Blogio gundymai
Nors Szabó rodė nacių Vokietiją, žiūrovai už geležinės uždangos suprato, kad filmas kalba apie menininko situaciją bet kurioje totalitarinėje šalyje. „Oskaru“ apdovanotas filmas pradėjo Szabó trilogiją. Vėliau pasirodę „Pulkininkas Redlis“, „Hanusenas“ taip pat analizavo individo ir absoliučios valdžios, meno ir politikos santykius. Trilogija rodė, kad net labiausiai linkusi prisitaikyti asmenybė neišvengiamai tampa istorijos ir sav pasirinkimų auka. Ji vėl buvo prisiminta 2006-aisiais, kai Szabó prisipažino, kad studijuodamas tapo saugumo informatoriumi, nes tai buvo vienintelis būdas išgelbėti draugą nuo represijų ir gal nuo mirties. Šis prisipažinimas tik dar kartą patvirtino, kokie sudėtingi būna menininko santykiai su valdžia.
„Mefisto“ pagrindas – Klauso Manno emigracijoje 1936 m. parašytas to paties pavadinimo romanas, kuris net po karo buvo uždraustas Vakarų Vokietijoje, bet išverstas į daug Europos kalbų. Romane labiau nei filme akivaizdu, kad Hiofgenas – ne rašytojo sugalvotas personažas, o realus žmogus, populiariausias ir geriausias Trečiojo Reicho teatro ir kino aktorius Gustafas Gründgensas (1899–1963). Pirmoji Gründgenso žmona buvo Erika Mann. Jos brolis Klausas romane aprašė buvusio draugo, su kuriuo keliai išsiskyrė dar 3-iajame dešimtmetyje, degradaciją, kurią galėjo stebėti iš labai arti.
Gründgenso talentu niekas neabejojo, 1944 m. aktorius buvo įtrauktas į Josepho Goebbelso ir Adolfo Hitlerio sudarytą svarbiausių Trečiojo Reicho menininkų sąrašą „Gottbegnadeten-Liste“ (Dievo malone apdovanotųjų sąrašas). Ne vienas aktoriaus amžininkas teigė, kad paralelė tarp Mefistofelio, absoliutaus blogio įsikūnijimo Hitlerio ir „Fauste“ Mefistofelį vaidinusio Gründgenso buvo tokia akivaizdi, kad negalėjo nepaveikti aktoriaus legendos. Ji prasidėjo 1932-aisiais, kai teatro scenoje Gründgensas triumfavo Mefistofelio vaidmeniu ir vaidino jį visą likusį gyvenimą.
Gründgenso kelias iki šio vaidmens nebuvo tiesus. Jis gimė Diuseldorfe, komersanto šeimoje, ir tėvui nepatiko sūnaus noras tapti aktoriumi. Scenoje Gründgensas debiutavo 1918 metais, vaidino provincijos teatruose, kartais net du arba tris spektaklius per dieną. Regis, daugiau džiaugsmo jam teikė pasirodymai kabarete. 1923 m. jis jau Hamburgo teatro „Kammerspiele“ aktorius, 1924 m. debiutavo ir kaip režisierius – pastatė savo tuometinio gerbėjo Klauso Manno pjesę „Anja ir Estera“, o 1926 m. susituokė su Erika Mann. Santuoka netruko ilgai. 1927 m. Gründgensas jau Berlyne, vaidina garsiajame Maxo Reinhardto teatre, nors, pasak liudininkų, Reinhardtas aktoriaus nemėgo – nepatiko jo pretenzijos būti lyderiu, nesugebėjimas tapti ansamblio dalimi. 3-iajame dešimtmetyje, kaip ir dauguma vokiečių intelektualų, Gründgensas buvo kairiųjų pažiūrų, jis neslėpė savo biseksualumo.
Palikęs Reinhardto teatrą, Gründgensas vaidino įvairiose trupėse, Veimaro respublikoje populiariuose politiniuose kabaretuose, nuo 1929-ųjų filmavosi ir pats režisavo filmus. Vienas įsimintiniausių Gründgenso kino vaidmenų – nusikalstamo pasaulio lyderis Šrenkeris Fritzo Lango filme „M“ („M – Eine Stadt sucht einen Mörder“, 1931). Odinis Šrenkerio paltas ilgam tapo savotišku Gründgenso atpažinimo ženklu. Tris mėnesius prieš mirtį ZDF televizijai duotame interviu aktorius sakė, kad teatre „niekas nežinojo, kur mano vieta. Štai čia mane ir prarijo saloninių pjesių gausa ir man buvo užklijuota etiketė. Be to, atsitiktinumas atvedė į filmą „M“. Po jo tapau „kietu“ vaikinu, vilkinčiu odinį paltą ir su katiliuku ant galvos. Tada pasakiau sau: „Užtenka, toliau taip negalima.“ Kad ir kokie mano gyvenimo laikai buvo, nepamiršdavau, ko aš iš tikrųjų noriu, o visada norėjau vaidinti Hamletą, vaidinti Mefistofelį.“
1932-aisiais jis pirmąkart suvaidino Mefistofelį Prūsijos dramos teatro pastatytame „Fauste“. Mannas šį vaidmenį yra pavadinęs šokančiu, grakščiu, gracingu, šlykščiai gundančiu. 1934 m. Gründgensas tapo šio teatro intendantu (direktoriumi). 1936-aisiais jis vedė populiarią kino ir teatro aktorę Marianne Hoppe, su kuria išsiskyrė jau po karo. Visi žinojo, kad Gründgensą globoja vienas svarbiausių nacių veikėjų ir Trečiojo Reicho kūrėjų Hermannas Göringas. Ši globa ne kartą padėjo Gründgensui apsiginti nuo propagandos ministro Goebbelso užmačių, pavyzdžiui, išvengti vaidmens garsiausiame propagandiniame nacių filme – Veito Harlano antisemitiniame paskvilyje „Žydas Ziusas“(1940). Gründgensas sparčiai kilo karjeros laiptais, jo įtaka ir turtai augo (pavyzdžiui, už vaidmenį filme jis gaudavo 80 tūkstančių markių, kai tuometinio ministro alga buvo 20 tūkstančių). Jo vadovaujamas teatras klestėjo: ne vienas vokiečių kritikas yra rašęs, kad antroje 4-ojo dešimtmečio pusėje ir Antrojo pasaulinio karo metais klasikinis vokiečių teatras pasiekė savo aukščiausią lygį.
Minėtame interviu paklaustas, ar prisimindamas šį gyvenimo periodą nejaučia sąžinės priekaištų, Gründgensas atsakė, kad ne, ir paaiškino: „Jūs ne taip supratote. Norėjau pasakyti, kad vienintelė vieta, kur mes galėjome pasitikėti savimi, buvo scena. Ten aš visada tiksliai žinojau: kai tariu savo repliką, už nugaros atsidaro durys ir įeina dama žalia suknele, o ne esesininkas. Štai kas nulėmė mano požiūrį į teatrą: tvarka, tikslumas, jokių atsitiktinumų.“
Tačiau Gründgensui buvo leidžiama daugiau nei kitiems: 1939 d. jis sukūrė filmą „Du pasauliai“ („Zwei Welten“), kuriame skambėjo oficialiai Trečiajame Reiche uždraustos homoseksualios meilės motyvas. Jis statė operas Berlyne ir Vienoje, koncertavo vokiečių kareiviams Norvegijoje. Karo pabaigą Gründgensas sutiko Berlyne ir netrukus atsidūrė rusų lageryje Jamlice. Už tai, kad po devynių mėnesių išėjo į laisvę, Gründgensas buvo dėkingas jį apgynusiems vokiečių menininkams. Tarp jų buvo ir antifašistas Ernstas Buschas, kurį, beje, Gründgensas, tiksliau, jo pasamdytas advokatas, apgynė nuo Trečiojo Reicho paskelbto mirties bausmės nuosprendžio, ir rusų karininkas Arsenijus Gulyga, vėliau tapęs garsiu filosofu.
Netrukus Gründgensas sugrįžo į sceną, vaidino ir vadovavo skirtingiems teatrams, daug gastroliavo. 1960-aisiais jį išgarsinusio spektaklio pagrindu sukūrė filmą „Faustas“. Netrukus išėjo į pensiją ir 1963 m. vasarą išvyko į kelionę aplink pasaulį. Mirė rudenį Maniloje, perdozavęs migdomųjų. Iki šiol spėliojama, ar tai buvo atsitiktinumas, ar savižudybė.
Gründgensas nemėgo interviu, bet rašė prozą. 1952 m. „Autobiografijos štrichu“ pavadintame tekste jis rašė: „Žiūriu ir galvoju: ko aš laukiau gyvenime ir kas iš to išėjo? Gerai pasvarstęs, galiu tik palinguoti galvą. Negaliu sakyti, kad jaučiu kartėlį, nors ir nesididžiuoju. Tiesiog esu truputį nustebęs. Galvodamas apie tai, kaip klostėsi mano likimas, prieinu prie išvados, kad mums visiems teko daug patirti, nes gyvenimas iš mūsų reikalavo daugiau, nei galėjome jam duoti, jis visą laiką vertė mus nugalėti nenugalimas kliūtis ir daug iš mūsų atėmė, priimdamas tai kaip savaime suprantamą duoklę.“
