Netikėta meilė
(El amor menos pensado)

Jo centre – du garsiausi Lotynų Amerikos aktoriai: Mercedes Morán, vaidinanti žavią ir emancipuotą, su „tuščio lizdo“ sindromu susidūrusią moterį, ir Ricardo Darínas. Jo herojus ne mažiau žavus, sąmojingas ir protingas, tik nelabai žinantis, ko iš tikrųjų nori. Auginant sūnų apie tai nebuvo kada susimąstyti, o šiam pasukus savais keliais – iš pradžių į Ispaniją, o vėliau (mamos siaubui) – ir aplink pasaulį, tenka iš naujo susidėlioti prioritetus, galiausiai – atsigręžti į tarpusavio santykius. Štai čia ir prasideda įdomioji filmo dalis. „Kodėl mes turime tiek daug daiktų?“ – vieną bemiegę naktį vyro klausia Ana. Daiktai, kaupti metų metus, primenantys svarbius šeimos įvykius, staiga tarsi praranda vertę, nes baisiausia – visą likusį laiką likti toje komforto zonoje, tame pačiame kambaryje, su tomis pačiomis mintimis, tomis pačiomis kalbomis. Aktoriai meistriškai perteikia vidines savo herojų baimes, kartais subtiliai iš jų pasišaipydami. Iki tol buvusi „tobula santuoka“ subraška ir atrodo, kad likti kartu lyg nebėra dėl ko. Abu veikėjai pasineria į naujų partnerių paieškos sūkurį, nors prieš tai prisiekinėjo, kad nebandys bėgti nuo problemų. Galimybė dar kartą pasijusti pradedančiojo kailyje – pernelyg viliojanti, ypač kai aplink, atrodo, visi tą ir tedaro. Kolega susirado jauną ir reproduktyvią žmoną, Anos aštuoniasdešimtmetė motina vėl įsimylėjo, o artimiausių draugų šeima, nors ir apsimeta, kad yra atsidavę savo dvidešimt penkerius metus trunkančiai santuokai, slapčia mezga romanus.

Vis dėlto, kurdamas komercinį žanrinį kiną, Juanas Vera (reiktų paminėti, kad jis nėra jau toks „žalias“ kine – dirbo garsių autorių Pablo Trapero, Lucrecios Martel prodiuseriu) nenusileidžia iki kičo, nesiekia sugundyti žiūrovų pigiais triukais ar banaliais juokeliais, be kurių neapsieina panašaus pobūdžio lietuviškos produkcijos gamintojai. Dramaturgija, vaidyba, dialogai, net interjerai ir apšvietimas – viskas iki smulkmenų apgalvota. Atskiros scenos, pavyzdžiui, Anos apsilankymas prabangių kvepalų parduotuvėje, nepaprastai vizualios, tapybiškos. Režisierius, rodos, sąmoningai naudoja įprastus stereotipus, kad juos pateiktų netikėtai ir išgautų komiškų niuansų. Taip žaidžiant ir juokaujant svarstoma apie rimtus dalykus, apie tai, ką reiškia tradicinės meilės ir šeimos vertybės moderniame pasaulyje? Ar tai tik susitarimo reikalas, sena niekam tikusi atgyvena, ar vis dėlto nuoširdus, stiprus ir nesumeluotas dviejų žmonių ryšys? Filmo kūrybinė grupė renkasi optimistinį variantą ir dar kartą įrodo, kad meilė – visada universali ir aktuali tema.