Ponas Trumbo
(Trumbo)
Tradiciškos tradicijos
Tradiciškos tradicijos
Režisierius Jay Roach
Scenarijaus autoriai John McNamara, Bruce Cook
Operatorius Jim Denault
Vaidina Bryan Cranston, Adewale Akinnuoye-Agbaje, Louis C.K., Elle Fanning, John Goodman, Diane Lane, Alan Tudyk, Michael Stuhlbarg, Helen Mirren
2015, JAV, 124 min. Platintojas Lietuvoje „Theatrical Film Distribution“
Taip prasideda ir Jay’aus Roacho „Ponas Trumbo“. Ir nors vėliau filmas bando žiūrovą suklaidinti, staiga perkeldamas jį į nespalvotą gangsterių filmo sceną, ką nors apgauti vargu ar pavyks. „Pono Trumbo“ režisūriniai viražai nuspėjami taip pat kaip ir įžangos titrai, kurių formulė bus dar ne kartą pakartota filmo eigoje.
„Ponas Trumbo“ pasakoja tikrais įvykiais paremtą istoriją apie Holivudo scenaristą Daltoną Trumbo, kurio gyvenimas, rodos, nusisekė: rūkydamas cigarus ir gerdamas viskį karštoje vonioje, jis kuria scenarijus vieniems pelningiausių filmų. Tačiau 1947-aisiais viskas apsiverčia aukštyn kojom – įsteigus antiamerikinės veiklos komisiją, Holivude sudarinėjami komunistų sąrašai ir prasideda raganų medžioklė.
Visada buvęs kairiųjų pažiūrų, Trumbo jų neatsisakė net ir tada, kai ant kortos pakibo karjera ir laisvė. Scenaristas patenka į kalėjimą, o ir iš jo grįžęs negali dirbti, nes yra įrašytas į juoduosius sąrašus. Tačiau Trumbo nepaliovė kurti, o svetimomis pavardėmis pasirašyti jo scenarijai pelnė net kelis „Oskarus“.
Ironiška, kad filmo apie scenaristą scenarijus įdomesnis už režisūrą. Tačiau tai nereiškia, kad tikra istorija ir Bruce’o Alexanderio Cooko knyga „Daltonas Trumbo“ paremto filmo siužetas (scenaristas Johnas McNamara) nėra sustabarėjęs ar perdėm blankus.
Tikriausiai ryškiausiai tai atspindi antraplanių personažų plėtotė. Įtūžęs ir su jokiomis taisyklėmis nesitaikstantis prodiuseris, paklusni ir kantri žmona, už save pakovoti nebijanti duktė, piktavaliai antikomunistai – viena charakterio savybe apibrėžiami personažai ne tik kuria gerokai supaprastintą sudėtingos epochos portretą, bet ir vieninteliu filmo personažu paskelbia Trumbo – savo laiku neįvertintą genijų, kurio gyvenime ir karjeroje buvo keli neįdomūs statistai.
Sutarus, kad vienintelis tikras herojus yra Trumbo, greit atsiranda kita bėda – pasakojant jo gyvenimo istoriją neišvengiamai tenka susidurti su sudėtingomis temomis, svarbiais JAV istorijos klausimais ir svarstymais apie politinės minties laisvę. Tačiau ko neišsprendžia greitas montažas, tą gali sutvarkyti naivus vaiko klausimas, todėl ir Trumbo dukra, jodama ant arklio, smalsiai klausia: „Tėveli, o kas yra komunistas?“ Ir viskas tampa aišku.
Jay’us Roachas laikosi nuostatos, kad žiūrovui nekils klausimų, jei jie nebus iškelti, todėl apibrėžti ir savo, ir Trumbo tikslus jis kaip įmanydamas vengia – štai filmo pradžioje mestas įtarimas, kad Trumbo kovoja tik už asmenines ambicijas, o ne už deklaruojamus principus, toliau nebėra plėtojamas. „Ponas Trumbo“ lyg ir norėtų būti žmogaus vidinės kovos studija, bet būtent kovos dvasios jam ir trūksta, o manifestu už laisvą žodį būti negali, nes kūrybos ir politinių įsitikinimų laisvė čia – ne vertybė ar siekis, o tiesiog siužeto aplinkybė.
„Ponas Trumbo“ nueina tradiciškiausiu iš tradicinių kelių ir, meistriškai apeidamas kiekvieną problemą bei dramaturginį iššūkį, „susimontuoja“ į spalvingą žiūrovišką „standartą“ – džiazo ritmu prabėgančią paviršutinišką šlovės istoriją.
