Kaip graužikas tapo žmogumi

Filmai apie kenkėjus

„Partinis bilietas“, rež. Ivanas Pyrjevas, 1936
„Partinis bilietas“, rež. Ivanas Pyrjevas, 1936

Pradedame naują rubriką, kurioje prisiminsime pamirštas kino asmenybes, aiškinsimės populiarių personažų ar žanrų istorijas, pabandysime tarsi fotografijoje išdidinti senų ir naujų filmų kadruose įstrigusias detales, kostiumų fragmentus, garsiomis tapusias personažų replikas.

Amerikiečių rašytoja ir publicistė Anne Applebaum neseniai „The Washington Post“ išspausdintame straipsnyje „Trumpas, Kaczyńskis ir jų draugeliai. Bolševikai grįžta“ atkreipė dėmesį, kad šiuolaikinių dešiniųjų pasisakymai persunkti bolševikiškos leksikos: „Kai britų teisėjai 2016 m. lapkritį pareiškė, kad „Brexit“ referendumą turi patvirtinti parlamentas, o tai parlamentinėje demokratijoje buvo išmintingas sprendimas, ksenofobiškas, „Brexit“ remiantis dienraštis „Daily Mail“ išspausdino straipsnį, kuriame prie teisėjų fotografijos buvo parašas „Liaudies priešai“. Vėliau tas pats dienraštis kvietė premjerę „naikinti sabotažininkus“, naudodamiesi žodžiu, kurį Leninas vartojo legaliai politinei opozicijai įvardyti.“ Applebaum taip pat teigia, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas mėgsta posakį „amerikiečių liaudies priešai“. „Liaudies priešai“, „kenkėjai“, „sabotuotojai“ paskutiniu metu sugrįžo ir į lietuvių žodyną. Prie šių žodžių įsigalėjimo didžiojoje Rytų ir Vidurio Europos dalyje labiausiai prisidėjo kinas.

Rusų istorikai atkreipia dėmesį, kad mitas apie kenkėją, liaudies priešą iš esmės suformavo sovietinį mąstymą. Šis mitas pradėjo formuotis 3-iojo dešimtmečio pabaigoje ir 4-ojo pradžioje, kai pradėjo strigti Josifo Stalino paskelbtas naujas šalies industrializavimo kursas, kai prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija sunaikino ne tik žemės ūkį, bet ir valstiečių klasę. Nuo žemės atskirti valstiečiai pradėjo masiškai plūsti į miestus ir elektrinių, didelių fabrikų statybas, kurioms buvo reikalingos darbo rankos. Tačiau buvusių kaimiečių kvalifikacija buvo menka, jie nemokėjo dirbti su technika, todėl ėmė gausėti avarijų, nelaimingų atsitikimų. Natūraliai nyko pažadai per trumpą laiką įvykdyti didžiulius pramonės įmonių, Maskvos metropoliteno statybų planus.

Po 1917 m. bolševikų ir pilietinio karo visiškai sunaikinta Rusijos ekonomika, trumpam atsigavusi Naujosios ekonominės politikos (NEP) metais, vėl ėmė žlugti. Žūtbūt reikėjo atpirkimo ožio. Politinė specialioji tarnyba GPU (Gosudarstvennoje političeskoje upravlenije) sukūrė legendą apie bolševikų šalies priešus, kurie trukdo statyti komunizmą. Tai įvairūs su Vakarais susiję sabotuotojai, „liaudies priešai“, darbininkams ir valstiečiams „svetimi“ žmonės – iš sunaikintų bajorų, buržuazijos kilę specialistai – inžinieriai, technikai, neva sąmoningai žlugdantys gamybos procesą, juos palaikanti meninė inteligentija.

1928 m. vykusiame viename pirmųjų inscenizuotų politinių teismo procesų, kuris vadinamas „Šachtų byla“ („Šachtinskoje delo“), penkiasdešimt trys Donbaso anglies pramonės vadovai ir specialistai, kurių dauguma vadinti „buržuaziniais inteligentais“, buvo apkaltinti sukūrę kontrrevoliucinę organizaciją, susijusią su antisovietiniais užsienio centrais. Procesas vyko Maskvoje, dalis kaltinamųjų buvo nuteisti mirties bausme, didžioji dalis – dešimt metų kalėti, lygtinės bausmės sulaukė tik keli.

Šiame procese iki tol labiau alegorinį atspalvį turėjęs žodis „kenkėjas“ tapo oficialiu juridiniu terminu. 1935-aisiais išleistame Rusų kalbos žodyne „kenkėjas“ jau ne tik graužikas, vabzdys ar mikroorganizmas, bet ir žmogus. Tai „kontrrevoliucionierius, darantis ekonominę ir politinę žalą sovietų valstybei, turintis tikslą sugriauti jos galią ir parengti antisovietinę intervenciją“.

XX a. 4-ajame dešimtmetyje, ypač 1937– 1938 m., didžiųjų represijų laikotarpis Sovietų Sąjungoje buvo pažymėtas tikros kenkėjų manijos. Suprantama, labiausiai prie šios manijos atsiradimo prisidėjo propagandinis kinas. Kenkėjų, liaudies priešų, sabotažininkų rasime visų žanrų, temų ir net vaikų auditorijai skirtuose filmuose. Tokio kino simboliu tapo Ivano Pyrjevo melodrama „Partinis bilietas“ („Partijnyj bilet“, 1936). Jo veikėja – darbo pirmūnė Ana (Ada Voicik) įsimyli sibirietį Pavelą (Andrejus Abrikosovas). Ištekėjusi Ana pradeda suprasti, kad Pavelas – ne tas, kuo apsimeta. Jis – žudikas, diversantas, užsienio agentas. Įsiskverbęs į karinę gamyklą, Pavelas turi ją sunaikinti. Komunistų partijos narės Anos meilė – jam tik viena iš priemonių įgyti pasitikėjimą. Filmo pabaigoje Ana pati atiduoda vyrą į čekistų rankas.

Įdomu, kad Pavelo prototipu buvo pasirinktas vienas talentingiausių jaunųjų sovietų poetų Pavelas Vasiljevas, sušaudytas 1937-aisiais. Bet gyvenimas lipo ant kulnų išgalvotiems personažams. Tais pačiais 1937 m. „Partinio bilieto“ scenaristės Katerinos Vinogradskajos akyse nusišovė suėmimo laukęs jos meilužis – vienos gamyklos direktorius. Sakoma, laikui bėgant rašytoja net patikėjo, kad jis tikrai buvo „liaudies priešas“.

Filmų liaudies priešai, kenkėjai ir diversantai gyveno visur – Tolimuosiuose Rytuose ir Centrinėje Azijoje, ties sovietų siena su Lenkija ir Sibire, didmiesčiuose ir mažuose miesteliuose. Konstantino Judino komedijos „Mergina su charakteriu“ („Devuška s charakterom“, 1939) veikėja Katia iš Tolimųjų Rytų vyksta į Maskvą, pakeliui taigoje ji sugauna japonų diversantą. Grigorijaus Aleksandrovo komedijoje „Šviesus kelias“ („Svetlyj put“, 1940) sovietinė Pelenė (Liubov Orlova), prieš tapdama darbo pirmūne ir Aukščiausiosios Tarybos deputate, taip pat sugaus sabotuotoją – liaudies priešą.

Tačiau daugiausia jų buvo, žinoma, filmuose apie šnipus. Aleksandras Fiodorovas išskiria du tokių filmų tipus. Pirmuosiuose šnipai siekia išgauti sovietų karines paslaptis, naujų lėktuvų ir kitokios technikos brėžinius, žemėlapius, kur pažymėtos naudingos iškasenos, verbuoja inteligentiškai atrodančius sovietų piliečius. Aleksandro Mačereto filme „Inžinieriaus Kočino klaida“ („Ošybka inžinera Kočina“, 1939) užsienio žvalgybai parsidavęs aviacijos gamyklos skyriaus viršininkas leidžia inžinieriui namo parsinešti lėktuvo brėžinius, iš kur juos pavagia inteligentiškos išvaizdos Kočino komunalinio buto kaimynė (Liubov Orlova). Vieno populiariausių tokio pobūdžio filmų „Alamasų tarpeklis“ („Uščelje Alamasov“, rež. Vladimiras Šneiderovas, 1937) veikėjai yra bendros sovietų ir mongolų ekspedicijos mokslininkai, ieškantys naftos. Tarp ekspedicijos narių yra šnipas, užsiundantis ant mokslininkų banditus. Tačiau kinų partizanai padeda ekspedicijos nariams susidoroti su banditais.

Antro tipo filmuose šnipai ir liaudies priešai (tai dažnai iš tėvynės pabėgę baltagvardiečiai, turčiai, dvarininkai, grįžtantys keršyti sovietų valdžiai) pereina sieną, bet juos gaudo drąsūs pasieniečiai, o šiems padeda vietiniai gyventojai.

Paprastai tokiuose filmuose kenkėjai arba šnipai yra su skrybėlėmis, madingais lietpalčiais, paltais, glotniai nusiskutę, akiniuoti ir vartoja tarptautinius žodžius. Taip dar kartą pabrėžiama, kad jie – buržuazinės, svetimos kultūros žmonės. Kenkėjai mokslininkai garbina Vakarų kultūrą, lengvabūdės moterys – kenkėjų draugės – žavisi madingais vakarietiškais drabužiais. Kartais šnipai apsimeta žmonėmis iš liaudies – yra barzdoti, vilki šimtasiūles, kalba tarmiškai. Bet jie visi – niekšai, cinikai, melagiai ir savanaudžiai. Įdomu, kad daugumoje filmų jie yra savaip groteskiški.

Dažnai tokiuose filmuose šnipus demaskuoja budrūs vaikai – pionieriai. Būti budrius skatino ne tik filmai, bet ir visur kabantys spalvingi plakatai, iš kurių garsiausias skelbė, kad „plepys yra priešo radinys“. Kaip sako vienas Jevgenijaus Šneiderio filmo „Aukštas apdovanojimas“ („Vysokaja nagrada“, 1939) veikėjas, „žmones reikia įdėmiai tikrinti, kad priešas nepasislėptų po kauke“. Beje, šiame filme šnipas apsimeta klounu. Michailas Trofimenkovas mano, kad „Aukštas apdovanojimas“ – bene ekscentriškiausias sovietinis filmas apie šnipus. Lėktuvų konstruktoriaus vasarnamiu, kur saugomi naujo modelio brėžiniai, domisi ne vienas, o net keli šnipai – vienas jų apsimeta žurnalistu, kitas yra padavėjas, trečias – kompozitorius trockistas, ketvirtas – minėtas klounas dėdė Vasia, Maskvos cirko žvaigždė, nesiskiriantis su pudeliu Čarliu.

Filmai apie liaudies priešus ir kenkėjus įdiegė kelioms homo sovieticus kartoms aiškų pasaulio padalijimą į savus ir svetimus, į teisingus ir tuos, kurie tarnauja Vakarams. Jie sukūrė pasaulį, kuriame teisus tik tas, kuris skundžia, smerkia, įdavinėja „organams“ visus kitaip mąstančius, kitaip jaučiančius, nes teisinga gali būti tik viena nuomonė. Tokiame pasaulyje gyventi paprasta – reikia tik sekti vadais ir būti ištikimiems jų idėjoms.

Po Antrojo pasaulinio karo kenkėjai, šnipai, liaudies priešai, sabotuotojai apsigyveno visų šalių, atsidūrusių už geležinės uždangos, filmuose. Jų atmainos buvo panašios, nors sakyčiau, kartais šių filmų kūrėjams pristigdavo fantazijos. Tačiau fantazijos niekad nestigo Stalino režimui, kurio vienu paskutiniųjų akordų tapo 1952 m. suplanuotas „gydytojų kenkėjų“ teismo procesas.