Parazitas
(Gisaengchung)

Filmo pasakojimas prasideda varganame Seulo rajono pusrūsyje, kuriame gyvena ir juodadarbiais kartoninių picų dėžių lankstytojais dirba draugiškai krūvon sulipusi Ki-taeko šeima: tėvas, motina, sūnus ir duktė. Kamerai fiksuojant interjerą akis užkliūva už nuotraukų, kuriose motina – apdovanojimų pelniusi atletė. Deja, talentas turtų neatnešė ir panašu, kad rūsti buitis suvulgarino ambicijų turėjusią moterį – snaudžiantį vyrą ji žadina paspirdama koja, supykusi garsiai plūstasi. Šeimos skurdą labiausiai išreiškia vienintelė jų pramoga: visi keturi mirksta išmaniuosiuose telefonuose, gaudydami svetimą internetą, o vietoj filmo stebi ir piktinasi kasdienybės vaizdais pro langą: vemiančiais ir besišlapinančiais latrais, gatvėje purškiamais pesticidais, nuo kurių ir patys dūsta.

Šioje šaržuojamoje gyvenimo „šiknoje“ (ne veltui aukščiausiai jų bute stovi klozetas) sužiba vilties kibirkštėlė, kai sūnui pasitaiko proga vietoj draugo tapti turtingo verslininko dukters anglų kalbos mokytoju modernaus dizaino name – architektūriniame šedevre ant kalvos. Gudragalvis mokslų nekandęs sūnus sukuria planą ten įkurdinti visą šeimą ir taip drauge pasiekti darbininkų klasės viršūnę: iš dvokiančio pusrūsio – ant žaliuojančios kalvos, iš žemiau skurdo ribos – į patogų ir saugų minimumą.

Veiksmas vystomas komiška, pramogine maniera, tad pusę filmo stebime, kaip šeimynėlė lyg kokia svajonių sukčių komanda (kaip Oušeno vienuoliktukas), turinti neregėtų talentų ir gebanti meistriškai nuslėpti šeiminius ryšius bei prasčiokiškumą, apie pirštą vynioja naivius „midlklasus“. Jie mikliai suuodžia, kad turčiai gyvenime siekia amerikietiškos svajonės, tad ir gyvena pagal amerikietišką 6-ojo dešimtmečio šeimos modelį: vyras – sėkmingas, namuose retai būnantis verslininkas, žmona – namuose vaikus auginanti trapi lėlytė, namų ruoša patikėta valdingai tarnaitei. Tad juos užliūliuoti ypač lengva – pakanka pasakyti ką nors amerikietiško: apsimesti baigus meno studijas Ilinojuje, sūnaus piešinius palyginti su Jeano-Michelio Basquiat talentu, užsiminti apie Čikagoje gyvenantį dėdę. Turčių šeimynėlė ir laisvalaikį leidžia kaip dera kultūringiems amerikiečiams – klausydamiesi itališkų operų, su vaikais persirenginėdami indėnais. Panašu, jog amerikietiškumas yra tokia didelė vertybė, kad žmona nesąmoningai perėmė ir šiai kultūrai būdingą puritoniškumą – ji nedrįsta kalbėti apie seksą bei svaigalus ir tik intymiomis akimirkomis atsipalaidavusi pafantazuoja apie narkotikus.

Filmas laviruoja ties realybės ir fant zijos riba. Iš pradžių režisierius įsižiūri ir išpildo šių dviejų šeimų svajones, o vėliau gilinasi į jų didžiąsias baimes. Veiksmo komedija virsta siaubo komedija, rožinės svajonės – baisiausiais košmarais. Deja, jie irgi išreiškia klasinius stereotipus: skurdžiai bijo susimauti ir prarasti, ką netikėtai įgijo, turtingieji – kad iš jų viską gali atimti, apgauti.

Ankstyvieji režisieriaus filmai pasižymėjo netikėtais siužetiniais posūkiais ir pabaigomis. „Parazito“ veiksmas palyginti nuspėjamas, o visų silpniausias – trigubas happy end’as, kuriuo simboliškai grįžtama prie pradinės filmo situacijos: nepaisant visų filme nutikusių įvykių, Ki-taeko sūnus nesiliauja svajojęs praturtėti, tik šįkart turi naują planą – to sieks ne apgaule, o eidamas mokslus.

Režisierius jau ankstesniuose filmuose parodė, kad geba įpūsti gyvybės tiek archetipiniams tipažams (atmintyje išlieka valdingos, sūnų bet kokia kaina proteguojančios moters vaizdinys filme „Motina“, dieviško grožio įtariamasis žudikas „Prisiminimuose apie žmogžudystę“), tiek visų amžiaus grupių personažams: nuo vaiko iki senuko. Todėl jo filmai įtraukia – personažų gausa kuria įvairiaspalvį, pilnavidurį įspūdį. Tačiau „Parazite“ tai erzina, nes senomis kaip pasaulis tiesomis apie amžiną klasių antagonizmą tik meistriškai žaidžiama. Esu girdėjusi nuomonę, kad stereotipai yra „per amžius išsikristalizavusi tiesa“, ir neabejoju, kad taip manantiems žiūrovams šis filmas patiks. Vienas tokių „teisingų“ stereotipų tvirtina, kad Amerika yra puikiausia šalis pasaulyje. Tad ar stebina, kad filmas apie žūtbūtinį amerikietiškos svajonės siekį susišlavė krūvą „Oskarų“ ir kitų apdovanojimų?