Ne visai taisyklingas propagandistas

„Imperijos nuolauža“, 1929
„Imperijos nuolauža“, 1929

Garsiausia Fridricho Ermlerio filmo „Imperijos nuolauža“ („Oblomok imperii“, 1929) scena, kai Pirmajame pasauliniame kare amnezijos ištiktas kareivis Filimonovas pravažiuojančio traukinio lange pamato moters veidą ir jam pradeda grįžti atmintis, analizuojama kino mokyklose. Nukryžiuotojo su dujokauke kadrą iš šio filmo rasite beveik visose kino istorijose. Pamenu, kad ieškojau jo vaizdajuostėje, kelis kartus sukdama pirmyn ir atgal. Tik neseniai sužinojau, kad daugiau nei pusšimtį metų visi žiūrėjome tą „Imperijos nuolaužos“ variantą, kurį Ermleris sumontavo specialiai rodymui kaime. Rusų kino istorikai sugaišo ne vienus metus, skirtingų šalių archyvuose rado septynias „Imperijos nuolaužos“ versijas, kad atkurtų filmą tokį, koks jis buvo 1929-aisiais. Dabar jo premjeros vyksta senojo kino festivaliuose visame pasaulyje, o rugsėjį originalią „Imperijos nuolaužos“ versiją bus galima pamatyti festivalio „Pirmoji banga“ programoje.

Išsipildžiusi svajonė

Fridricho Ermlerio (1898–1967) vardą net kino istorikai dažniausiai sieja su dviem filmais – „Imperijos nuolauža“ bei bene tiksliausiai Stalino represijų atmosferą perteikusiu „Didžiuoju piliečiu“ („Velikij graždanin“, 1937–1939), nors režisieriaus filmografijoje jų dvidešimt. Prie Ermlerio iškart prilipo propagandinio kino kūrėjo, stalinisto etiketė. Jis sulaukė visų Sovietų Sąjungoje vertinamų garbės vardų bei premijų, buvo keturiskart Stalino premijos laureatas.

Šiuo požiūriu jo biografija atrodo nepriekaištingai: Rėzeknėje (dabar Latvija) neturtingoje žydų šeimoje gimęs Vladimiras Breslavas nuo dvylikos metų dirbo pasiuntinuku vaistinėje, būdamas penkiolikos jis nemokėjo kalbėti ir rašyti rusiškai. Jaunuolis dalyvavo pilietiniame kare, dirbo ČK (Felikso Dzeržinskio įsteigta „Čerezvyčainaja komisija“, iš kurios išaugo GPU-NKVD- KGB), bet nuo mažens svajojo tapti kino aktoriumi. Svajonės 1923 m. jį atvedė į Leningrado ekrano meno institutą, kuriame Ermleris neužsibuvo ir 1924 m. kartu su Eduardu Johansonu įsteigė „Eksperimentines kino dirbtuves“ KEM („Kino-eksperimentalnaja masterskaja“). Neatsitiktinai atmintyje iškart iškyla Leningrado kino avangardo mokyklos FEKS („Fabrika ekscentričnogo aktiora“) pavadinimas – ankstyvuosiuose Ermlerio filmuose eksperimentatorių intelektualų Leonido Traubergo, Grigorijaus Kozincevo ar Sergejaus Jutkevičiaus (su pastaruoju 1932 m. jie kartu sukurs vieną pirmųjų garsinių ir socrealistinių sovietų filmų „Pasitiktinis planas“) įtaka akivaizdi.

Kine Ermleris debiutavo agitaciniu filmu „Skarlatina“, aiškinančiu, kaip reikia saugotis pavojingos ligos. Pirmuosius filmus Ermleris kūrė kartu su Johansonu, bet vėliau apie tai kažkodėl vis „pamiršdavo“. Kartu su Johansonu kurtas filmas „Katka – Popierinis ranetas“ („Katka – Bumažnyj Ranet“) 1927-aisiais sumušė lankomumo rekordus. Šioje, pasak autorių, komiškoje melodramoje apie jauną kaimietę, kuri atvyksta į didmiestį, kad uždirbtų pinigų karvei, bet susideda su vagišiumi, nuo jo pastoja ir pardavinėja obuolius, jau matyti Ermlerio polinkis į realizmą ar net natūralizmą. Jį režisierius sugebėdavo derinti kartais su poetiškomis metaforomis, kartais – su lozungų tiesmukumu. Interviu Natalijai Nusinovai vėlesnių Ermlerio filmų operatorius Arkadijus Kolcatas pasakojo, kad režisierius pasiuntė „Katkos “ aktorių Fiodorą Nikitiną savaitei į landynę Leningrado banditų pamėgtoje Ligovkos gatvėje, o grįžusį visą apuostė, norėdamas įsitikinti, kad šis ten tikrai buvo. Maskvos Dailės teatro (MCHAT) auklėtinis Nikitinas vaidino ir kituose Ermlerio filmuose, bet svarbiausias iš jų, be abejo, – „Imperijos nuolauža“.

Palimpsestai

Filmas žymi ne tik artėjančią nebylaus kino epochos pabaigą. Keitėsi politika: 1929-aisiais jau akivaizdu, kad Josifas Stalinas tapo vienvaldžiu šalies vadovu. Jo skelbiamos šalies industrializavimo, žemės ūkio pertvarkos kryptys pradeda susidurti su realiomis problemomis, kurias turi maskuoti vis gausesni politiniai „kenkėjų“ ir „kontrevoliucionierių“ procesai. Valstiečiai priverstinai varomi į kolchozus, vadinamieji buožės tremiami į Sibirą, o bėgantys nuo represijų kaimiečiai plūsta į miestus ar pramonės statybas.

Tačiau revoliucinių menininkų pamėgta „seno“ ir „naujo“ supriešinimo tema dar vis aktuali. Jos reiškėju ir tampa „Imperijos nuolaužos“ veikėjas Filimonovas. Po dešimties amnezijos metų jis pagaliau prisimena, kas yra, ir grįžta į Leningradu tapusį Peterburgą. Bet čia pasikeitė ne tik miestas (dalį konstruktyviosios architektūros pastatų teko filmuoti Charkove).

Filomonovo žmona ištekėjo už kito, jo darbdavys neteko fabriko. Filimonovas turi iš esmės pasikeisti, kad galėtų gyventi neatpažįstamoje naujoje tikrovėje, vadinasi, jis turi tapti kitu žmogumi. Nors herojus entuziastingai priima įvykusias permainas, o filmas baigiasi šūkiu „Turime daug darbo, draugai!“, sunku patikėti tuo savanorišku savęs ir praeities atsisakymu. Abejotina ir senojo fabrikanto bei jo žmonos, kurie iš pradžių rūpinasi Filimonovu, linija.(Man regis, aplinkybių priversto save keisti „mažo žmogaus“ tema ir sužavėjo didelį šio filmo gerbėją Charles’į Chapliną.)

Kinotyrininkas Piotras Bagrovas tiksliai įvardijo šią filmo suvokimo problemą: „Viena vertus, „Imperijos nuolaužoje“ ryškiausiai matyti Eizenšteino (jis buvo lyg ir šio filmo kuratorius) įkvėpta 3-iojo dešimtmečio antrosios pusės montažinė estetika, kita vertus, pirmą kartą Ermlerio filme atsiranda toks sudėtingas ir gyvas žmogaus charakteris. Be to, tai pirmasis iš tikrųjų politinis Ermlerio filmas ir tuo pačiu – pirmasis jo filmas-optinė iliuzija (kai už vieno paveikslėlio galima pamatyti kitą – Ž. P.) Esmė ta, kad Ermleris, kaip joks kitas sovietų kine, nuolat prasitardavo – pasakydavo daugiau nei pats suprato. Partinis menininkas, aktyvus komunistas, jis buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad viskas, kas vyksta šalyje, jei ir nelabai gerai (vis dėlto jis buvo pastabus ir subtilus menininkas), tai bent jau teisinga, t. y. einama teisingu keliu. Todėl Ermlerio filmai ir buvo tikslesni, juose buvo daugiau tiesos nei daugumoje potencialiai antisovietinių filmų su „špyga kišenėje“.

Pamenu nuostabą, kurią sukėlė vieno festivalio retrospektyvoje pamatyti Ermlerio „Valstiečiai“ („Krestjane“, 1935). Jo pradžioje – skambant rūsčiai muzikai ir plazdančių vėliavų fone – pasirodo užrašas, kad filmas skirtas draugui Kirovui. (1934 m. Leningrade nužudytas miesto komunistų vadovas Sergejus Kirovas netrukus taps Ermlerio „Didžiojo piliečio“ herojumi.) Tačiau pirmieji „Valstiečių“ kadrai atrodo komiškai – stambiu planu rodomas miegančios gražuolės veidas, o fone kriuksi kiaulės. Kai režisieriui nusibosta mėgautis paraleliai montuojamais stambiais gražuolės ir kiaulių planais, paaiškėja, kad moteris miega ant suolelio kiaulių fermoje. Varvara (Jelena Junger) – kolūkio kiaulių augintoja. Netrukus jos augintinėms iškils grėsmė, apie kurią praneš Varvarą jausmingu bučiniu pažadinęs jos vyras Gerasimas (Aleksej Petrov). Kiaulių tiek daug, kad kolūkis neturi pakankamai pašarų joms auginti ir nusprendė parduoti.

Dar vėliau paaiškės, kad toks buvo Gerasimo, kurio tėvai buožės ištremti į Sibirą, planas. Gerasimas yra „kenkėjas“, jo tikslas – pakenkti kolūkiui ir sukiršinti valstiečius. Kai jis prasitaria apie tai nėščiai žmonai, jos akyse – siaubas. Supratęs, kad Varvara jį išduos, Gerasimas nužudo žmoną. Scena tvarte, kur Gerasimas inscenizuoja, kad ji pasikorė, – savaip didinga ir poetiška. Iš pradžių matome tik moters pėdas – Gerasimas ištraukia tarp pirštų įstrigusį šiaudą. Scenos pabaigoje – tekančios saulės nutviekstas kybantis moters kūnas – lyg tragedijos simbolis. Tačiau sutrikęs Gerasimas labiau primena ne neapykantos sovietų valdžiai kupiną „liaudies priešą“, o archetipinę tėvo figūrą. Juolab kad prieš vyro prisipažinimą Varvara susapnavo sapną: laikraštyje atspausdintas Stalino pasveikinimas gimus sūnui, o ji eina per kaimą kartu su Stalinu, šis ant rankų neša Varvaros ir Gerasimo sūnų. (Akivaizdu, kad sapną padiktavo Ermlerio, beje, kaip ir daugumos 3-iojo dešimtmečio rusų kinematografininkų, susižavėjimas Sigmundo Freudo teorija, įkvėpęs ir Filimonovo atminties sugrįžimo sceną „Imperijos nuolaužoje“.) Animacinis sapnas, įterptas į realistinį filmo audinį, atrodo tiesiog fantasmagoriškai. Kaip ir scena, kur Varvaros brolis fermoje kalbasi su riebiomis kiaulėmis ir vienai jų sako, kad „žmogų su tokiu snukiu tikrai sušaudytų“.

Stebina ir filmo finalas: užrašas kadre praneša, kad kolūkiečiai laukia atvykstant politinio skyriaus atstovo Nikolajaus Mironovičiaus (jį suvaidino Nikolajus Bogoliubovas, netrukus įkūnysiantis pagrindinį herojų „Didžiajame pilietyje“), ir iškart rodoma kaimo pirtis, kur nuogi vyrai mėgaujasi maudynėmis ir alumi, o vanta ilgai kadre vanojamas politrukas aimanuoja lyg ištiktas orgazmo. Paskui didžiulėmis žirklėmis jis kerpa ilgą žilą senio barzdą. Vanduo, nuogi kūnai, karštis, aimanos, garai sukelia beveik linksmo pragaro asociacijas, bet finalinis kadras informuos, kad kolūkiui suteiktas Varvaros vardas.

Stalino pageidavimu

„Valstiečiai“ uždarė Maskvos kino festivalį. Jis liudijo susiformavusį naują Ermlerio stilių – jo kadrai vis ilgėja, kamera dažnai juda sinchroniškai su aktoriumi, kad šis galėtų jaustis filmavimo aikštelėje kuo laisviau. Filmas daug kam iš režisieriaus kolegų pasirodė nepriimtinas, bet patiko Stalinui, taigi šis ir tapo kito Ermlerio filmo „Didysis pilietis“ scenarijaus „redaktoriumi“ – išsakė ir užrašė daug pastabų, į kurias, žinoma, buvo atsižvelgta. Vienoj jų Stalinas pageidavo, kad jo nebūtų filme, taip pat jis norėjo, kad būtų „išmesta“ pabaiga apie Kirovo mirtį, bet pabrėžtas vadovaujamas partijos vaidmuo. Ko gero, to ir nereikėjo akcentuoti: kiekvienas Ermlerio filmas būdavo vieno ar kito politinio teiginio iliustracija. Tik pakankamai savotiška, matyt, susijusi su režisieriaus prigimtimi, kurią Kolcatas prisiminė taip: „Tai buvo labai sudėtingas naivumo, beraštystės ir didelio vidinio talento užtaiso lydinys. Nuostabus žmogus!“

Kinotyrininkas Olegas Kovalovas (beje, sukūręs ir dokumentinį filmą apie Ermlerį) taip pat matė „Didžiojo piliečio“ dviprasmiškumą: „Natūralus kinematografo konkretumas net servilistiškiausiuose filmuose apnuogindavo oficiozinių koncepcijų absurdiškumą. Filme „Didysis pilietis“ (1937–1939) neįtikėtinai išsišakojęs diversantų pogrindis, susijęs su priešiškomis žvalgybomis ir, suprantama, su judu Trockiu, kūrė sudėtingiausias operacijas, kad pasiektų gana kuklių tikslų, tarkime, sustabdytų gamyklos konvejerį.“

Filmas, kurio pagrindu tapo Kirovo nužudymas (rusų istorikai neabejoja, kad nurodymą davė Stalinas), inicijavęs didžiausią sovietų represijų bangą, dabar atrodo ne tik prikišamai propagandinis, bet ir gana keistas. Jame dominuoja politinės diskusijos. Vienas scenarijaus bendraautorių Michailas Bleimanas yra prisipažinęs, kad įkvėpimo sėmėsi iš Fiodoro Dostojevskio „Velnių“. Amžininkai prisimena, kad Ermleris dieną prieš filmuojant išdalydavo aktoriams visą su jų personažų pažiūromis ir filme sakomu tekstu susijusią medžiagą ir liepdavo ją analizuoti bei išdiskutuoti. Tad nenuostabu, kad diskusijos filmavimo aikštelėje būdavo lyg išvakarėse vykusių aktorių pokalbių tęsinys ir net labai audringas. Tačiau ir kontrevoliucionieriai, diversantai, trockistai, ir pilietis Šachovas (jo prototipu ir buvo Kirovas) filme vienodai atgrasūs.

Išliko daug prisiminimų ir anekdotų apie Ermlerį, esą jis didžiavosi savo darbu ČK, ilgai nešiojosi vardinį revolverį (yra juo net grasinęs Nikitinui, kad šis susikauptų), bet liudijimas, kad filmuojant „Didįjį pilietį“ režisierius laukė arešto, manau, neišgalvotas. Juolab kad keturi filmavimo grupės nariai buvo suimti, o du – sušaudyti dar filmo nepabaigus.

Atlydžio metais

Antrojo pasaulinio karo metais Ermleris vadovavo studijos „Lenfilm“ evakuacijai į Kazachstaną, sukūrė kelis karinius filmus „Ji gina tėvynę“ („Ona zaščičajet Rodinu“, 1943) ir „Didysis lūžis“ („Velikij perelom“, 1945) – pastarasis, pasakojantis apie Stalingrado mūšį, dabar atrodo savaip eksperimentinis – jame vaidina tik vyrai, į veiksmą įterpiami kronikos kadrai.

1956 m. įvykęs XX komunistų partijos suvažiavimas ir jame perskaitytas Nikitos Chruščiovo pranešimas apie Stalino kultą Ermleriui sukėlė šoką, nors 1955-aisiais pasirodžiusi jo melodrama „Nebaigtoji apysaka“ („Neokončennaja povest“) buvo viena pirmųjų kino atlydžio kregždžių. Galiu tik įsivaizduoti, kokius jausmus žiūrovams žadino ką tik didžiulių laistytuvų nuplautos Leningrado gatvės ir visai nedidvyriški filmo veikėjai. Pagrindinė herojė Jelizaveta (Elina Bystrickaja) – pasišventusi darbui paprasta apylinkės gydytoja. Ją myli visi, bet labiausiai – paralyžiuotas laivų statytojas (Sergejus Bondarčiukas), kuris tiki, kad vieną dieną Jelizaveta jį išgydys.

„Nebaigtos apysakos“ veikėjų jausmams antrina muzika. Jos filme daug, o Leningrado filharmonijos epizode režisierius nufilmavo ir savo sūnų – dirigentą Marką. Ermleris dievino muziką, gal todėl neatsitiktinai jo filmuose skamba Dmitrijaus Šostakovičiaus, Sergejaus Slonimskio ir kitų garsių kūrėjų muzika, o „Imperijos nuolaužai“ muziką specialiai parašė vienas Leningrado kompozitorių avangardistų ir oberiutų bendražygis Vladimiras Deševovas.

Po 1956-ųjų Ermleris sukūrė vos kelis filmus, bet 1965-aisiais labai trumpam ekranuose pasirodęs „Prieš istorijos teismą“ („Pered sudom istorii“, 1965) nustebino ne vieną režisieriaus kolegą. Dabar filmas, matyt, būtų pavadintas hibridiniu, mat dokumentiniame filme pagrindinį vaidmenį – save – vaidino Vasilijus Šulginas (1878–1976). Tai realus asmuo, istorinė asmenybė – caro Dūmos narys, monarchistas, nacionalistas, vienas Baltųjų judėjimo iniciatorių ir pilietinio karo dalyvis, publicistas, leidėjas, emigracijos veikėjas. 1944-aisiais, sovietams užėmus Jugoslaviją, kur jis tada gyveno, Šulginas buvo suimtas, atvežtas į Lubianką ir nuteistas 25 metus kalėti. Po dvylikos kalėjime praleistų metų Šulginas išleistas, bet, žinoma, liko KGB prižiūrimas.

Ermlerio filmas – tai dviejų žmonių disputas. Šulginas atskrenda į Leningradą, kur jį sutinka istorikas (deja, istoriką vaidina aktorius Sergejus Svistunovas ir tai silpniausia filmo grandis). Jie kartu lankosi įvairiose vietose, Šulginas prisimena, kas ten vyko, juodu diskutuoja apie rusų emigracijos likimą ir pan. Tiesus, elegantiškas, senoviška lazda pasiremiantis, puikus oratorius Šulginas filme visa galva aukštesnis net ir tada, kai yra priverstas sutikti su istoriko ar Maskvoje, Suvažiavimo rūmuose sutikto socialistinio darbo didvyrio Petrovo argumentais. Tačiau finaliniuose filmo kadruose, likęs vienas tuščioje Suvažiavimų rūmų fojė (visi sėdi salėje ir ploja Petrovui), Šulginas grakščiai trinkteli lazda ir eina link išėjimo. Net ir žinant gana prieštaringas Šulgino pažiūras, juo sunku nesižavėti.

Kiekvienąkart, kai prisimenu filmą, vis spėlioju, ką pagalvojo pirmieji filmo žiūrovai, pamatę sceną, kai išlipęs iš automobilio Šulginas eina link didžiulių rūmų ir girdėti, kaip jis šūkteli: „Tavričeskij!“, o kamera sustoja ties Taurijos rūmų tvora ir vis labiau artėja prie ant tvoros prikaltos lentos, kur parašyta: „Aukštoji partinė mokykla“.