Dogman

Šis režisierius patraukia ir gebėjimu perteikti dabartinės Italijos ligas, pūlinius bei chaotišką laiką. Dar prieš „Gomoros“ sukūrimą režisieriui rūpėjo neadekvatus ar net maniakiškas personažo elgesys, tam tikros elgesio patologijos (pvz., filmai „Taksidermistas“,„L’imbalsamatore“,2002, ar „Pirmoji meilė“, „Primo amore“, 2004), o „Gomoroje“ apie socialines problemas kalbama atsigręžiant į nusikalstamą pasaulį, jo pražūtingą poveikį individui. Garrone’s Italijos visuomenę iš vidaus naikina žiaurumas ir nepamatuotas blogis. Jo įžvalgos, siūlomos temos provokuoja ir net šokiruoja žiūrovą, nes pasakojama apie tikrus žmones ir tikras situacijas.

Naujausias Matteo Garrone’s filmas „Dogman“ taip pat pristatytas Kanų pagrindinėje konkursinėje programoje, o už pagrindinį beta vyro vaidmenį apdovanotas aktorius Marcello Fonte. Kai kurie kritikai „Dogman“ laiko stipriausiu Garrone’s darbu.

Kaip ir ne viena ankstesnė režisieriaus juosta, ši taip pat paremta tikrais įvykiais. 1988 m. šunų prižiūrėtojas Pietro De Negri žiauriai nužudė vietinį gangsterį: valandų valandas kankino savo gyvūnų salone, net iškastravo. Aišku, Garrone istoriją sušvelnino, nes, pasak jo, svarbesnis jam psichologinis, o ne fizinis žiaurumas, kuris į filmą įtraukiamas tik tam, kad žiūrovas arba pats kūrėjas galėtų juo pasimėgauti. Tačiau Garrone iš dalies grįžta prie nusikalstamo „Gomoros“ pasaulio, tik šįkart bando labiau „pasikapstyti“ po emocinius gangsterių labirintus, jų neadekvatumą, pavyzdžiui, išvien einančią baimę ir prieraišumą, priklausomybę ir, aišku, žiaurumo ištakas.

Filmo erdvė – miesto pakraščiai, veikiau primenantys griuvėsius, nors čia įsikūrusi bendruomenė bando imituoti visavertį gyvenimą. Operatorius Nicolajus Brüelis renkasi purvinas, niūrias spalvas, kad sustiprintų ir taip slogią nuotaiką: saulė faktiškai nepasirodo, debesys praretėja nebent tada, kai pagrindinis herojus susitinka su dukrele. Garrone sąmoningai atsisako konkretizuoti erdvę (nors galima numanyti, kad veiksmas vyksta kažkur aplink Neapolį) ir laiką, tačiau dėl to jie ne mažiau iškalbingi: juos galima interpretuoti ir kaip visos „nefasadinės“ Italijos paveikslą, ir kaip klasikinę Dovydo bei Galijoto istoriją. Šįkart Dovydas – savo verslą turintis Marčelas (Marcello Fonte). Jis dirba ir gyvena savo skurdžioje įstaigėlėje „Dogman“. Iš pavadinimo aišku, kad čia prižiūrimi šunys. Marčelas sugeba pajausti ir sutramdyti net aršiausius kovinius keturkojus, kuriuos jam atveda vietiniai, kad nupraustų ir sutvarkytų (pvz., nukirptų nagus). Marčelas – smulkus, gero veido ir būdo: nepaaiškinama, kodėl išsiskyręs su žmona, bet užtat be galo myli dukrelę Sofiją ir svajoja vykti su ja nardyti Raudonojoje jūroje; ne mažiau myli ir šunis, kuriais rūpinasi, o laisvalaikiu su vietiniais žaidžia futbolą ir stengiasi įtikti visiems. Taip ir yra – jis populiarus, bet ne vien dėl savo didelės širdies ir nuskriausto gyvūnėlio veido: jis prekiauja kokainu, kad užsidirbtų pinigų atostogoms su dukrele.

Šią priemiesčio idilę drumsčia nevaldomo žiaurumo agresyvusis Galijotas – Simonė (Edoardo Pesce), bet Marčelo ir jį bando tramdyti kaip vieną savo šunų – vis pamėtėdamas narkotikų dozę ir taip netiesiogiai pats sukurdamas iš Simonės monstrą. Šis – geriausias Marčelo klientas, bet jau senokai už prekes nebeatsiskaito, tad verčia Marčelą tapti jo nusikaltimų bendrininku. Palaipsniui Simonė ima naikinti viską, kas Marčelui svarbu, o galiausiai pastarasis net metus už Simonę atsėdi kalėjime. Čia režisierius pirmąkart verčia žiūrovą klausti: kodėl piktindamasis Simone Marčelas vis tiek nori tapti jo bičiuliu? Juk kaimynai Simonės nekenčia ir net rezga planus, kaip jo atsikratyti. Tačiau prisiminus pirmas stambias aršaus šuns scenas, kai Marčelas šį bando nuraminti ir nuprausti, palengva pradedi suvokti, kad ir jis, ir Simonė – savotiški šunys. Simonė – lyg sergantis pasiutlige, raudonų akių, apsiseilėjęs ir nuolat pasiruošęs pulti, o Marčelas – rankinis šunelis, nuolat grįžtantis pas smurtaujantį šeimininką. Štai tada pradedi abejoti Marčelo nuoširdumu bei nekaltumu ir suklūsti: ar jis tikrai tėra susiklosčiusių aplinkybių auka? Juk prieš tai žiūrovui buvo parodyta be galo jautri scena – Marčelas grįžta į apvogtus namus, kad atgaivintų į šaldymo kamerą Simonės įkištą šunelį. Garrone sugeba preciziškai (deja, ir nuspėjamai) kurti Marčelo herojų: rodyti jo mažą laimingą gyvenimą ir palaipsnį grimzdimą į kartėlio ir keršto pasaulį. Taigi Marčelas kartu ir tragiškas herojus, ir keliantis dviprasmius jausmus: jo graudžios, pasitikinčios akys ir ką tik paspirto gyvūnėlio šypsena skatina užjausti kaip benamį šunį, tačiau filmo pabaigoje jo elgesys su Simone verčia tos nuoširdžios ir gailios fizionomijos išsigąsti Beje, viena filmo pavadinimo „dogman“ reikšmių – žmogus, dresuojantis šunis kautynėms. Tačiau ne šunys, o žmonės Marčelui – lyg jo prižiūrimi keturkojai: jis mano galįs juos prisijaukinti ir kontroliuoti.

Viena paskutinių scenų – skausmingai iškalbinga ir gal net kiek per tiesmuka: Marčelas ant savo gležnų pečių lyg amžiną savo šuniŠko gyvenimo naštą nešioja dvigubai didesnio Simonės kūną. Jis bando susigrąžinti kaimynų pasitikėjimą, pasigirti, kad sugebėjo nuveikti kai ką tinkama bendruomenei, deja, niekam tai neįdomu. Filmo erdvė tuščia ir apleista, kaip ir paties Marčelo gyvenimas; tą galima įskaityti ir stambiu planu fiksuojamame vyro veide, kuriame – sutrikusios ir tikslo horizonte nerandančios akys.

Žmogaus žiaurumo ištakas sunku paaiškinti. Rodos, ir Władysławo Pasikowskio filme „Šunys“ („Psy“, 1992) vienas herojų sakė, kad žmogus žmogui – žmogus, t. y. baisesnis už vilką. Akivaizdu, kad Garrone labiau pasitiki šunimis, o ne žmonėmis: filme tikri šunys oresni, jautresni, turintys vidinės ramybės, proto ir pagarbos kitai gyvai būtybei.