Animacija Lietuvoje

Gražinos Brašiškytės svajonių gintarinė pilis

Sovietmečiu, kai valdžia kiną laikė vienu iš stipriausių propagandos įrankių, daugelyje SSRS kino studijų atsirado ir animacinių filmų studijos. Tik sovietinė Lietuva buvo vienintelė „broliškoji“ respublika be profesionalios animacinių filmų studijos, finansuojamos iš „Goskino“ biudžeto. Tuometinėje Lietuvoje nebuvo aukštųjų mokyklų, kurios ruoštų kino ir animacijos specialistus. Animacijos dailininkės statytojos išsilavinimą Maskvoje, VGIK’e, 1948 m. įgijo talentinga jauna dailininkė Gražina Brašiškytė. Ji norėjo dirbti Lietuvoje, bet sąlygų tam nebuvo.

 

G. Brašiškytė įsidarbino „Sojuzmultfilmo“ studijoje Maskvoje ir kūrė animaciją iki pat mirties 1983 metais. Kelerius metus padirbusi garsių dailininkų asistente, kaip dailininkė statytoja ji debiutavo 1955 m. filmu „Užburtas berniukas“ (pagal Selmos Lagerlöf „Stebuklingąsias Nilso keliones“), priskirtinu sovietinės multiplikacijos (animacijos) aukso fondui.

 

G. Brašiškytei labai rūpėjo lietuviška tematika. Jos inicijuotas animacinis filmas „Gintarinė pilis“ (1959) buvo lietuviškiausias tuometinėje „Sojuzmultfilmo“ produkcijoje. Jo scenarijų rašė Maskvoje gyvenusi dramaturgė Regina Januškevičienė. Kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno muzika suteikė filmui ypatingą atmosferą ir paryškino veikėjų charakterius. Deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio tragiškos meilės legendą pasakojantis filmas vizualiniu stiliumi skyrėsi nuo tuometinių rusų animacijos kūrinių, kuriuose vyravo realistinio paveikslo tradicija. „Gintarinės pilies“ aplinka stilizuota, spalvos ir formos pasižymi lakoniškumu, švara. Minimalizmas žymėjo naujos stilistikos pradžią, jis būdingas ir vėlesniems dailininkės kūriniams. G. Brašiškytė prisiminimuose rašė, kad pirminio sumanymo pavaizduoti deivę pusiau nuogą su žuvies uodega teko atsisakyti, nes „Sojuzmultfilmo“ meno tarybai tai atrodė „neestetiška“. Todėl herojės kūnas buvo „aprengtas“. Kitas G. Brašiškytės filmas „Drakonas“ (1961), sukurtas Pietryčių Azijos pasakų motyvais, tarptautiniame festivalyje Indijoje buvo apdovanotas aukščiausiu „Sidabrinio lotoso“ prizu. Filmas „Tarakonas“ (1963) pripažintas geriausiu metų SSRS multiplikaciniu filmu. Kino kritika aukštai vertino G. Brašiškytės filmų spalvinę gamą, kolegos režisieriai prisimena jos lengvą ranką, humorą, keistų, neįtikėtinų situacijų pomėgį.

 

G. Brašiškytė pastebėjo į „Sojuzmultfilmo“ studiją tobulintis atvykusio jauno vaikino Zenono Tarakevičiaus dailininko animatoriaus talentą, filme „Žalioji gyvatė“ patikėjo jam animuoti kai kurias scenas. Dailininkė ne kartą pabrėžė norinti kurti lietuvišką multiplikaciją. Deja, ši svajonė neišsipildė.

 

Animacinio kino lopšys – „Banga“

1958 m. Lietuvos kino pionierius Stepas Uzdonas su grupe entuziastų Kauno radijo gamykloje įkūrė mėgėjų kino studiją „Banga“, tapusią viena didžiausių ir geriausiai techniškai aprūpintų LSSR. Žinomas tarpukario kino operatorius ir kino organizatorius 1944 m. dalyvavo atkuriant Lietuvos kino kronikos studiją, filmavo, režisavo pirmuosius pokario dokumentinius filmus ir kino kronikos siužetus, bet sovietų valdžios buvo apkaltintas antitarybine veikla, ištremtas. Po reabilitacijos grįžusiam į Lietuvą, jam nebebuvo leista darbuotis valstybinėje kino studijoje. Tačiau, dirbdamas Kauno radijo gamyklos tiekimo skyriuje, jis organizavo technine prasme bemaž profesionalaus lygio saviveiklinę kino studiją. „Banga“ turėjo 35 mm kino kameras, transportą, daug įvairios įrangos. Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę ir paviešinus Saugumo komiteto archyvus sužinota, kad studija buvo akylai stebima, tačiau tai nesutrukdė jos veiklai. Savo karjerą „Bangos“ kino studijoje pradėjo operatorius Antanas Abromaitis, režisieriai Juozas Sakalauskas, Z. Tarakevičius, vėliau tapę garsiais animacijos profesionalais. „Bangoje“ mėgėjišką kiną kūrė ir pasukę į kitas sritis Rimantas Kauza, Sigitas Klibavičius, Česlovas Norvaiša.

 

Vienas iš „Bangos“ vadovų A. Abromaitis 1962 m. pakvietė į kino studiją Z. Tarakevičių, namuose piešusį animacinį filmą. Dirbdamas Radijo gamykloje prie konvejerio, po darbo su grupe pagalbininkų jis kūrė animacinį filmą „Vilkas ir siuvėjas“, piešinių kontūrus perkeldavo ant celiulioido. Tam buvo sukonstruotos animacinio filmavimo staklės. Pirmoji filmo versija, nufilmuota ant 35 mm nespalvotos kino juostos, 1964 m. buvo parodyta 3-iajame respublikiniame mėgėjiškų filmų festivalyje ir kartu su kino novele „Mokytojau, neikite!“ iškovojo „Bangos“ kino studijai pirmąją vietą. Tačiau Z. Tarakevičiui labai knietėjo filmą nufilmuoti ant spalvotos kino juostos, tad su spalvotais piešiniais jis vėl išvyko į „Sojuzmultfilmo“ studiją Maskvoje. 1966 m. spalvotas filmas „Vilkas ir siuvėjas“ su rusiškais titrais kartu su kitais trumpais filmais buvo įtrauktas į rinkinį „Kino almanachas“ ir išleistas į Sovietų Sąjungos ekranus. Jo kopija net buvo parduota Vokietijos Demokratinei Respublikai. Z. Tarakevičius labai didžiavosi pirmuoju Lietuvoje pieštu animaciniu filmu. Jis turėjo daug kūrybinių planų, norėjo ekranizuoti Jono Biliūno „Laimės žiburį“, bet pasirinko lietuvių liaudies pasaką „Sigutė“. Ėmėsi darbo. 1966 m. buvo sukurti personažai, filmo stilius. Deja, dėl įvairių gyvenimo peripetijų darbas nutrūko. Tik 2006 m. Z. Tarakevičius vėl grįžo prie „Sigutės“, 2022 m. mažiesiems žiūrovams skirtas filmas buvo užbaigtas. Premjera „Tindirindžio“ festivalyje įvyko jau po Z. Tarakevičiaus ir šio filmo pirmojo prodiuserio A. Abromaičio mirties. Filme autorius išsaugojo klasikinės animacijos stilistiką, jo personažai stilizuoti, šaržuoti, animacija plastiška ir išraiškinga.

 

Kino mėgėjų draugijos prieglobstyje

Dalis „Bangos“ kino studijos entuziastų ieškojo alternatyvių galimybių kurti. Buvo nuspręsta prie juos vienijančios Lietuvos kino mėgėjų draugijos įsteigti gamybines dirbtuves, kurios, atlikdamos užsakymus ūkio subjektams, didelę dalį uždirbtų lėšų skirtų mėgėjiškai kino kūrybai remti. Vėliau „Užsakytinių filmų studija“ tapusi ūkiskaitinė įmonė buvo pelninga, kūrėjai galėjo užsidirbti pagal autorines sutartis. Iš tiesų tai gerokai kirtosi su išsivysčiusio socializmo principais. LKMD gamybinės dirbtuvės ėmė filmuoti dokumentinius, animacinius užsakytinius filmus, gaminti diafilmus. Animacijos padalinyje aktyviai dirbo režisierius, animatorius J. Sakalauskas ir operatorius A. Abromaitis, abu persikėlę iš Kauno „Bangos“.

 

Pirmas J. Sakalausko animacinis filmas „Ežio namas“ (1969), kurio dailininkas statytojas buvo Liutaveras Aleksandras Grabauskas, sukurtas LSSR Priešgaisrinės apsaugos valdybos užsakymu. Dailininku animatoriumi šiame filme dirbo ir Z. Tarakevičius. Kuriant scenarijų pagal Martyno Vainilaičio poemėlę buvo akcentuojama svarbiausia žinutė – „Tėveliai, neleiskite vaikams žaisti su degtukais!“. Filme du ežiukai, Vilko pamokyti, žaidžia su ugnimi ir sukelia gaisrą. Šis filmas tapo tikru išbandymu jauniesiems animatoriams. Naujosios Vilnios kultūros centro pusrūsyje įkurtai studijai teko išradinėti daugybę techninių dalykų, konstruoti animacinio filmavimo stakles, stalus animatoriams, piešinių džiovyklas.

 

Valstybinės automobilių inspekcijos užsakymu 1970 m. J. Sakalauskas nufilmavo antrąjį savo animacinį filmą „Telesforas gatvėje“. Su humoru pasakojama apie Telesforą, kuris įsivaizdavo puikiai žinąs saugaus eismo taisykles. Filmas papildytas danų karikatūristo Herlufo Bitstrupo animuotomis karikatūromis. Filmo dailininko L. A. Grabausko ilgametis laikraštinių komiksų herojus Telesforas buvo gerai pažįstamas Lietuvos skaitytojams. Filmas nufilmuotas ant nespalvotos 35 mm kino juostos, jo operatorius – A. Abromaitis, skamba Algimanto Raudonikio muzika.

 

Studijoje buvo kuriama ir lėlinė (sustabdyto kadro) animacija. Romas Palčiauskas 8-ojo dešimtmečio pradžioje ėmėsi kurti „Suodžio ir Pempės nuotykius“ (1973). Apie procesą jis pasakojo: „Studija pagal mano brėžinį pagamino multiplikacinį stalą kadriniam filmavimui. Gaminau reklaminius lėlinius multifilmus chemijos pramonės gaminiams. Lėles dariau pats iš minkštos aliuminio vielos karkaso. Rūbelius mezgė žmona. Filmo herojai buvo Suodis ir Pempė, jiems talkino panelė Vibracija ir milicininkas Nulis.“ Vėliau šie veikėjai persikėlė į humoristinio žurnalo „Šluota“ puslapius, buvo leidžiamas komiksas „Suodis ir Pempė“.

 

Animacijos projektai sudėtingėjo. Trečią savo filmą „Gera turėti draugų“ (1971) J. Sakalauskas kūrė kartu su kolegomis iš „Sojuzmultfilmo“, jį užsakė SSRS Draugystės ir kultūrinių ryšių su užsienio šalimis draugija. J. Sakalauskas prisiminė: „Svajojome apie lietuvišką legendą. Kai užsiminiau redakcinei kolegijai apie Gedimino sapną, iškart sulaukiau priekaištų, kad nėra reikalo „kapstyti istorijas apie nacionalinius kunigaikštukus“. „Sojuzmultfilmo“ vyriausiasis redaktorius Piotras Frolovas pateikė savo scenarijų, kuris atseit „puikiai atitiko užsakymo idėją“. Filmas pasakojo apie dirbančius sode draugus ir Katinėlį, kuris groja gitara ir nesiruošia padėti. Baisusis Krabas stebuklingu vilkeliu sukelia smėlio audrą ir pagrobia mažąjį Viščiuką. Draugai išsiruošia jo vaduoti. Laimingai sugrįžę namo jie pabaigia sodinti sodą, Katinėlis jau irgi dirba kartu.“

 

Vilniuje veikė kultūrinių prekių gamybinis susivienijimas „Neringa“, 8-ojo dešimtmečio viduryje jo konstruktoriai, nusižiūrėję nuo vokiečių, pradėjo žaislo „Vaikiškas kinas“ („kinovizorius“) gamybą. Tai buvo plastmasinis aparatas ir keturios 8 mm kino juostelės su laikikliu, sukant rankenėlę buvo galima žiūrėti trumpus animacinius filmukus, suklijuotus į žiedą. Vieno filmo trukmė buvo 1 minutė. Šiuos „multisiužetus“ kūrė J. Sakalauskas su kolegomis. Žaislas akimirksniu išpopuliarėjo, „Neringos“ susivienijimas „Vaikišką kiną“ „eksportavo“ į visą Sovietų Sąjungą.

 

Trumpų animacinių filmų kūrimas tapo galimybe debiutuoti kitiems dailininkams, iliustratoriams, karikatūristams. Su J. Sakalausku pirmus žingsnius animacijoje žengė R. Palčiauskas, Vitalijus Suchockis, V. Šiaulytis, Arvydas Pakalnis, Ilja Bereznickas, Zenonas Šteinys, Valentas Aškinis ir kiti. Daugelis jų vėliau visam gyvenimui susiejo savo veiklą su animacija.

 

Per metus buvo sukuriami penki siužetai. Kiekvienas turėjo aiškią mintį ir pamokymą vaikams. Juose buvo išjuokiami godumas, išpuikimas, kvailumas, pavydas; teigiamų herojų bruožai – draugiškumas, išradingumas, meilė gamtai, sąžiningumas, tvarkingumas.

 

Dažnai siužetai buvo saugaus eismo, priešgaisrinės apsaugos ar sporto temomis. Siužete „Čiukas ir muilas“ (dailininkas V. Suchockis) paršelis išmetė muilą, nes šis, patekęs jam į akis, ėmė graužti. Paršeliui iš ausų išauga šungrybiai. Išsigelbėti nuo jų gali tik vėl pradėjęs praustis muilu. Paršiukas Čiukas buvo populiarių žurnalo „Genys“ komiksų veikėjas. „Vaikiškame kine“ apie jį pasirodė ir daugiau siužetų, o gerokai vėliau Lietuvos kino studijoje buvo sukurtas 5 filmų ciklas. Siužete „Hopkins Oil“ (dailininkas R. Palčiauskas) su žurnalo „Šluota“ komiksų herojais Džeku ir Bobiu godus vagis Hopkinsas nori pavogti iš kaimynų naftos. Supratę vagišiaus kėslus Džekas ir Bobis pakiša jam milžinišką gyvatę. „Neringos“ susivienijimui buvo sukurta daugiau kaip šimtas animacinių siužetų.

 

„Užsakytinių filmų studijoje“ buvo leidžiami ir diafilmai, Švietimo ministerijos užsakymu iliustruota apie trys šimtai liaudies ir autorių pasakų. Dirbo daug knygų iliustratorių, grafikų, karikatūristų, tapytojų. Diafilmai keliaudavo į Lietuvos darželius ir mokyklas, patekdavo ir į parduotuves. Į Sovietų Sąjungą eksportuojami diafilmai buvo titruoti rusų kalba.

 

Antano Janausko alegorijų pasaulis

1970 m. Antanas Janauskas sukūrė animacinį filmą „Iniciatyva“. Tai pirmas Lietuvos kino studijoje nufilmuotas animacinis filmas, išvydęs Lietuvos kino teatrų, o atgavus nepriklausomybę – ir tarptautinių festivalių ekranus. A. Janausko filmų herojus – autoriaus alter ego, konfliktuojantis su aplinkiniu pasauliu, patiriantis ar įveikiantis įvairiausius likimo išbandymus. Žiūrint jo filmus neapleidžia jausmas, kad tai vienas ilgas gyvenimo filmas, kurio šaržuotas personažas veikia minimalistinėje aplinkoje, alegorijų pasaulyje. Anuomet atvirai kalbėti apie laisvės idėjas, politinius įvykius, socialinius sukrėtimus nebuvo galima. Režisieriai rinkdavosi Ezopo – užuominų, simbolių, dviprasmiškumo – kalbą, kad „Glavlitas“ (Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba, cenzūros organas) negalėtų filmų uždrausti.

 

„Iniciatyvoje“ pasakojama apie saloje gyvenantį žmogelį, pas kurį atplaukia kitas. Išdygus keistam želmenėliui, jiedu nusprendžia, kad saloje vešančios obels pavėsis trukdo išaugti... palmei. Žmogučiai sunaikina obelį ir pamato, kad vietoj palmės išaugo kaktusas, nešantis jiems pražūtį. A. Janauskas tikėjosi pralaužęs ledus ir įteikė Lietuvos kino studijai naują scenarijų. Šis buvo išsiųstas į Maskvą, bet sulaukta neigiamo atsakymo, motyvuojant tuo, kad Lietuvoje nėra bazės ir žmonių, kurie gebėtų profesionaliai kurti animacinius filmus. Anot išvados, profesionalai pirmiausia turi baigti mokslus Maskvoje. Bet režisierius nenustygo vietoje. Jis įkalbėjo LTSR Sveikatos apsaugos ministerijos Vyriausios farmacijos valdybą ir „Užsakytinių filmų studijoje“, vieninteliame Lietuvoje tuo metu rusenusiame animacijos židinyje, per tris bemieges naktis sukūrė reklaminį filmą „Vaistinėlė“ (1971). Filmo herojus tarsi cirkininkas žongliruoja vaistais, įvairiomis tabletėmis; taip žiūrovams primenama, jog vaistus reikia saugoti tinkamai ir vartoti tik pagal paskirtį.

 

Nuo to laiko Lietuvos kino studijoje gerą dešimtmetį dėl animacijos niekam „galvos neskaudėjo“. O kai joje ėmė kurti mokslus Maskvoje baigę animacijos režisieriai, atsirado galimybė sugrįžti į mėgstamą sferą ir A. Janauskui. 1985 m. „Mosfilmo“ kino studijos kūrybinis susivienijimas „Debiut“ patvirtino jo scenarijų ir paskyrė finansavimą animaciniam filmui „Antspaudas“, jis buvo puikiai įvertintas, o autoriui suteikta animacijos režisieriaus kvalifikacija. A. Janauskas ėmė nuolat kurti animacinius filmus LKS, vėliau – ir savo studijoje „AJ“, įsteigtoje 1991 metais. Iš vėlesnių jo darbų dera išskirti filmą „Palankios aplinkybės“ (1989 m., scenarijaus bendraautoris Algimantas Pabijūnas, operatorius Algirdas Šimkus, kompozitorius Osvaldas Balakauskas). Filmą sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje „Padebesyse“ herojus, ardydamas kietą dangų, iš luitų tiesia kelią per debesis, kad galėtų patogiai vaikščioti. Jo darbas atrodo prasmingas, tačiau paaiškėja, kad tas dangus yra žemė, ir herojus nusprendžia apversti visatą. Antroji dalis „Uždaroje patalpoje“ prasideda pilname kokonų, panašių į dinozaurų kiaušinius, kambaryje. Kapsintys vandens lašai padeda iš storo kevalo, panašaus į tinko sluoksnį, išsilaisvinti žmogeliui. Šis atranda būdą išlaisvinti ir kitus. Patalpą semiantis vanduo paplauna milžiniškos skulptūros pagrindą. Įvyksta griūtis, ir patalpos siena pramušama. Prasideda naujas veiksmų ratas – atstatoma skulptūra, užtaisomos skylės lubose. Filmas baigiasi daugtaškiu – ranka su metaline rankena vėl prakiurdo drėgnas lubas. A. Janauskas dirbo vienas, tik kompozitorius, garso režisierius ir filmo montuotojas padėdavo autoriui įgyvendinti jo sumanymus.

 

Nijolės Valadkevičiūtės improvizacijos

Nuolatinė animacinių filmų gamyba Lietuvos kino studijoje prasidėjo 1983 metais. Diplomuota dailininkė, grafikė Nijolė Valadkevičiūtė nusprendė baigti aukštuosius režisūros kursus Maskvoje. Savo diplominį darbą „Medis“ (1983) ji sukūrė plokščių marionečių technika, ją naudojo visą gyvenimą. Režisūros kursai skyrė šiam darbui finansavimą, kad režisierė galėtų filmuoti savo šalies kino studijoje. „Medis“ paremtas lietuvių liaudies pasaka apie devyngalvį slibiną ir mergelę, ieškojusią savo brolių. Slibinas ją persekioja, virsdamas keisčiausiais sutvėrimais. Filmas pilnas nuostabių siurrealistinių vaizdų.

 

N. Valadkevičiūtė su pavydėtinu produktyvumu kasmet sukurdavo po vieną animacinį filmą, jai talkino sesuo rašytoja Eligija Volodkevičiūtė. Pagal jos scenarijus pasirodė filmai „Mįslė“ (1984), „Jūratė ir Kastytis“ (1989), „Laimės žiburys“ (1990), „Košmariškas sapnas“ (1995), „Edeno sodas“ (2007), „Lietuvių vardas“ (2009) ir daugelis kitų.

 

Animuotų paveikslų scenose N. Valadkevičiūtė naudodavo įvairiausius daiktus ir medžiagas. Kartais tapydavo aliejiniais dažais tiesiai po kamera. Daugelyje kadrų grafinius aplinkos elementus, fonus derindavo su iškirptais iš popieriaus personažais. Kai kuriuose filmuose pasitelkdavo birias medžiagas: kavos tirščius, kruopas ar tiesiog sąvaržėles. Kartais po kamera animuodavo perskelto kiaušinio turinį maišydama su išspaustais iš tūbelių aliejiniais dažais. Animavo sukdama mėsos malimo mašinėlę ir panašiai. Filmuojant dažnai improvizuodavo, o rezultato nebuvo galima numatyti pradedant sceną. Animacija N. Valadkevičiūtei tapo eksperimentų lauku, kai abstrakčios idėjos įgauna ekspresyvią grafinę raišką. Dailininkės ir režisierės stilius labai savitas, radikali grafinė kinematika dažnai išsivaduoja iš siužetiškumo, palikdama gėrėtis paveikslais tarsi interaktyvioje galerijoje. Prie šių scenų filmavimo LKS daug prisidėjo operatorius Alfonsas Triškus. Muziką N. Valadkevičiūtės filmams kūrė kompozitoriai Mindaugas Urbaitis, Alvydas Jegelevičius, Algirdas Martinaitis, Serge’as Grey’us.

 

Iljos Bereznicko ir Zenono Šteinio animacija

Kitoje Maskvos aukštųjų režisūros kursų laidoje 1982–1984 m. mokėsi du režisieriai: Ilja Bereznickas ir Zenonas Šteinys. Diplominį filmą „Dovana“ (1985) I. Bereznickas nufilmavo Lietuvos kino studijoje. Administracija išskyrė grupei studijos laiptinės viršutinio aukšto aikštelę, joje įsikūrė I. Bereznickas ir filmo pagrindinė dailininkė Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė. Animatoriai piešė namuose. Gamybai talkino „Užsakytinių filmų studijos“ animatorių grupė, kuriai vadovavo V. Aškinis, susidūrusi su išsivysčiusio socializmo realybe – deficitu. Nebuvo puspergamentinio popieriaus animacijos piešimui, celiulioido, štiftų (angl. pegs), teptukų, animacinių dažų. I. Bereznickas pirko ir vežė dažus iš Maskvos, kur jie buvo gaminami specialiame „Sojuzmultfilmo“ studijos dažų ceche.

 

LKS negalėjo įdarbinti animatorių, ir jie sugrįžo į „Užsakytinių filmų studiją“, kur filmuojamam Rygos kino studijos režisieriaus Augusto Sukuto mokslo populiarinimo filmui „Žudikui Nobelio premiją“ (1985) reikėjo net 11 min. animacijos (animacijos režisierius V. Aškinis). Taip stengtasi sukurti Lietuvoje nenutrūkstamą pieštos animacijos gamybos grandinę. Animatorių grupei pavyko išlikti „kovinėje parengtyje“, kol savo diplominio filmo „Buvo buvo, kaip nebuvo“ (1986) gamybai Kino studijoje pasiruošė Z. Šteinys. Autorius sukūrė žodžiais sunkiai nusakomą, grynai animacinėmis išraiškos priemonėmis paremtą veiksmą ir piešinį. Filmo pradžioje girdime ir matome verkiančią mažą mergaitę milžiniškų dangoraižių fone. Berniukas padeda jai pastebėti, kokie keisti, kartais linksmi, o kartais ir baisūs, bet įdomūs dalykai dedasi aplinkui. Stebuklinga dėžutė ar medis, kuris tarsi liftas perkelia vaikus į kaimą, gaidys su vaivorykštine uodega, kurią senelis gali net pakramtyti, dangumi plaukiantys debesėliai, nupiešus jiems akytes pavirstantys avelėmis, – tokios transformacijos vyksta be paliovos. Filme juntama tautinė dvasia ir spalvos, finaliniame kadre sukomponuotos kaip tais sovietiniais laikais dar uždrausta trispalvė. Laimei, niekas iš cenzorių į tai neatkreipė dėmesio.

 

Taip pačiais metais I. Bereznickas sukūrė savo debiutinį filmą „Baubas“, persmelktą vaikiško nuoširdumo ir autoriaus šmaikštumo. Pagrindinis Baubo personažas tapo simboliniu I. Bereznicko ženklu, jo vizitine kortele. Nuotaikingą istoriją apie mergaitės draugystę su Baubu iškart pamėgo ir vaikai, ir suaugusieji. Filme tėtis nuolatos žiūri televizorių, o mama nesustodama kalba telefonu. Dukrai paprašius pasakos, tėtis ima grasinti, kad jeigu ji nepaliks jo ramybėje, ateis baisusis Baubas. Ir Baubas iš tiesų pasirodo. Norėdamas atkreipti mergaitės tėvų dėmesį, Baubas išbando visokius būdus, bet veltui; patyręs daugybę komiškų nuotykių ir apimtas nevilties, slepiasi po kilimu. Šis optimistiškas režisieriaus kūrinys akivaizdžiai paveiktas Donaldo Bisseto kūrybos. I. Bereznicko pasirinktas vizualinis sprendimas puikiai derėjo su filmo tema ir idėja. Filme panaudotas virpantis veikėjų kontūras, virpantys spalvoti štrichai, nupiešti ant kiekvienos judesio fazės stiklografais (riebūs minkšti pieštukai piešimui ant stiklo ir celiulioido), puikiai derėjo su koliažiniais analogiška technika nupieštais fonais. Visa tai sukūrė išskirtinę atmosferą, puikiai perteikiančią chaoso ir nonsenso nuotaiką. Tai buvo nauja Lietuvos animacijos stilistikos raidoje. Dizainu ir animacija filmas buvo artimas to laiko garsaus rusų režisieriaus Aleksandro Tatarskio animacijos darbams, „Baubo“ animaciją piešė ne vienas dailininkas iš „Pilot“ studijos. Atskirai išskirčiau Vladleno Barbe’s animuotas scenas, kurių dinamika, artistiškumas ir drąsa aukštai iškelė kartelę visiems Lietuvos animatoriams. Dailininko Vytauto Jurkūno, kompozitoriaus Laimučio Vilkončiaus, scenarijaus bendraautorio Prano Morkaus, aktoriaus Kosto Smorigino bendros kūrybinės pastangos, I. Bereznicko mokytojo, garsiojo režisieriaus Fiodoro Chitruko patarimai davė puikių rezultatų.

 

Vėliau I. Bereznickas vis sugrįždavo prie savo mylimiausio personažo ir nufilmavo dar tris filmus apie Baubą, tiesa, mažiau sėkmingus – „Baubo aritmetika“ (2004), „Tik nereikia mūsų gąsdinti“ (2005), „Baubo liga“ (2006). Ilgametę patirtį režisierius sudėjo į didžiausią savo filmą „Ne ožkoje laimė“ (2017, „Vilanimos“ filmų studija). Siužetas pagrįstas žydų litvakų folkloru. Pasakojama apie daugiavaikę siuvėjo Mendelio šeimą, kurios laimės ir nelaimės priežastis yra paprasčiausia ožka. Linksmoje ironiškoje istorijoje akcentuojamas pozityvus požiūris į gyvenimą, teigiama, kad jis nėra toks blogas, kaip kartais gali pasirodyti, ir bet kokioje situacijoje reikia nenuleisti rankų ir su humoru įveikti visas nelaimes. Vizualinis sprendimas paremtas knyginių komiksų ir iliustracijų tradicija, kurią I. Bereznickas puoselėja visa savo kūryba.

 

LKS animacinių filmų susivienijimas

Po „Baubo“ Lietuvos kino studijos vadovybė pradėjo rimčiau vertinti animaciją. 1986 m. buvo nuspręsta steigti animacijos cechą ir parengti profesionalius darbuotojus, gebančius kurti animaciją. Šio cecho, kuris neilgai trukus buvo pervadintas susivienijimu, direktoriumi išrinktas V. Aškinis ėmėsi organizuoti pirmuosius animatorių kursus. Užsitikrinus Kultūros darbuotojų kvalifikacijos kėlimo instituto paramą, dėstyti buvo pakviesti geriausi animacijos specialistai iš Maskvos – režisieriai Vladimiras Piekaris, Genadijus Sokolskis, Aleksandras Davydovas, Valerijus Ugarovas, Josifas Bojarskis, Anatolijus Volkovas, garsi dailininkė animatorė Violeta Kolesnikova ir kiti. Kursuose mokėsi trisdešimt dalyvių, iš jų vėliau išaugo daug animacijos režisierių ir aukštos klasės animatorių bei dailininkų. Formavosi animacijos industrija, buvo sukuriama vis daugiau filmų. Animacijos susivienijime režisavo N. Valadkevičiūtė, I. Bereznickas, Z. Šteinys, A. Janauskas, H. Vaigauskas, V. Aškinis, Z. Tarakevičius.

 

V. Aškinis filme „Kaktuso paslaptis“ (1989, LKS ir „Mosfilmo“ bendra gamyba) ant arkazolio (matinės acetatinės plėvelės, ant kurios galima piešti) sujungė nespalvotą štrichuotą grafiką, santūrią spalvinę gamą ir vaizdo plastiką, muziką kūrė Faustas Latėnas. Pagal Vytautės Žilinskaitės pasaką sukurtas filmas prasideda tarsi visai kasdieniškai: žaisdamas berniukas netyčia įsiduria į kaktusą ir įpykęs šauna į jį iš lanko. Čia atsiveria fantastinis pasaulis, kupinas gerųjų jėgų, kurios gelbsti ne tik sužeistą kaktusą, bet ir blogio pažeistą berniuko širdį. Filme teigiama, kad tik aukojantis galima išsigelbėti ir atgimti.

 

Ruošdamasis kitam savo filmui Z. Šteinys nusprendė atsisakyti ankstesnio stiliaus, išpuoselėto jo karikatūrose, knygų iliustracijose ir diplominiame „Buvo buvo, kaip nebuvo“. Jis sukūrė įspūdingą filosofinę didaktinę alegoriją „Dosnumas“ (1988), kupiną pagarbos istorinėms šaknims ir persunktą poezijos. Pasakos „Dosni obelis“ ekranizacija (scenarijaus bendraautoris Juozas Pocius) – tai metaforiškas pasakojimas apie motiną ir vaiką. Motina obelis palaipsniui atiduoda vaisius, šakas, kol lieka tik nudžiūvęs kamienas, virstantis į vandenį ir tampantis išsigelbėjimo valtimi Sūnui palaidūnui. Atidavusi visą save ir neimanti nieko mainais Motina yra aukščiausios meilės įsikūnijimas. Dailininkas Valdas Gilius sukūrė įsimintiną scenovaizdį ir tapybiškus personažus. Veikėjų grafinis stilius buvo ypatingas tuo, kad jų judesio fazių kontūras ant celiulioido buvo nuvalomas, o po to švelniai su kempinėlėmis padengiamas dažais, suteikiant personažams apimties, suformuojant šešėlį, išryškinant jų tapymo stilistiką ir dermę su fonais. Subtili, jausminga A. Martinaičio muzika padėjo atskleisti „Dosnumo“ jausmines gelmes ir sukūrė nepakartojamą filmo atmosferą.

 

Filme „Kadaise Lietuvoje“ (1990) remdamiesi istoriniais dokumentais ir meniniu palikimu Z. Šteinys ir J. Pocius pagarbiai įvaizdino Vilniaus įkūrimo legendą. Filmo karkasą sudaro gausybė detalių iš gerai žinomų kūrinių – Elvyro Andriolio „Gediminas stato Vilniaus pilį“, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Ramybė“, cituojama Bychovco kronika. Į Gedimino sapną atkeliauja siurrealistinis kraujuojantis mėnulis. A. Martinaičio muzika veržliai pabrėžia pagonišką jėgą. Vaizdo ir garso dermė sukuria Vilniaus įkūrimo animacinį herojinį epą, kuris Atgimimo metais buvo labai laukiamas visuomenės. Tačiau kino kritika filmą sutiko šaltai. Reikia pripažinti, kad spręsti technines, finansines ir organizacines problemas ekonominės blokados sąlygomis nebuvo lengva, tai trukdė režisūrinei grupei susikoncentruoti į meninius klausimus. Buvo akivaizdu, kad Z. Šteiniui tai nėra artimas stilius ir medžiaga stipriai priešinasi. Savo tikrąjį „aš“ menininkas atskleisdavo karikatūrose, pavergiančiose piešiniu, ironija, ryškiu autoriniu požiūriu. Toks, pavyzdžiui, jo karikatūrų ciklas apie Don Kichotą.

 

Z. Šteinys pats buvo romantikas ir tikras Don Kichotas, tikėjęs, kad menas gali pakeisti pasaulį. Laikui bėgant režisierius nusprendė atsigręžti į save, į savo ypatingą stilistiką. Šia prasme svarbus kitas Z. Šteinio filmas „Ironmedis“ (1993), kuriame dera humoras ir autoironija. Medis – dažnas dailininko karikatūrų motyvas. Filme „Ironmedis“ visiškai kitaip pasižiūrėta į moters-medžio simbolį. Filme „Dosnumas“ jis buvo poetizuotas, išaukštinantis motinos meilę, o „Ironmedyje“ juntama ryški skeptiška gaida. Matome, kaip moteris-medis, išauginusi lapus, šakas, viską praranda. Filmo kadras apvalytas nuo nereikalingų detalių, išryškinant tik pačią esmę, piešinys šaržuotas ir paremtas geriausiomis autoriaus karikatūromis. Kaip ir ankstesniame filme „Buvo buvo, kaip nebuvo“, režisierius kviečia žiūrovą į savotišką „žaidimą“, sukurdamas specifinę išraišką ir ritmą, kuris savotiškai „pajungtas“ vaizduojamos gamtos ritmui. Režisierius subtiliai atskleidžia žmogiškųjų santykių vidinius ryšius, ironiškai pašiepia vyrus, jų godumą ir abejingumą.

 

Z. Šteinys mirė 1997 m., nespėjęs užbaigti paskutinio filmo „Batas“, jį pabaigė kūrybinė grupė. Filmo scenarijuje buvo daug autobiografinių detalių, jis alegoriškai perteikė autoriaus vidinę būseną. Pasimetęs pasaulyje batas ieško savo šeimininko, patiria nuotykių Lietuvoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Indijoje, Anglijoje. Galiausiai batas sugrįžta į tėvynę; vaizduose atpažįstame Užupį, ir čia batas randa savo šeimininką, gulintį karste. Filme persipina skausmas ir autoironija, sukurta nostalgiška, jautri nuotaika.