Vienintelė prasmė

 

Vienu populiariausių Resnais filmų iki šiol išlieka „Mano dėdulė iš Amerikos“ („Mon oncle d’Amérique“, 1979). Apdovanotas Kanų kino festivalio Žiuri didžiuoju prizu, pristatytas „Oskarui“, jis pelnė ir ne vieną prancūzų kino akademijos „Cezarį“. Tai skaidrus ir ironiškas pasakojimas, kuriame režisierius aiškinasi žmonių ir gyvūnų elgesio dėsningumus. Filmas prasideda plakančios širdies garsais ir netrukus nuskambančiu teiginiu: „Vienintelė gyvenimo prasmė yra gyventi. Kitaip tariant, išsaugoti struktūrą.“

 

Resnais pristato tris pagrindinius filmo veikėjus, iliustruodamas jų gyvenimą nuotraukų, knygų viršelių, gyvūnų ir daiktų atvaizdų, klasikinių filmų kadrų koliažu. „Mano dėdulės iš Amerikos“ pasakojimas visą filmą klostosi iš trijų lygmenų – personažų likimų, akimirkų, kai jie mintyse persikūnija į mėgstamus aktorius, bei eksperimentų su žiurkėmis, gamtos, gyvūnų vaizdų. Iš to, ką rodo ir pasakoja Resnais, galėtų atsirasti ne vienas ir net ne trys filmai.

 

Henri Laborit ir žiurkės narvelyje

 

Po JAV kurtos „Apvaizdos“ („Providence“, 1977) grįžęs į Prancūziją, Resnais paprašė scenaristo Jeano Gruault parašyti tipiško prancūziško vaidybinio filmo scenarijų, o jo pagrindu tapo mokslininko Henri Laborit (1914–1995) teiginiai. Beje, Laborit buvo didelis Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ gerbėjas. Jis norėjo bendradarbiauti su režisieriumi ir anksčiau, kai farmacijos laboratorija pasiūlė Resnais kurti reklaminį filmą apie vaistą, didinantį atminties apimtį, bet šis projektas liko neįgyvendintas.

 

Laborit tampa savarankišku personažu jau filmo pradžioje. Šis chirurgas ir neurobiologas gimė Indokinijoje, karo gydytojo šeimoje. 1951-aisiais jis atnaujino psichiatriją, pradėjęs naudoti neuroleptikus gydant šizofreniją, patobulino anesteziologijoje naudojamą dirbtinės hibernacijos techniką, vėliau susidomėjo su stresu susijusiais psichikos mechanizmais, 1958 m. įkūrė specialią laboratoriją, kurios vaizdus matome ir filme. Save jis vadino „eutonologu“ – žmogaus elgesio specialistu ir filosofu. Visą gyvenimą Laborit išliko nonkonformistas ir tiesiog labai smalsus žmogus: 1969 m. jis atsiliepė į naujai įkurto Venseno universiteto urbanistikos studentų kvietimą vadovauti projektui „Biologija ir urbanistika“ – finaliniai „Mano dėdulės iš Amerikos“ kadrai, kuriuose užfiksuota ekologinio meno pionieriaus Alano Sonfisto optinė iliuzija, – ant apleisto namo sienos „išaugęs“ medis, – regis, yra tiesioginė nuoroda į šią jo veiklą.

 

Laborit aiškina „Mano dėdulės iš Amerikos“ veikėjų poelgių motyvus, pasitelkdamas amerikiečių gydytojo ir neurobiologo Paulo D. MacLeano teoriją ir kai kurių mokslininkų už tai buvo kritikuotas, esą naudojasi seniai atmestomis teorijomis ir vulgarizuoja mokslą. Amerikietis aiškino, kad yra trys smegenų tipai: retikuliarinis-reptilinis (atsakantis už išgyvenimą), limbinis-emocinis (atsakantis už malonumą) ir neokorteksas – naujoji žievė (vizualinės smegenys, kalba, mąstymas, intelektas). Apie tai mažajam Žanui užsimena ir jo senelis.

 

Pasak Laborit, mūsų elgesį reguliuoja keturi elementai (arba instinktai): vartojimas, atpildas, bausmė (rezultatas – kova arba pabėgimas) ir pagaliau veiksmų sulėtėjimas. Personažų bandymus reaguoti į problemas, nugalėti paniką, kautis arba bėgti iliustruoja baltos žiurkės narvelyje. Jų elgesį lemia elektros srovės iškrova vienoje narvelio pusėje ir galimybė pabėgti nuo skausmo į kitą narvelio pusę (jei durelės į ją atidarytos). Gyvūnas greit išmoksta pabėgti ir, pasak filmo autorių, toks eksperimentas gali vykti kasdien po dešimt minučių visą savaitę, bet žiurkė jausis gerai. Ji bus sveika. Kraujo spaudimas normalus, kailis blizga. Bet žmogui prisitaikyti sunkiau, nes jis gyvena visuomenėje. Būtent visuomenė nuo vaikystės formavo jo poreikius, nuo vaikystės mokė paklusti taisyklėms ir neįsiklausyti į savo norus.

 

Antrasis eksperimentas rodo, kas vyksta, kai durelės uždarytos. Žiurkė blaškosi, ieško išeities, bet galiausiai pasiduoda. Prasideda ligos. Trečiasis eksperimentas, kai narvelyje yra jau dvi žiurkės. Kai prasidės iškrova, o durelės bus uždarytos, žiurkės puls viena kitą, kovos, bet liks sveikos.

 

Filmo herojų bandymai kautis ar pabėgti baigiasi beveik identiškai kaip gyvūnų – jie nori dominuoti, tampa agresyvūs, o agresija gali būti nukreipta ir į save. Visą gyvenimą sąmoningai ar nesąmoningai laukiantys, kada pagaliau atsiras mitinis turtingas dėdulė iš Amerikos ir gyvenimas kardinaliai pasikeis, filmo personažai suvokia, kad pastangos pabėgti nuo liūdesio, abejonių ar nevilties liks bevaisės.

 

Gyvenimo medžiai

 

Ambicingą istoriką ir pedagogą Žaną Le Galį (Roger Pierre) senelis gydytojas nuo vaikystės skatino būti geriausią. Žanas gimė seneliui priklausančioje Bretanės saloje. Vaikystėje Žanas čia mėgo slėptis nuo visų ir skaityti. Čia senelis jam pirmąkart paaiškino, kaip funkcionuoja instinktai, žmogaus protas, jo atmintis. Užaugęs turtingoje buržua šeimoje, Žanas svajoja apie Paryžių, politiko karjerą ir gana greit jos pasiekia: tampa nacionalinio radijo vadovu. Praradęs prestižines pareigas, jis neatsisakys ambicijų tapti politiku ir rašytoju.

 

Sala – ypatinga vieta. Ištikimas Resnais bendražygis operatorius Sacha Vierny ją filmuoja skirtingai – ir kaip gyvą pažinimo knygą, kurią jam varto senelis, ir kaip paslaptingą vietą, kurioje auga pasakiškas gyvenimo medis. Įsitaisęs jo viršūnėje, Žanas mėgsta skaityti knygas, bet labiausiai – komiksus apie nusikalstamo pasaulio didvyrių nuotykius. Bretanėje gimęs ir užaugęs Resnais apdovanojo Žaną savo aistra komiksams, bet užaugęs Žanas nori parašyti knygą apie saulę skirtingų šalių mituose, o palikdamas žmoną į lagaminą įsideda daug knygų ir vėliau prisipažįsta Žaninai, kad buvo sunku pasirinkti, pavyzdžiui, įsidėti Lenino ar Trockio knygą.

 

Žanina Garnjė (Nicole Garcia) labiausiai vertina nepriklausomybę. Jos tėvai darbininkai garbino komunistų partiją, o paauglė Žanina dalyvavo judėjime už taiką, akcijose prieš karą Vietname. Bet galiausiai ji paliko tėvų namus, kad taptų aktore. Beje, kartu su savimi pasiėmusi ir rusiškas „matrioškas“. Dėl Žaninos Žanas paliks žmoną ir vaikus. Jo žmonos įtikinta, kad ši mirtinai serga, Žanina apsimes, kad nebenori būti kartu su Žanu. Vėliau ji sužinos, kad Žano žmona melavo. Sužinos ir Žanas, bet nieko keisti nebenorės ir bus jai dėkingas, kad išsaugojo šeimą.

 

„Mano dėdulė iš Amerikos“, regis, pirmas Resnais filmas, kuriame susiduria kinas ir teatras: režisierius keliskart rodo spektaklio, kuriame vaidina Žanina, fragmentus. Tai toks pabrėžtinai teatrališkas spektaklis, kuriame aktoriai beveik nejuda ir skaito prieš kelis šimtmečius parašytus meilės laiškus, žiūrėdami tiesiai į salę, nebendraudami vienas su kitu. Ne viename vėlesniame filme Resnais bandys suprasti teatro poveikio žiūrovui ir teatrališkumo specifikos mechanizmus. 1986 m. sukurtoje „Melodramoje“ („Mélo“) jis sąmoningai apnuogins tarpukariu populiarios ir ne kartą ekranizuotos Henri Bernsteino pjesės teatrališkumą – pakels ir nuleis raudoną uždangą, pabrėš scenografiją, lieps aktoriams vaidinti, o ne būti kadre ir pan. Rodydamas teatrą, Resnais bando suprasti, kas išlaisvina žiūrovo fantaziją, kas suteikia aktoriams lengvumo, kai jie kalba apie sudėtingas temas ir jausmus.

 

Teatro specifika, sąlygiškumas ir jo santykiai su kinu tapo Resnais eksperimentų aikštele filme „Smoking/No smoking“ (1993), sukurtame Alano Ayckbourno pjesės motyvais. Jame režisierius plėtoja „Mano dėdulės iš Amerikos“ pradėtą refleksiją apie tai, kas nulemia likimus, pasirinkdamas kelių filmų viename konstrukciją. Mėgstami Resnais aktoriai Sabine Azéma ir Pierre’as Arditi ne tik vaidina skirtingus mažo Jorkšyro kaimelio gyventojus, bet ir skirtingas jų gyvenimo versijas, kurios priklausys nuo to, ar tam tikru momentu herojė užsirūkys, ar ne. Resnais siūlo šešias skirtingas tos pačios pradžios pabaigas. Viskas vyksta pabrėžtinai teatrališkose dekoracijose, net scenos gamtoje filmuotos paviljone, bet tai – šimtaprocentinis filmas.

 

Trečiasis „Mano dėdulės iš Amerikos“ herojus – katalikas Renė Ragno (Gérard Depardieu) – iš tų, kuriuos vadina self made man. Valstiečio sūnus, jis slapta nuo tėvo siekė mokslų, tapo fabriko buhalteriu, vėliau jo vadybininku ir tuo labai didžiuojasi. Tris filmo personažus sieja tai, kad, nepaisant skirtingos socialinės kilmės, visi trys ryžosi nutraukti ryšius su šeima ir savarankiškai rinktis kelią, visiems tenka išgyventi dramatiškus pasirinkimus, pakeisiančius jų gyvenimą. Vėliau drabužių fabriko valdytojo patarėja tapusiai Žaninai teks spręsti sudėtingą fabriko direktoriaus Renė atleidimo klausimą. Nesugebantis prisitaikyti prie nuolatinės, žiaurios konkurencijos, jausdamas atsakomybę už žmoną ir tris vaikus, jis bandys nusižudyti.

 

„Mano dėdulės iš Amerikos“ personažai tiksliai atspindi prancūzų visuomenės permainas, vykusias pokario metais ir įgijusias pagreitį 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais, todėl filmas vadintas ir socialine satyra. Resnais tas permainas rodo kaip filmo herojų problemų katalizatorių. Permainas skatino ne tik Šaltasis karas, karas Vietname, naftos krizė, bet ir procesai šalies viduje, susiję su bendra rinka ar prasidėjusia globalizacija. Filmo veiksmas rutuliojasi prezidento Valéry Giscard’o d’Estaing’o valdymo metais, kai JAV tapo politikos ir ekonomikos orientyru Prancūzijai. Renė situacija tiesiogiai susijusi su kadaise Prancūzijoje klestėjusios tekstilės pramones krize. Renė fabrikas priverstas pereiti prie drabužių siuvimo, bet nespėja iš paskos madai. Karjerą pradėjęs senoviniame audimo fabrike, jis negali susitaikyti su mintimi, kad kokybė tapo nesvarbi, daug svarbesnis yra „darbo efektyvumas“, pelnas.

 

Tipiškas Resnais filmas

 

Kiekvienas filmo veikėjas turi mėgstamą aktorių, kurį nesąmoningai mėgdžioja, susitapatina lemtingais gyvenimo momentais. Žanui imponuoja Danielle Darrieux, Žaninai – Jeanas Marais, Renė – Jeanas Gabinas. Tarpukariu itin populiarus paprastus žmones vaidinęs Gabinas, įtikinamai įkūnijęs su tamsia lemtimi kovojančius veikėjus. (Karjeros pradžioje Depardieu buvo dažnai lyginamas su Gabinu.) Žanui artima aukštuomenės moteris vaidinusi subtili ir rafinuota Darrieux, Žaninai – romantiškus herojus įkūnijęs, SSRS žiūrovų garbintas gražuolis Marais. Filme jie pasirodo tada, kai reikia pabrėžti, ką tą akimirką jaučia pagrindiniai veikėjai. Taip praeities žvaigždės praturtina Žaną, Žaniną ir Renė savo reakcijomis ir jausmais, o kartu pabrėžia tų jausmų ryšį su kino patirtimi, kuri Resnais buvo labai svarbi, nes žymi vieną esminių klasikinio kino momentų – žiūrovo susitapatinimą su filmo veikėju. Senų filmų kadrai sužadina ir žiūrovų prisiminimus.

 

Žinoma, „Mano dėdulės iš Amerikos“ veikėjai gyvena jau kitame pasaulyje, bet vaikystės prisiminimai visąlaik juos veikia, ypač kai reikia priimti sprendimus. Resnais teigia, kad mes esame kiti – tie, kurie padarė mums įtaką. Kartu su mumis miršta ir tie kiti, kurie mus suformavo. Atmintis – viena svarbiausių Resnais temų, todėl nekeista, kad ir filme „Mano dėdulė iš Amerikos“ ji skamba nuolat. Kartais ir žodžiais už kadro: „Neįsiminus, kas malonu, o kas – nemalonu, kas mus verčia jaustis laimingus, liūdnus ir susirūpinusius, neįmanoma supykti ar įsimylėti. Galima sakyti, kad gyva būtybė – tai atmintis, kuri veikia.“

 

Amerikiečių kritikas Jonathanas Rosenbaumas yra rašęs, esą Resnais interviu jam sakė, kad planuoja kurti filmą, kuriame Henri Laborit idėjas iliustruos tik senų klasikinių filmų fragmentai. Resnais mėgo plėtoti savo filmų idėjas. „Mano dėdulės iš Amerikos“ herojų susitapatinimo su vaikystėje garbintais dievukais idėją režisierius išrutuliojo 1997 m. filme „Sena daina“ („On connaît la chanson“). Į šio filmo personažų lūpas Resnais įdėjo populiarias dainas – taip jie išsako savo mintis, troškimus ar abejones ir visai nesvarbu, kad iš vyro lūpų sklinda dainininkės Dalidos balsas, o herojė „mąsto“ Gilbert’o Bécaud balsu.

 

Prisiminimų motyvus Resnais „Mano dėdulėje iš Amerikos“ akcentuoja įvairiai. Atmintį sužadina ir garsai, ir vaizdai. Per šventes prie stalo susirinkusiems tėvų draugams Žanina deklamuoja Paulio Éluard’o „Laisvę“, garsiai nuskamba ir mamos antausis, kai Žanina nori pabėgti su aktorių trupe, bet dar garsiau – trupės reakcija. Žano užrakintos kambaryje Žaninos daužomos vazos parengia išsiskyrimą. Finale, kai Žanina miške ieško Žano, medžioklės garsai tarsi parengia ir ją, ir žiūrovus audringam santykių aiškinimuisi. Garsus Resnais dažnai išnaudoja staigiems montažo perėjimams nuo vieno personažo istorijos prie kito, lyg sakydamas, kad tikrovėje dažnai nebelieka ribų tarp garso ar veiksmo akimirksniu sužadintos atminties ir dabarties, kad žmogus gyvena tarp prisiminimų ir esamojo laiko.

 

„Mano dėdulė iš Amerikos“ – tai ne akademinė paskaita. Resnais kalba apie svarbius ir sudėtingus dalykus, bet nepamokslauja. Filmas iškart nepastebimai virsta eksperimentų ir žaidimų erdve – Laborit eksperimentuoja su žiurkėmis, Resnais – su aktoriais, vaizdais ir kino formomis. Režisierius jungia vaidybinio ir dokumentinio kino, koliažo elementus, bet leidžia žiūrovui rinktis, kuo tikėti – fikcija ar mokslininkų teiginiais. Gal todėl „Mano dėdulė iš Amerikos“ žadina kino, kuris gerbia žiūrovą ir neapsimeta tuo, kuo nėra, nostalgiją.