybės, tačiau jau vien filmo paminėjimas rodo, jog patys politikai žino, kad taip gali nutikti.