Kino rekvizitas senovinių griuvėsių fone

Peržiūrėjau šio turkų režisieriaus filmus ir dabar galvoju, kad seniai neteko susidurti su tokia skvarbia žmogaus prigimties archeologija. Beje, filmus labai įdomu pasižiūrėti būtent chronologine tvarka. Kūriniai pratęsia vieni kitus, nušviečia vieni kitų prasmes, o jų visuma primena vienos sielos kelią. Sielos, kuri kaip Dante’s „Dieviškojoje komedijoje“ atsidūrė lemtingame taške – „per vidurį gyvenimo kelionės“.

 

Ceylanas yra užsiminęs, kad ilgai nežinojo, ką daryti su savo gyvenimu. Studijavo inžineriją, dirbo fotografu, šiek tiek klajojo po platų pasaulį, galiausiai nuėjo į karinę tarnybą, kad dar kurį laiką galėtų negalvoti apie ateitį. O tada, kaip sakė jis pats, kinas tapo išsigelbėjimu (pirmą filmą režisierius sukūrė įpusėjęs ketvirtą dešimtį). Pasakymas skambėtų pretenzingai, jei kūryba iš tiesų neliudytų talento atsivėrimo. Ceylanas, kaip tokiais atvejais sakoma, – kino režisierius iš Dievo malonės. Jis žino, kad kai kuriuos dalykus galima padaryti tik lengvai; įsitempsi – nieko neišeis. Taigi, kad ir kokių sunkių klausimų Ceylanas imtųsi, jo filmai teka nejuntamai ir turi gaivinantį poveikį. Režisieriui paklūsta ir juvelyriškai trapi poetika, ir stambūs daugiaplaniai kūriniai. Atrodo, kad Ceylano kinas gimsta be menkiausių pastangų, ir net smilgos kadre linguoja režisieriui vien to panorėjus.

 

Šių filmų erdvė – tai pakraštys, periferija ir tiesiogine, ir atsitraukimo nuo savosios paskirties prasme. Mėgstamiausias Ceylano personažas – provincijos mokytojas, svajojantis apie gyvenimą mieste, bet privalantis keletą metų atidirbti Turkijos provincijoje. Debiutinėje poetiškoje juostoje „Miestelis“ („Kasaba“, 1997) mokytojas drauge su vaikais kankinasi iš nuobodulio per pamoką – tai užsižiūri į katiną už lango, tai spokso į lašus, krintančius nuo padžiautų kojinių. Filme „Apie sausą žolę“ („Kuru Otlar Üstüne“, 2023) dailės mokytojas Sametas (Deniz Celiloğlu) nebeatlaiko rezignacijos ir pratrūksta šaukti ant mokinių, kad jo darbas neturi prasmės, nes užaugę jie tik augins bulves ir cukrinius runkelius.

 

Kiti personažai, priešingai, pasitraukia į gilumą savo noru. Taip užkampyje laiką stumia vienišas gydytojas „Kartą Anatolijoje“ („Bir Zamanlar Anadolu’da“, 2011), Kapadokijos olose įsikūrusiame viešbutyje šeimininkauja buvęs aktorius „Žiemos miege“ („Kış Uykusu“, 2014), o atšalus santykiams su vyru žmona išvyksta su serialo filmavimo grupe į Turkijos rytus „Metų laikuose“ („İklimler“, 2006). „Laukinėje kriaušėje“ („Ahlat Ağacı“, 2018) tėvas mokytojas patraukia į kaimą, kur leidžia dienas ganydamas avis.

 

Noras atsiskirti, būti vieniems neretai kyla iš kilnių paskatų, giluminio postūmio kurti, mąstyti. Todėl atrodo, kad kiti tik trukdo šitam šventam tikslui. Taip fotografo Machmudo (Muzaffer Özdemir) atsiskyrėlišką ramybę elegantiškame Stambulo bute sudrumsčia įnamis – giminaitis provincialas, svajojantis rasti jūrininko darbą („Vienišius“ / „Uzak“, 2002). Tačiau, net ir išstūmus kitus žmones iš savo erdvės, pasirodo, kad gyventi pilnavertį gyvenimą ne taip lengva. Juk Machmudas, net kai būna vienas, nieko ypatinga neveikia, tik tingiai maigo televizoriaus pultelį. „Metų laikuose“ vienas likęs vyras iš pradžių pajunta palengvėjimą, ketina rašyti disertaciją, tačiau netrukus ima nuobodžiauti ir vėl įsipainioja į neaiškius santykius su gundytoja, per kurią išsiskyrė su žmona.

 

Ceylano filmuose neretai matome išsiskyrusius vyrus, nenorinčius turėti vaikų ir visokių šeimos rūpesčių. Dalis personažų trokšta tiesiog ramiai tįsoti guolyje – kaip kad aktoriaus Aidino sesuo „Žiemos miege“, amžinai gulinėjanti ant sofos ir filosofuojanti. Filme „Apie sausą žolę“ Sametas pareiškia, kad jis turi teisę „prieštarauti ir nuobodžiauti“. Ilgainiui vienatvė tampa tiesiog įpročiu, kai erzina kitų žmonių buvimas šalia, svetimi daiktai ar kvapas, sklindantis iš įnamio batų. Vieninteliai priimtini palydovai – plevenančios užuolaidos ir lyg iš tolimo pasaulio įsismelkiantys garsai: vėjo varpelių, girgždančių durų, miniatiūrinės muzikinės dėžutės melodijos.

 

Personažai nė nepastebi, kaip ima manipuliuoti ženklais, kaukėmis. Machmudas ir Aidinas (Haluk Bilginer) vaizduoja, kad yra atitolę nuo pasaulio rūpesčių, nors akylai stebi kitus, jautriai priima menkiausią pastabą, trokšta garbės ir yra neabejingi materialiniams dalykams. Retsykiais Machmudui tarsi prasimuša kūrybinis polėkis, bet jį greitai nuslopina apatija. Sykį jis išlipa iš automobilio pasigrožėti peizažu ir sako giminaičiui, kad šis vaizdas tiesiog sukurtas tapti tobulu fotografijos meno kūriniu. Nuoširdus provincialas niekaip nesupranta, kas gi trukdo nufotografuoti peizažą, bet Machmudas tik atsainiai numoja ranka – atseit, neverta, vis tiek niekas nesupras ir neįvertins.

 

Kitaip nei užsiblokavęs tylenis fotografas, aktorius Aidinas – labai darbštus ir iškalbingas. Jis nuolat postringauja, moralizuoja, rašo feljetonus į vietos laikraštėlį. Beje, „Žiemos miegas“ daugelį nustebino begaliniu žodžių srautu – lig tol Ceylanas garsėjo mažakalbiais personažais ir išretintais siužetais. Režisieriui net buvo prikištas literatūriškumas, o man atrodo, kad šiame ir vėlesniuose filmuose personažai žodžiais naudojasi kaip dar vienu apgaulingu sluoksniu, panašiai kaip Machmudas – giliaminčiu tylėjimu. Neretai tie žodžiai skirti ne tiesai atskleisti, o tam, kad sužinotume, kas yra netiesa. Taigi, kai „Žiemos miego“ finale už kadro girdime įtaigiai Aidiną kalbant, kad jis pasikeitė, tapo kitoks, mes įtariame jį gražbyliaujant. Juk tokias kalbas jau girdėjome iš „Metų laikų“ protagonisto lūpų ir žinome – tai nebuvo tiesa.

 

Už šias manipuliacijas pasaulis atsilygina tuo pačiu. Jis apsitraukia apgaulingų ženklų paviršiumi, ir veikėjai ima jo nebesuprasti. Taip Sametas niekaip nesuvokia, kodėl mokyklos vadovybei jį įskundžia mylimiausia mokinė. Tačiau turbūt labiausiai dėl šio apgaulingumo niršta „Laukinės kriaušės“ protagonistas Sinanas (Doğu Demirkol) – jaunas rašytojas, nuolat įsiveliantis į aršius ginčus. Į neviltį Sinaną stumia artimiausias žmogus – tėvas, kuris tuo pat metu yra ir gerbiamas mokytojas, ir nepataisomas lošėjas, ir be perstojo plepantis juokdarys. Sinanas niekaip jo neperpranta ir vis dvejoja – o gal tėvo poelgiai ir žodžiai, demonstruojantys kilnumą, sąžiningumą, yra visai ne apsimestiniai. Žinoma, galbūt ir mes be reikalo įtarinėjame aktorių Aidiną veidmainyste. Taigi, kai jis galiausiai sėda rašyti Turkijos teatro istorijos, tai gali būti nušvitimas, o ne eilinis grafomano skrebenimas plunksna.

 

Ceylanas vis kilstelėja kaukes ne tik nuo personažų, bet ir nuo savo kūrinių ir primena, kad prieš mus – kūrybinės fantazijos pasaulis. Dar ankstyvajame filme „Gegužės debesys“ („Mayıs Sıkıntısı“, 1999) jis atidengė buitinę filmavimo pusę, kuriai vadovavo amžinai žiovaujantis režisierius. Filme „Apie sausą žolę“ yra itin įtemptas epizodas, kai Sametas sugundo moterį (Merve Dizdar Kanuose apdovanota už geriausią moters vaidmenį), nors žino, kad ji labai patinka artimiausiam jo draugui. Juntame, kaip Sameto viduje pinasi daugybė jausmų – pavydas, moralinės kančios, aistra. Sumaišties apimtą herojų Ceylanas net trumpam išveda iš kūrinio erdvės: kai Sametas eina į vonios kambarį, jis staiga atsiduria filmavimo užkulisiuose ir pereina juos nepastebėdamas kino grupės, besikrapštančios prie technikos.

 

Filme „Laukinė kriaušė“ daugiasluoksnės apgaulės, butaforijos vaizdiniu tampa Trojos arklys – kino rekvizitas, po istorinės dramos filmavimo stūksantis Čanakalėje, mieste netoli Trojos liekanų. Sinanas net susapnuoja, kad slepiasi arklio viduje nuo persekiotojų. Apskritai Ceylano filmuose netrūksta humoristinių momentų. Filme „Kartą Anatolijoje“ aukos kūno paieškų išvarginti policininkai raško obuolius ir diskutuoja apie jogurto skonines savybes. Jau legendiniu tapusiame „Vienišiaus“ epizode Machmudas kankina vargšą provincialą Tarkovskio kūryba, o įnamiui nusliūkinus miegoti „Stalkerį“ mikliai pakeičia pornografine vaizdajuoste. Visgi tas humoras nėra pigi priemonė patosui prislopinti ir įtampai nuimti – veikiau atvirkščiai. Man įsiminė režisieriaus pasakymas, kad į pasaulį jis žvelgia pro Čechovo filtrą – tai yra pasitelkia humorą, kad tragedija taptų dar įtikinamesnė. (Beje, „Žiemos miegas“ yra gan kruopšti Čechovo apsakymų „Geri žmonės“ ir „Žmona“ adaptacija; čechoviški motyvai prasimuša ir kitose juostose, o kai kurie filmų personažai atrodo lyg atkeliavę iš rusų klasikos ekranizacijų.)

 

Neretai Ceylano kino tragizmas kyla iš suvokimo, kad iš pažiūros menkutė priežastis, neatsargus poelgis gali nepataisomai suardyti būties materiją. Siužeto lygmeniu kaip nuolatinė gija driekiasi neištikimybės tema, įgaunanti giluminę neištikimybės savajam gyvenimui prasmę. Taip filme „Kartą Anatolijoje“ prokurorą slegia žmonos mirtis, kurios priežastimi tapo lengvabūdis vyro flirtas. „Trijų beždžionių“ („Üç Maymun“, 2008) personažas vairuotojas, atrodo, išvis nepadaro nieko bloga. Netgi priešingai, jis prisiima svetimą kaltę dėl avarijos – ir iš nuolankumo viršininkui, ir dėl pažadėto piniginio atlygio. Tačiau jo poelgis įsuka pragaištingą mechanizmą, kurio nebegali suvaldyti nei jis, nei jo šeima. Viskas, ką jie gali padaryti, tai tęsti šią nelaimių virtinę ir įtraukti į ją kitus niekuo dėtus žmones.

 

Ceylano filmuose nuolat kinta proporcijos, lyg režisierius niekaip neapsispręstų, kokio gi dydžio yra jo herojai – menki ar tragiškai didingi. Net ir patys nejudriausieji personažai vis susiruošia pasižiūrėti gamtos vaizdų. Plačių panoramų ar senovinių griuvėsių fone jie virsta miniatiūrinėmis figūrėlėmis, o kartais atrodo tarsi senovės graikų peripatetikai, vaikštantys, diskutuojantys, ieškantys prasmės peizaže. Nevėkšla jaunasis rašytojas Sinanas, atsidūręs gamtos apsupty, tampa romantinių poemų ar paveikslų herojumi vėjo draikomais plaukais. Kai įpykęs, niekaip neperprantantis savęs ir kitų jis klajoja po rudens nuauksintus kalnus, taip ir menasi Nietzsche’s pasakymas, kad ruduo – tai sielos, o ne metų laikas. Na, o Kapadokijos olos, kur įsikūręs Aidino viešbutis, primena fantasmagoriškas teatro dekoracijas, lyg specialiai sukurtas impozantiškai aktoriaus figūrai išryškinti.

 

Kintančią, nepagaunamą prasmę filmuose atliepia metų laikų, orų, apšvietimo kaita, o nuo pirmųjų filmų atsikartojančio lapų šnaresio ir mirgėjimo saulėje kitaip nei metafiziniu nepavadinsi. Personažų veidai irgi mainosi kaip peizažai – tai apsiniaukia, tai vėl nušvinta. Ceylano aktorių gebėjimas būti kadro erdvėje – iš tiesų išskirtinis. Kai vienišius Machmudas finale traukia cigaretę, vien iš jo akių, iš menkiausio veido krustelėjimo įskaitome išgyvenimų virtinę: kartėlį, sąžinės graužatį, palengvėjimą, kad vėl liko vienas. Beje, Ceylano filmuose neretai vaidina neprofesionalai: režisieriaus giminaičiai, artimieji (tėvai, pusbrolis), feisbuke aptikti prašalaičiai. „Metų laikuose“ pagrindinius vaidmenis atliko pats režisierius su žmona Ebru Ceylan.

 

Filme „Apie sausą žolę“ vaikai skundžiasi, kad dailės mokytojas vis liepia piešti akmenis, uolas, asilus, o jie svajoja apie jūrą. Kaip čia neprisiminsi „Laukinės kriaušės“ prologo: pro uostamiesčio kavinės langą matosi viduje sėdintis Sinanas ir sykiu stikle atsispindi raibuliuojantis vanduo. Sinanas atrodo paniręs į savo mintis, nurimęs – panašu, kad ramus jūros bangavimas Ceylano personažus veikia gydančiai ir sutaiko su pasaulio ženklų mirgėjimu.