Anapus šešėlio
Ši publikacija paskatino prisiminti dar paauglystėje ir jaunystėje matytus Julijos Solncevos – garsios 3-iojo dešimtmečio gražuolės, aktorės, Dovženkos bendraautorės, po režisieriaus mirties perkėlusios į ekraną neįgyvendintus projektus, – filmus. Tada jie nesužadino ypatingo entuziazmo, nes ir Dovženkos filmai iki šiol trikdo perdėtu patosu, o paskutinės psichologinės režisierės dramos „Tokie aukšti kalnai“ („Takije vysokije gory“, 1974) ar „Trijų išmatavimų pasaulis“ („Mir v trioch izmerenijach“, 1979) atrodė pernelyg tradiciškos. Ir čia laukė staigmena, nes rusiškame internete, kur gali rasti beveik viską, Solncevos filmų beveik nebuvo, nors jie ir kurti didžiosiose SSRS studijose. Kitą staigmeną pateikė neseniai paskelbtas geriausių moterų sukurtų filmų sąrašas. Pirmoji Kanuose 1961 m. apdovanojimą už geriausią režisūrą (antroji po pusės amžiaus apdovanota Sofia Coppola) gavusi moteris jame nepaminėta. Pabandžiusi ieškoti tekstų apie Solncevą ir vėl nustebau: beveik visuose kalbama apie Dovženkos ir Solncevos meilę. Toks įspūdis, kad jos kūryba iki šiol nenagrinėta ir Solnceva vis dar lieka arba pamiršta, arba vyro šešėlyje. Štai tik keli režisierės portreto štrichai.
Julija Solnceva (tikroji pavardė Peresvetova) gimė Maskvoje 1901 metais. Vos penkerių mergaitė liko našlaitė, ją augino seneliai. Peterburge, kur buvo perkeltas dirbti senelis, ji mokėsi gimnazijoje, vaidino mėgėjų teatre. Būsimoji aktorė studijavo Maskvos universiteto istorijos ir filologijos fakultete, 1922-aisiais baigė Maskvos muzikinės dramos institutą, vaidino Maskvos kameriniame teatre, kuriam vadovavo vienas teatro reformatorių Aleksandras Tairovas.
Solnceva buvo puikiai išsilavinusi, turėjo begalę gerbėjų – poetas Vladimiras Majakovskis ją pagarbiai vadino Julečka Ippolitovna, kitas garsus poetas Nikolajus Asejevas buvo beprotiškai įsimylėjęs ir rašė jai eiles, kurios seniai tapo meilės lyrikos klasika.
1924 m. Solnceva suvaidino Marso valdovę Aelitą Jakovo Protazanovo filme Aleksejaus Tolstojaus romano motyvais. „Aelitos“ veiksmas rutuliojasi 1921-aisiais Sovietų Rusijoje, pasibaigus pilietiniam karui. Protazanovas sujungė dokumentinius badaujančios, sugriautos, nualintos šalies kadrus ir pasakojimą apie tolimą civilizaciją, kuri stebi Žemę. Tai, kas vyksta Rusijoje, sudomina Aelitą, ypač kai ji pamato, kaip rusų inžinierius Losis bučiuojasi su žmona, mat Marse meilės sąvoka neegzistuoja. Tačiau kai atskridę į Marsą bolševikai bandys surengti perversmą, valdingoji Aelita lieps sušaudyti darbininkų demonstraciją.
Nepaisant milžiniškos reklaminės kampanijos ir žiūrovų susidomėjimo, kritikai filmą sutiko šaltai, jis buvo pavadintas nevykusiu komerciniu eksperimentu, nors Vakaruose laikomas viena pirmųjų antiutopijų. Tačiau garsieji Aleksandros Ekster sukurti marsiečių kostiumai ilgam išliko kultūros atmintyje. Jie pabrėžė neįprastą jaunos aktorės grožį, kuris kažkodėl buvo pavadintas šaltu. Tais pačiais metais Solnceva suvaidino gatvės papirosų pardavėją Ziną Jurijaus Želiabužskio komedijoje „Mosselpromo“ papirosų pardavėja“ („Papirosnica ot Mosselproma“). Merginą myli iškart trys vyrai, tarp jų ir amerikietis, bet ji išsirenka kino operatorių, kuris galiausiai sukurs filmą – Zina vaidins jame pagrindinį vaidmenį. Tokia tad viena pirmųjų „kino kine“ istorijų. Po to sekė daug panašių filmų, pasiūlymai filmuotis užsienyje, specialiai Solncevai buvo rašomi scenarijai.
Likimas pasikeitė, kai bėgdama nuo pavydaus vyro (apie jį žinoma nedaug) Solnceva atsidūrė Odesoje, kur susipažino su Aleksandru Dovženka – jaunu, gražiu, talentingu ukrainiečių režisieriumi. Susitikimas su juo pakeitė Solncevos gyvenimą. 1930 m. ji suvaidino nedidelį Opanaso dukters vaidmenį filme „Žemė“, bet jau nuo 1929-ųjų dirbo režisieriaus asistente VUKFU („Vseukrainskoje fotokokinoupravlenije“), kino studijose „Mosfilm“ ir Kijevo kino studijoje, vėliau pavadintoje A. Dovženkos vardu. Beje, saugumo agentai savo pranešimuose nuolat pabrėžia Solncevos norą savarankiškai kurti filmus, būti režisiere. Pažinojusieji šią porą prisimena, kad Dovženka atrodė minkštesnis, kad būtent Solnceva ne kartą gelbėjo šeimą, kai Dovženkai neleisdavo dirbti. Pasak Dovženkos mokinio, režisieriaus Aleksandro Muratovo, jei ne Solnceva, Dovženka nebūtų nufilmavęs nė centimetro, nors visi jį labai gerbė: „Solnceva buvo tikras „Mosfilm“ žmogus, ji nuėjo dirbti asistente, nes ilgą laiką faktiškai maitino šeimą. Dovženka nefilmavo, nedėstė, to, ką jis pradėdavo, dažniausiai netvirtindavo. Ji dirbo asistente skirtingose grupėse ir tie, su kuriais ji dirbo, kalbėdavo apie Solncevą kaip apie genialią asistentę.“
Kartu su Dovženka Solnceva kūrė filmus „Ščiorsas“ („Ščors“, 1939), „Mičiurinas“ („Mičurin“, 1948), „Sudie, Amerika!“ („Proščai, Amerika!“). Pastarasis ekranus išvydo tik 1996 m. Berlyno kino festivalyje, kai archyve buvo rasta ir restauruota filmo medžiaga. Dovženka ir Solnceva spėjo nufilmuoti maždaug 70 procentų, kai „Sudie, Amerika!“ Stalino įsakymu buvo padėta „ant lentynos“. Tai tipiškas propagandinis Šaltojo karo filmas, sukurtas pagal perbėgėlės, buvusios JAV ambasados Maskvoje darbuotojos Annabelle Bucar knygą „Tiesa apie Amerikos diplomatus“.
Visi pažinoję Solncevą prisimena, kaip ryžtingai ji gindavo savo vyrą – ir nuo priešų, ir nuo draugų. Tai liudija ir laiškas, kurį 1951-ųjų rugpjūčio 20 d. Solnceva parašė vienam galingiausių SSRS vadų Lavrentijui Berijai. Laiške ji prašo susitikti ir pasikalbėti apie Dovženką: „Aplinkui šį žmogų susidariusi situacija, neleidžianti jam dirbti, blogėja su kiekviena diena. Jam buvo antras infarktas ir gyventi, matyt, liko nedaug.“
Akivaizdu, kad tai desperatiškas žingsnis, neturėjęs jokių pasekmių, nors 1941 m., kai filmuodamas karą Ukrainoje Dovženka kartu su besitraukiančiais sovietų kariais atsidūrė vokiečių apsuptyje, Berija ištiesė pagalbos ranką. Išgirdęs, kas atsitiko, mergišius Berija nusprendė išsikviesti Solncevą ir paaiškinti, kad jos vyras – išdavikas, o jinai dar gali išpirkti savo kaltę. Tačiau Solnceva buvo narsi moteris ir jam pasipriešino, o grįžusi į viešbutį, kuriame gyveno, rado gėlių ir vaisių, kuriuos kaip pagarbos ženklą atsiuntė Berija.
Gal tai ir legenda, bet ir Dovženka, ir Solnceva turėjo daug paslapčių, kurias nusinešė su savimi. Tačiau Dovženka tada sugrįžo į Maskvą. Iki šiol prisimenami ir gandai, esą saugumas specialiai „pakišo“ Solncevą Dovženkai. Kita vertus, pasakojimai apie jos bjaurų charakterį, kaprizus, grubumą, nesiskaitymą su žodžiais, – ne legenda. Vienas pažįstamas taip aprašo Solncevą, pamatytą švenčiant Dovženkos 60-mečio jubiliejų: „Vis dar labai graži, be vienintelės šypsenos, susijaudinusi, pikta.“ Tačiau galima numanyti, kad tokie buvo jos metodai siekiant apginti ir apsaugoti mylimą vyrą, nuolat kaltintą formalizmu, ukrainietišku nacionalizmu ir antisovietizmu.
Tai tęsėsi ir po staigios Dovženkos mirties 1956-aisiais (jam buvo tik 62-eji), kai Solnceva ne tik išsaugojo butą tokį, koks jis buvo vyro mirties valandą, suredagavo ir išleido jo raštus, bet ir kino studijoje „Mosfilm“ pagal neįgyvendintus Dovženkos scenarijus sukūrė tris vaidybinius filmus „Poema apie jūrą“ („Poema o more“, 1958) – Dovženka mirė pirmos filmavimo dienos išvakarėse, „Liepsningųjų metų kronika“ („Povest plamennych let“, 196o), „Užburtoji Desna“ („Začarovannaja Desna“, 1964) ir dokumentinį pasakojimą apie Dovženką „Auksiniai vartai“ („Zolotyje vorota“, 1969), dalyvavo restauruojant Dovženkos filmus.
Apie Solncevos filmus ir dabar atsainiai sakoma, esą ji tik imitavo Dovženkos stilių, esą ir jokių jo kadruočių nebuvo, o jei ir buvo, tai Solnceva jų nesuprato. Dabar vis dėlto sunku suvokti, ar filmo autoriumi titruose nurodytas Dovženka buvo sumanęs tokį sąlygišką ir monumentalų kino reginį, kuriame viskas atrodo dirbtina – ir herojai, tiesiai į kamerą sakantys poetišką tekstą, ir animaciniai jų sapnų kadrai, į kuriuos inkrustuojami sapnuojantys žmonės, ir tekstas už kadro, perteikiantis kadre esančio personažo mintis, ar režisierė statytoja Solnceva pabandė kuo tiksliau perkelti į ekraną režisūrinį vyro scenarijų. Kartais atrodo, kad tas dirbtinumas kyla iš Dovženkos bandymų pritaikyti savo nebyliųjų filmų estetiką garsiniam kinui. Tačiau pasakojimo apie milžiniškos Kachovkos elektrinės statybą patosas, nuolat kadre akcentuojama šviesa savaip neatsiejamas nuo postalininio laiko permainų, kurios neišvengiamai keitė ir kiną.
Kanuose apdovanota „Liepsningųjų metų kronika“ – pirmasis sovietų plačiaformatis filmas ir dabar jis įdomus būtent bandymais išplėsti kadro erdvę, prisodrinti ją ir veiksmo, ir turinio. Tai pasakojimas apie ukrainietį valstietį Ivaną Orliuką, kuris 1941-aisiais išėjo kariauti. Filmas prasideda 1945 m., kai Orliukas sako monologą Brandenburgo vartų, pro juos lėtai slenkančios minios ir tamsaus dangaus fone. Į filmo pabaigą dangus šviesėja: sėjos epizodas Dniepro vingio ar milžiniško dangaus fone primena poetinį monologą, kurio vaizdų logika neatsiejama nuo Dovženkos filmų dvasios.
Pats šilčiausias šios trilogijos filmas pasakoja apie Dovženkos vaikystę prie Desnos krantų. „Užburtoji Desna“ susideda iš dviejų dalių. Viena – tai šešerių metų berniuko Saško akimis pamatytas pasaulis. Kai kurie epizodai, kad ir milžiniškame baltai pražydusiame sode ar raudonų aguonų lauke lyg pasakoje klajojantis berniukas, dvelkia tikra poezija. Kitoje dalyje matome gimtąjį kaimą išlaisvinusio, pulkininku tapusio Saško apmąstymus.
Dovženkos mirtis Solncevai buvo tragedija. Ji gyveno viena, ypač vengė kinematografininkų draugijos, atsisakydavo bendrauti su žurnalistais. Paskutiniais metais ji jau sunkiai vaikščiojo. Viename retų režisierės interviu galima išgirsti tokį prisipažinimą: „Ryte verkiau – tokia vieniša jaučiuosi. Visiems į mane nusispjauti. Be Aleksandro Petrovičiaus neturėjau nieko. Jau 33 metus gyvenu viena.“ Ji mirė 1989-ųjų rudenį.
