Marsietis
(The Martian)

Humoro reikia ir Marse


Režisierius Ridley Scott
Scenarijaus autorius Drew Goddard

Operatorius Dariusz Wolski
Vaidina Matt Damon, Jessica Chastain, Kristen Wiig, Jeff Daniels, Michael Pena, Kate Mara, Sean Bean

2015, JAV, D. Britanija, 144 min. Platintojas Lietuvoje „Theatrical Film Distribution“


Pirmą kartą apie mokslinės fantastikos nuotykių dramą „Marsietis“ sužinojau, kai pro šalį pralėkė raudonas dviaukštis Londono autobusas – ant jo buvo užklijuota milžiniška Matto Damono, pagrindinio filmo veikėjo, galva. Dėl šios reklamos akimirką pasirodė, kad autobusas yra kelionės į Marsą simbolis, nes toks pranašiškai raudonas kaip geidžiamoji planeta. Į Marsą juk jau seniai mintimis lekiame visai kaip į kas dieną kursuojančius miesto autobusus – bėgame, grūdamės ir važiuojame ten, kur, tikimės, bus geriau. Tiksliau nieko gero, bet ten reikia važiuoti, jei galvojame apie savo ateitį. Turiu galvoje visokiausias atšiaurias įstaigas, o dar tiksliau – darbovietes.

 

Panašiai komiškai galima būtų apibūdinti ir šį Ridley Scotto kūrinį. Siužetas labai paprastas – darbo vietoje, tai yra Marse, įvyksta šiokių tokių nesklandumų (netikėtai prasideda kosminė audra), todėl kosminio laivo įgula, kuri tuo metu tyrinėja planetą, yra priversta grįžti į savo laivą. Vienas įgulos narys, Markas Vatnis, pasimeta. Įgula visuotinai nusprendžia, kad jis žuvo, ir namo, į Žemę, išskrenda be jo. Pasibaigus audrai išvystame sužeistą Vatnį, vienui vieną bendradarbių paliktą Marse. Visą šio ilgo filmo trukmę jis bandys išgyventi, nepasiduoti, užmegzti kontaktą su NASA, prasimanyti maisto, sugrįžti į Žemę.

Filmų apie kosmines keliones ir dramas mėgėjai tikriausiai įžvelgs daugybę nuorodų į kitus pastarųjų metų filmus apie kosmosą – pavyzdžiui, į Alfonso Cuarono 2013 m. „Gravitaciją“ (kita scenos, kai atvirame kosmose žmonės laikosi vienos virvės, versija), į Duncano Joneso 2009 m. „Mėnulį“ (dėl fizinės vienatvės būnant kitoje planetoje) ar net į Christopherio Nolano 2014 m. „Tarp žvaigždžių“ (kuriame tiesiog vaidino tie patys Mattas Damonas ir Jessica Chastain). Cituojami filmai apie kosmosą bandė rimtai gilintis į dramatišką žmogaus sielą, o „Marsietį“ kuo ramiausiai galima būtų pavadinti ne išgyvenimo drama (survival drama), o tiesiog išgyvenimo komedija – čia, rodos, svarbiausia buvo parodyti, kaip viskas mūsų pasaulyje yra netobula, menka ir diletantiška – mūsų bendražygiai mus išduoda ir mums belieka griebtis šiaudo, tačiau šiaudo (net jei tai – bendradarbių išmatos) mes privalome griebtis.

Markui Vatniui, švelniai tariant, yra absoliučios šakės. Tačiau šią savo būtį jis nuolat praskaidrina žodžiais: „Staigmena – aš gyvas!“, „Laimei, aš botanikas. Geriausias botanikas planetoje“ ir panašiai. Jo optimizmu spinduliuojantis, riestanosis veidas nuolat švyti 144 min. filme. Pažeidžiamas jis rodomas vos keletą sekundžių – kai galiausiai atsiduoda į jį gelbėjančios įgulos rankas. Ši aplinkybė žiūrint filmą kėlė daugiausiai klausimų: kodėl režisierius nusprendė pagrindinį veikėją padaryti visišku linksmuoliu ir vengti sunkesnių jo gyvenimo Marse akimirkų? Ar jis slepia kartėlį net nuo savęs paties? Ar humoras yra kaukė, kuri jam laimės gyvenimą, ar vidinė tvirta nuostata, neleidžianti palūžti?

Linksmas, paprastas, gyventi norintis žmogus Markas Vatnis savo būdu primena kaimietį, nesutrikusį užgriuvus hamletiškiems egzistenciniams klausimams – šis personažas atrodo gaivus ir tyras (filmų apie kosmosą kontekste) kaip jo Marse auginamos bulvės. Tai gali kelti nuostabą, tačiau iš kino salės kėdės nepakels.