Meilei nereikia žodžių
(Enough Said)

Romantinė komedija nebūtinai turi būti kvaila ir nuobodi. „Meilei nereikia žodžių“ – tai penktas ir kol kas pats sėkmingiausias JAV nepriklausomo kino kūrėjos Nicole Holofcener filmas. Ir šiame režisierė bei scenarijaus autorė lieka ištikima nesibaigiančioms vyro ir moters santykių peripetijoms. Šį kartą tuos santykius apsunkina dar ir vidutinio amžiaus tema.

Filmo herojai Eva ir Albertas atsitiktinai susipažįsta viename Los Andželo kokteilių vakarėlyje. Panašu, kad juos jungia identiška gyvenimo situacija. Dvi vienišos širdys, kurių abiejų dukros, po skyrybų atstojusios antrosios pusės stoką, ruošiasi palikti namus, randa meilę ir saugumą.

Režisierė taikliai pasirinko pagrindinių vaidmenų aktorius. Tai legendinių televizijos serialų „Sopranai“ bei „Seinfeldas“ aktoriai Jamesas Gandolfini ir Julia Louis-Dreyfus. Režisierė pasirinko archetipišką komiškų personažų derinį: smulki, žavinga, gyvenimu trykštanti Eva atrodo dar mažesnė ir gražesnė šalia didelio, nerangaus ir švelniai ciniško Alberto.

Eva dirba masažiste, o Albertas (ironiška) – Nacionalinės bibliotekos televizijos serialų archyvo vadovas. Holofcener siekė, kad herojai šiek tiek polemizuotų su ankstesniais juos vaidinančių aktorių vaidmenimis. Albertą, kaip ir Tonį Sopraną, kamuoja lengva depresija, jis myli gražias moteris, turi stiprią moralinę poziciją, tačiau jo gyvenimo būdas visai neprimena įtakingo mafijos vado. Keistos liūdesio auros apgaubtas Albertas – vienas paskutinių aktoriaus vaidmenų: šiemet J. Gandolfini staiga mirė, nesulaukęs filmo premjeros.

Evos ir Alberto pora tarsi sulimpa. Pirmosios laimingų santykių peripetijos susijusios su tame pačiame vakarėlyje Evos sutikta populiaria poete Mariana, kuri greitai tampa Evos drauge ir autoritetu. Mariana apsėsta gero skonio ir manierų, tačiau dėl savo egocentriško charakterio vieniša. Bet Evą traukia jos asmenybė, gyvenimo būdas ir aplinka, ji net nejučia perima draugės manieras ir... požiūrį į vyrus. Nesibaigiančios Marianos kalbos apie siaubingą gyvenimą santuokoje priverčia Evą kritiškiau pažvelgti ir į Alberto ydas.

Peripetijos vystosi palengva – vis daugiau detalių tarp Marianos buvusiojo ir Alberto sutampa, kol galiausiai Eva supranta pamilusi buvusį savo naujosios draugės sutuoktinį. Evos apsisprendimas apie tai niekam nesakyti ir pasinaudoti Marianos patirtimi tarsi gidu po Alberto asmenybę – svarbiausias ir įdomiausias siužeto posūkis.

Holofcener talentas – detalės, žaismingi dialogai ir atpažįstamos herojų būdo savybės. Filme varijuojama archetipiniais vyro ir moters skirtumais bei šiuolaikiniais jų stereotipais. Eva – „tipiška“ moteris, valdoma jausmų – smalsumo, baimės, nesaugumo ir siekio pergudrauti gyvenimą. Joje telpa viskas, ką galima pavadinti moteriška gudrybe. Tačiau gudruoliai niekada nenueina toli, ir apie viską, be abejo, sužino ir Albertas. Kita vertus, Eva filme vaizduojama nuolat klystanti ir apgailestaujanti, Albertas – visada išmintingas ir tiesus. Kai jau visko pasakyta pakankamai, paskutinį tašką padeda jausmai.

Romantinės komedijos fone – siaubingai atsibodęs, bet visada raminamai veikiantis idealus viduriniosios amerikiečių klasės gyvenimas didmiestyje su kokteilių vakarėliais, netikra bohema, amerikietiškos svajonės namais ir rūpesčių nekeliančia buitimi, prieinama net paprastai masažistei. Nors tikro gyvenimo filme ir nėra daug, situacijos, herojų mąstymas ir poelgiai prie jo tikrai priartėja.