Le Manas ’66. Plento karaliai
(Ford v Ferrari)

Ką gi reiškia – plento karalius? Le Mano nugalėtojai taip lyg ir nevadinami. Filme vaizduojami tikri žmonės ir, sprendžiant iš istorinių faktų bei paties filmo turinio, jie yra automobilių sportui nusipelnę inžinieriai ir vairuotojai. O ,,plento karaliais“ greičiau vadiname kažkuo panašius į ,,pacukus, mėgstančius greitį“.

Taigi šis filmas – ne apie tai. Greičio jame ne tiek ir daug. Daugiau – aistros ir nuoseklaus darbo dėl greičio. Darbo prieš vėją ir ant galimybių ribos.

Istorija paprasta. Ponas Henry Fordas II nusprendžia, kad įmonei reikia naujų idėjų. Ir štai viena atsiranda – nugalėti „Ferrari“ automobilius prestižinėse Le Mano 24 valandų lenktynėse. Jie pakviečia vienintelį tas lenktynes laimėjusį amerikietį Karolą Šelbį (Matt Damon), kad šis suburtų komandą ir paruoštų automobilį.

Tuo metu jau esame susipažinę su lenktynininku Kenu Mailsu (Christian Bale). Šis sunkiai valdosi, nepaklūsta taisyklėms, yra nenuspėjamas. Toks elgesys kaipmat sukelia dramą, nes žiūrovas jau žino, kad būtent tai lems ne vieną išbandymą ar istorijos posūkį.

Žinoma, žiūrovą kausto ir pasiruošimo lenktynėms bei pačių lenktynių drama – Šelbio kova su „Ford“ vadovybe. Visais aspektais nuosekliai ir su Holivudui būdinga tvarka banguoja solidaus tempo drama, kuriai, tiesą sakant, nėra ko prikišti. Po peržiūros paskaičius apie filmą plačiau susidaro įspūdis, kad scenaristams daug ko išgalvoti nereikėjo. Esminiai filmo įvykiai (ypač drama lenktynių trasoje) neišgalvoti, taip vyko iš tikrųjų. Šia prasme filmas primena ,,Vaizduotės žaidimą“ („The Imitation Game“, rež. Morten Tyldum, 2014), kur pati istorija tokia įdomi ir įtraukianti, kad režisūriniam jos įprasminimui taikomas vienas vienintelis kriterijus – jos nesugadinti. Daugeliu atvejų šis filmas yra būtent toks – nesugadinęs tikros istorijos. Tik tiek.

Kiek aukščiau (atrodytų, vos vos) filmą kilsteli paskutinė scena. Čia Matto Damono personažas atvyksta aplankyti lenktyninio automobilio avarijoje žuvusio draugo ir kolegos žmonos bei vaiko. Tarp jų įvyksta jaudinantis, nostalgijos ir liūdesio kupinas pokalbis. Po to vyras sėda į savo simpatišką kabrioletą ir, atrodytų, neišlaiko. Nusiima akinius, pravirksta. Bet netrukus iškvepia, jo veidas ,,susitvarko“, įgauna, pavadinkim, gyvenimui pasiruošusio žmogaus miną, ir jis paspaudžia akseleratorių.

Taip vyrai (tegu neskamba seksistiškai) susitvarko su liūdesiu ir važiuoja (visomis prasmėmis) toliau. O jeigu norime poetiškiau – lenktynės nesibaigia, kol nekerti finišo, ir nesvarbu, kas įvyksta pakeliui.