Laimingos valandos
Ryûsuke Hamaguchi
Ryûsuke Hamaguchi
Daug ar mažai – kiek reikia režisieriui Ryûsuke Hamaguchi? Jį būtų galima pavadinti ir minimalistu su plačiais poreikiais, ir maksimalistu su kukliomis reikmėmis, savo kine tetrokštančiu vos kelių, bet prabangių dalykų: laiko, erdvės ir personažų, pasiryžusių rimtai žiūrėti į gyvenimą.
Išties – du žymiausi Hamaguchi filmai „Laimės valanda“ („Happî awâ“, 2015) ir „Drive My Car“ (2021) pasižymi įspūdinga penkių ir trijų valandų trukme. Tiesa, kai kurias prie patetiškos intonacijos artėjančias „Drive My Car“ vietas visgi išmečiau iš atminties, kad išsaugočiau švarų ir lengvą įspūdį. Tačiau ilgajai „Laimės valandai“ sunku ką beprikišti. Filmo veikėjos – keturios draugės, atsidūrusios keistame laiko tarpsnyje. Įžengusios į ketvirtą dešimtį, taigi vis dar jaunos ir sykiu jau nemažai nugyvenusios. Iš pradžių režisierius truputį mus apmauna, nes atrodo, kad tai bus gan įprasta juosta apie moterišką draugystę su visais privalomais atributais: mielomis šnekomis, smulkiais nesutarimais, nuoširdžiomis ašaromis. Tačiau štai filmo prologe moterys juokauja, kad gamtovaizdį, kuriuo jos ketino pasigėrėti, apgaubęs lietus ir rūkas primena netolimą jų ateitį. Ir iš tiesų ilgainiui veikėjų situacija vis labiau panėšėja į miglotą tarpinę būseną ar sapną. Prieš mūsų akis rutuliojasi daugialypis procesas: „Laimės valanda“ gilėja ir plečiasi, kinta kaip potvynis ir atoslūgis. Stebėdami kitus, personažai atsitraukia, panyra į save, o paskui vėl įsilieja į aplinkinį gyvenimą. Veikėjai tampa vis paslaptingesni, įgyja daugiau sluoksnių, atspalvių ir tuo pat metu vyksta asmenybių kristalizacija, skaidrėja filmo prasmės.
Paprastai Ryûsuke Hamaguchi nepiktnaudžiauja poetinėmis figūromis ar simbolinėmis detalėmis. Visgi „Laimės valandos“ suvokimo raktu galima laikyti epizodą, kai draugės apsilanko keistokame seminare. Jį veda vaikinas, pagarsėjęs instaliacijomis pajūryje: suradęs svorio centrą, jis priverčia į krantą išmestas netaisyklingos formos nuolaužas laikyti pusiausvyrą. Ar begali būti išraiškingesnis vaizdinys, perteikiantis keturių draugių situaciją, nei nuolauža, galinti bet kada nukristi ir sutrupėti, bet stebuklingu būdu išsauganti pusiausvyrą, besilaikanti pati už savęs?
„Asako I ir II“ („Netemo sametemo“, 2018) protagonistė irgi gyvena tarytum mirgančiame efemeriškame sapne, tik šis filmas labiau minorinis nei „Laimės valanda“. Iš pradžių Asako kamuojasi su mįslingu vaikinu, kuris vis pradingsta. Paskui sutinka jo antrininką, kurį po keleto metų palieka dėl staiga vėl atsiradusio originalo vien tam, kad suprastų, jog vis dėlto myli ne originalą, o jo pakaitalą. Lyg ir pabudusi iš vieno sapno, mergina supranta, kad tai, ką laikė savąja branda ir tikruoju gyvenimu, tebuvo kitas – tegu ir labai laimingas – sapnas.
Keisčiausia, kad Asako gyvenimą sujaukia nuoširdus tiesos, atvirumo troškimas, nors apskritai Hamaguchi veikėjai moka – ar būna priversti išmokti – elgtis su tiesa: vengti tiesos kelio, palūkėti, pasaugoti tiesą savyje ar net paversti vidine paslaptimi. Triptike „Likimas ir fantazijos“ („Gûzen to sôzô“, 2021) Hamaguchi ypač virtuoziškai žongliruoja pamėgtais antrininkų, atsitiktinumų, tiesos ir paslapties motyvais. Šiame filme nesusipratimai, nuolat išslystanti tiesa, likimo išdaigos, slapti kėslai ir atpildas susijungia į nenuspėjamai veikiantį mechanizmą.
Pirmoje novelėje vėlgi susiduriame su aplinkybėmis, kai tiesos sakymas ir išlieti jausmai tik nuskurdina heroję. Tiesa, pasirodo, kad tai nutinka tik jos vaizduotėje, o tikrovėje mergina pasielgia pagal Hamaguchi kino taisykles – išsaugo paslaptį ir savo orumą.
Antros dalies miniistorija svaiginančiai apsiverčia net kelis kartus. Čia mergina kėsinasi sugundyti dėstytoją itin originaliu būdu – skaitydama erotinę ištrauką iš jo paties literatūrinio teksto. Taip ji ketina atkeršyti už tai, kad dėstytojas pažemino jos vaikiną ir neparašė jam aukštesnio pažymio. Tačiau dėstytojas visiškai nesupranta jos kėslų ir staiga pokalbis pasisuka visai kitur – apie rašymą, autoriaus gyvenimą. Žinoma, kas gali paneigti, kad dėstytojo naivumas – tai tik aukštos klasės vaidyba ir gudri įžvalga (neatsitiktinai savojo kabineto duris jis visąlaik laiko atdaras). Galiausiai abu personažus, rodos, nuskaidrintus kuo kilniausių intencijų, vis tiek sužlugdo doroviškai budrus akademinis pasaulis.
Trečia novelė, panašiai kaip ir „Asako I ir II“, sukasi apie antrininkus, kurie vertingesni už originalus, ir klaidas, kurios labiau praturtina nei tiesa. Hamaguchi vaizduoja artimos ateities pasaulį: čia kompiuterinis virusas nutekino visą informaciją, tad žmonės nustojo naudotis internetu. Taigi absoliuti tiesa, galimybė tiesiu keliu gauti reikiamus duomenis čia yra tikras prakeiksmas, o lemtinga klaida, atsitiktinis susitikimas suteikia dviem herojėms tikrą laimę.
Hamaguchi filmuose neretai veikia kuopiniai veikėjai, kurie užsiima bendra veikla, leidžia laiką kartu. Filme „Laimės valanda“ draugės vis pildo savąsias užrašines: jų laukia suplanuota kelionė į karštųjų versmių kurortą, literatūros vakaras ir netgi apsilankymas draugės skyrybų teismo posėdyje. Hamaguchi nė neketina sutrumpinti ar pagreitinti šių epizodų, taigi išgirstame beveik visą tekstą, skaitomą jaunos rašytojos, ir visapusiškai susipažįstame su pusiausvyros lavinimo, įsiklausymo į save ir kitus metodika. Filme „Drive My Car“ stebime ilgas repeticijas, kuriose aktoriai skaito Čechovą. Galų gale „Likime ir fantazijose“ nuodugniai išklausome, kaip studentė skaito dėstytojui jo knygos sceną. Nepamirškime, kad paskui dar seka aptarimai, veikėjų refleksijos apie tai, ką jie pamatė ar išgirdo. Na, o merginos balso pakerėtas dėstytojas, užuot užkibęs ant gundymo kabliuko, netgi paprašo, kad mergina įskaitytų visą knygą ir atsiųstų jam garso įrašą.
Įdomu, kad su pradedančiomis „Laimės valandos“ aktorėmis režisierius susipažino ne kur kitur, o savo paties seminare ir juostą aštuonis mėnesius filmavo tik savaitgaliais, nes moterys kitomis dienomis ėjo į savo darbus. Ką gali žinoti, gal tai buvo vienas veiksnių, kodėl filmas suteikia tokį stiprų asmenybių skleidimosi pojūtį? Juk moterys vaidino veikėjas, ieškančias asmenybės svorio centro, bet kartu šis filmas – tai ir jų kaip aktorių ir asmenybių išminties mokykla. Taigi koordinacijos ir pusiausvyros lavinimo seminaras galbūt buvo pravartus ne tik veikėjoms, bet ir pačioms aktorėms.
Filme „Drive My Car“ aktorystė kaip saviugdos menas atspindėta ir siužeto lygiu, nes dauguma filmo veikėjų – teatro aktoriai. Toks įspūdis, kad aktorystės įgūdžiai praverčia filmo veikėjams ir gyvenime. Bet tai visai nereiškia, kad aktoriai apsimetinėja: veikiau jie įgudusiai sutvardo jausmus, kad nepasiduotų staigioms reakcijoms kaip „Likimo ir fantazijų“ pirmos novelės herojė. Nors tiesa apstulbina ar įskaudina, veikėjų apsisprendimas nesikapstyti po svetimus jausmus, noras susivokti savyje, žvelgti plačiau suteikia šviesos, lengvumo. O besidriekiantys miestovaizdžiai, vingiuojantys keliai, plačios nuraminančios erdvės tampa veikėjų minčių ir jausmų tąsa ir išraiška. Taip užgimsta ilgo, gilaus gyvenimo pojūtis.
Vienas mėgstamiausių, net lemtingų Hamaguchi gyvenime kino kūrinių – Johno Cassaveteso „Vyrai“ („Husbands“, 1970). Kaip pasakojo patsai Hamaguchi, bežiūrint šį filmą jį suėmė liūdesys, nes jam pasirodė, kad „Vyrų“ personažai gyvena kur kas prasmingesnį, tikresnį gyvenimą nei jis. Šį paradoksalų gero kūrinio poveikį patiria ir „Laimės valandos“ herojė: klausydamasi rašytojos skaitomo teksto ji pasijunta prislėgta supratusi, kad pati nieko nepastebi, nieko nejaučia, nors susiduria su tais pačiais dalykais kaip rašytoja. Apdovanokime šiuo keistu komplimentu ir Hamaguchi, kuriam pavyksta panašiai mus nuliūdinti savuoju skaidriai mąsliu žvilgsniu į gyvenimą, o „Likime ir fantazijose“ – dar ir žaižaruojančiu komizmu. Galbūt galėtume sakyti, kad Hamaguchi kino filosofija artima Marko Aurelijaus dvasiai, nes šiuose filmuose pamatinė žmogaus priedermė yra tiesiog gyventi savo gyvenimą, lyg tai būtų kasdienis ir įprastas darbas.
Kinas – tai laiko menas. O pažiūrėjus Hamaguchi filmus norisi pridurti: gyvenimas – tai menas leisti laiką.
